Jungtukai

nors
tikrojo jausmo troškimas
už slaptų Mėlynbarzdžio durų
tas tikrojo jausmo troškimas
tyso visas sukniubęs toks, kruvinas

juk
jau buvai patikėjęs
kad reikia neliesti to užrakto
paklusniai reikia gultis kai gulasi
visos nukirstos galvos ant žemės
nes bijai, kad jau numirė
kad visai visam numirė
ir teliko vien kvapas
ir teliko vien aidas

koks, sakyk, Tavo veidas?
kur, sakyk, mano akys?

bet
bet
bet
kol dar lanko sapnai apie kaulus

bet
bet
bet
kol yra tos sugriuvę bažnyčios

Mėlynbarzdžio durelės nepamirštos
kažkada bus a-ti-da-ry-tos

o
pūvantys kūnai –  trąša
tereik juos teisingai palaidot

ir
kažkur skamba muzika
jeigu girdisi aidas