Rašyk
Eilės (73108)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





A Puokas A Puokas

Šerkšnas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Konkursinis darbas

Pas Stefą eidavau pėsčias nuo pat centro. Iš pradžių palei Nerį, tada pro Pedagoginį, aukštyn Narbuto gatve, po to sukdavau tiesiai per Viršulų miškelį, peršokdavau senųjų kapinių tvorą, o už jų jau ir Stefa čia pat. Vasarą kartais susitikdavome kur nors pakeliui, tik, žinokit, ten reikia atsargiai – labai lengvai galima pasigauti erkę. Arba į akį. Arba tripaką. Triperį ir į akį gali gauti beveik bet kur, o štai erkės dar reikia paieškoti. Sako, Vingio parke pilna. Nežinau, nebandžiau ten, bet Viršuluose tai tiksliai. Bet tai vasarą, o tą kartą buvo žiema, vakaras, dieną – atlydys ir drėgna, o vakare šąlo ir kilo labai baltas rūkas, tiesiog akyse virstantis šerkšnu, giedra, plikledis, ir dar mėnulis lindo iš už „Nekropolio“. Šiaip tai nepatinka man tie Šeškai. Šeškuose kažkodėl negyvena ir negyveno nė vienas mano draugas ar merga. Nesuprantu kodėl. Net Fabuose, kurie iš viso kažkoks nesusipratimas, gyvena vienas cool bičas su saksu. Man jie patinka. Abu. Kartu ir po vieną. O Šeškuose niekas negyvena. Tai yra, gyvena. Niekas kažkoks gyvena. Noriu pasakyti, kad man – niekas gyvena Šeškuose. Buvau sutikęs tokį fotografą iš Šeškų, kuris aiškino, kad Šeškai – tai Vilniaus Monmartras, distriktas ant kalvos. Jo jo. Monmartras. O „Nekropolis“ tai mūsų Sacre Coeur. Ai, velniop tuos Šeškus, praeinu pro šalį, kai traukiu pas Stefą, tai ir visa jų egzistencija, kažkur mano gyvenimo šalikelėje yra nepažinių vietų. Ir tebūnie.

Persiritęs per tvorą, pasukau tarp kapų senosiose Viršulų kapinėse. Jau beveik visai sutemo, palei gatvę užsidegė žibintų eilės ir jų šviesoje, dar sumišusioje su vakaro atšvaitais, viską apkibęs šerkšnas atrodė nerealus vaizduotės padarinys, medžius ir laidus pavertęs tik laikinai sustingusiais dygliuotais pavojingais gyviais.

– Stok! – iš toliau atsklido kimus, žemas balsas. – Stok, sakau!

Stabtelėjau ir skubriai apsidairiau. Aplinkui nieko. Bet dėl visa ko žengiau žingsnį nuo tako, pritūpiau didesnio paminklo šešėlyje ir nutariau palaukti. Vis dėlto niekada nežinai kam kada ir ko gali iš tavęs prireikti. Jei kas nors šaukia „Stok! “ – niekada nestok. Nes žmogus sutvertas su trisdešimt dviem dantimis, ir dantų populiacijos skaitlingumui kontroliuoti visiškai pakanka stomatologų su replėmis, pašaliniams nėra ko į tai kištis. Bet niekada ir nebėk, jei nežinai nuo ko ir kur bėgi. Verčiau apsidairyk. Jau po kelių sekundžių supratau teisingai padaręs.

Taku link manęs bėgo dviese. Kiek atsilikęs, šnopuodamas, aiškiai iš paskutiniųjų kaip kūjais žemę kojomis talžė aukštas, stambus vyras plačia garbanota ugnies spalvos barzda ir tokiais pačiais ilgais plaukais, bekepuris, plevėsavo atsegtos avikailio skrandos skvernai, dundėjo storapadžiai, gal net pakaustyti batai. Besivejančio veidas buvo įraudęs nuo įstangos, tačiau malonių bruožų, atviras, vyriškas, gęstančioje šviesoje tvykstelėjo mėlynos kaip dangus akys.
Nuo jo, slysčiodamas ir klupinėdamas plikledžio nuklotu takeliu, beveik oru lėkė kitas – juodaplaukis, blyškiaveidis, juodakelnis, baltmarškinis, liesas, bet vikrus ir stiprus vyras. Buvo keista matyti žiemą bėgantį vienmarškinį, jį būtų galima palaikyti valdininku, ar vidutinės grandies ofisiniu – ne žuvis, bet jau ir ne planktonas – išėjusiu papietauti vidurvasarį ir užtrukusiu iki viduržiemio. Antrasis bėgo skeryčiodamasis ir taip pat šiek tiek dusdamas, bet buvo visiškai aišku, kad pabėgs, atitrūks nuo persekiotojo, tiek jį ir tematysi, peršoks tvorą, per gatvę, į miškelį – ir tiek žinių.

Gal viskas taip ir būtų įvykę, jei bėglys nebūtų grįžtelėjęs į persekiotoją likus vos keliems žingsniams iki antkapio, už kurio slėpiausi. Jo balta lyg marmurinė veido oda blyškiai melsvai švytėjo net geltonoje gatvės žibintų šviesoje, juodi plaukai nežvilgėjo, o tarsi gėrė mažiausią šviesos spindulėlį, žalios akys buvo tiesiog smaragdinio žalumo. Kaip galėjau visa tai pastebėti akimirksniu, prietemoje, tupėdamas už antkapio? Nežinau. Bet aš mačiau, ir pakaktų užmerkti akis, stipriai stipriai suspausti vokus, ir tas veidas pasirodys. Aš galiu jį matyti ir dabar. Bet ne plaukai ar oda, net ne akys buvo svarbiausia. Bėgančio juodakelnio baltamarškinio lūpos. Ironiškos, perkreiptos, tarsi elektra nukrečiančios jomis tekančia pergalinga piktdžiuga, patyčia, panieka. Ir aš nesusivadžiau.

Bėgantis, užkliuvęs už mano kojos, iš netikėtumo trumpai riktelėjo, griuvo kaip mestas bulvių maišas ir krisdamas trenkėsi galva tiesiai į gretimo paminklo postamentą. Aš išgirdau, o gal man pasirodė, kad išgirdau, kaip sutraškėjo kaulas. Puoliau prie parkritusio, ir pamačiau, kaip blėstančioje šviesoje spindi tiesiai į mane įbestos žalios akys, kaip trūkčioja jo kairė koja ir – o siaube! – dar piktdžiugiškiau šiepiasi plonos lūpos. Pasilenkiau prie jo, ir kai tarp mūsų veidų liko tik geras sprindis, pajutau jo kvėptelėjimą, ir man pasirodė, kad išgirdau tylius, neaiškius, nesuprantama kalba ištartus kelis žodžius.

Aš atsistojau, dar nežinodamas ką darysiu, ir pajutau didžiulę sunkią ranką, nusileidusią ant mano peties.
– Ačiū tau, žmogau – išgirdau tą žemą balsą. – Būtų pasprukęs. Ačiū. Neužmiršiu.
Barzdočius iš vienos avikailio skrandos kišenės išsitraukė juodintu metalu blankiai blykstelėjusį pistoletą, iš kitos – duslintuvą ir laviai jį prisuko. Aš krūptelėjau ir jau būčiau sprukęs, bet barzdočius laikė mane ir šypsojosi, tarsi ragindamas nebijoti. Jis iššovė bėgliui į galvą, į širdį, kiek pagalvojo ir iššovė trečią kartą – į kepenis.

Viskas, pagalvojau, batai man. Su raišteliais. Barzdočius nusuko duslintuvą, įsikišo jį ir ginklą į skrandos kišenę ir pasisuko į mane. Aš pabandžiau atsitraukti, bet gražuolis galiūnas barzdyla savo didžiule, kaip meškos, letena sugriebė mane už striukės, kita ranka – už sprando ir prikišęs prie pat manęs kvepalais – kažkokiomis žolelėmis – prikvėpintą ugninę garbanotą barzdą ir putlias dideles raudonas lūpas, kvėpdamas į mane salsvą midaus aromatą greitakalbe, tarsi bijotų, kad jį pertrauksiu, ėmė kalbėti kaip žmogus, nepripažįstantis nei kablelių, nei taškų.
– Tai velnias velnias tu žmogau matei kad velnias tai žmogaus pavidalu matai smala juoda iš jo išbėgo pasipylė tai ne kraujas tai smala išbėgo ne nuo pargriuvimo štai žiūrėk tik sidabrinės kulkos velnią paima žiūrėk dėtuvėje pistoleto tik sidabrinės kulkos visos sidabrinės velniui šauti nes į moterį jisai įlindęs buvo į mano moterį įlindęs velnias buvo ir mačiau kaip jis man rodo nuogą subinę kai parėjau namo man nuogą subinę parodė tyčiodamasis ir aš vaikiausi jį gal dvidešimt ir tris metus kaip man atrodė už tą įlindimą o gal ką tik vaikiausi kad prasmegtų skradžiai šūdžius ir juk pabėgęs būtų velnias velnias jei ne tu žmogau tai ačiū tau atsidėkosiu.

Barzdyla nutilo, bet manęs nepaleido. Supratau, kad reikalas dar nebaigtas.

– Eime. Sakiau, padėsi – skoloj neliksiu. – Tarė jis ir pasilenkė prie lavono. – Ko žiūri? Imk už kojų, kiek stovėsi? Ar paragint?

Pasilenkiau, pakėliau kojas, o barzdočius paėmė už rankų. Lavonas buvo keistai lengvas, tarsi tik pavidalas, lavono šešėlis. Nešti reikėjo netoli. Barzdočius numetė lavoną prie neseniai iškasto kapo, ištraukė duobkasių kitos dienos duobei kasti pasiliktus kastuvus ir po kelių minučių kapas priglaudė dar vieną nabašninką, lyg nebuvę. Kai jau buvome beišeiną iš kapinių, barzdočius sustabdė mane savo papročiu padėdamas sunkią ranką ant peties.
– Tai nepažinai manęs? – paklausė, įteikdamas aukso grandinę ir masyvų auksinį žiedą – Aš šaudau velnius. Ir devyniems metams jie palieka šį pasaulį. Imk ir pistoletą su duslintuvu, užtaisytą sidabro kulkomis. Tai atlygis už pagalbą, o pistoletas – stebuklingas, neprašaunantis pro šalį, guldanis iš karto, kaip pati mirtis.

Tą vakarą daugiau nieko ypatingo nenutiko. Aš mačiau, kaip Perkūnas, plevėsuodamas avikailio skrandos skvernais, „Mados“ stotelėje įšoko į benuvažiuojantį troleibusą, kaip stipriai sukibirkščiavo apšerkšniję laidai kartą, kitą, ir kaip troleibusas pakilo, ėmė sklęsti aukštyn, aukštyn, kol pranyko iš akių, tik blykstelėjo danguje apšarmoję laidai. Pas Stefą nusigavau vėlai, ir ji verkė, kai pasakojau apie Perkūną ir velnią, kaip įrodymą kairėje rankoje laikydamas auksinį žiedą ir grandinę, o dešinėje – pistoletą su duslintuvu, užtaisytą dangiškuoju sidabru.

Pasijutau stipresnis ir svarbesnis su pistoletu, kuris man labai pravertė. Nuo to laiko dažnai parnešdavau aukso grandinių ir žiedų, ar kokį lobį, jei nušaudavau bent truputį turtingesnį velnią. Kol sėdau.

Praėjo lygiai devyni metai. Aš išėjau. Ir dabar einu per Viršulų miškelį link senųjų kapinių, o šerkšnas tiesiog akyse laidus ir medžius verčia pavojingais spygliuotais nuodingais gyviais. Iš mano kuprinės kyšo kastuvo kotas. Aš nežinau, ko labiau bijau – rasti kape vienus griaučius, ar dvejus.

Originalas:
http: //www. knygadvaris. lt/? id=108&par=49&lang=lt&Gid=3369

2017-02-07 06:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-06 19:52
L_1z4
Na, man kai užrodė šitą darbą, tai aš tik dėl jo norėjau komentarą parašyti, bet patingėjau registruotis. Bet dabar jau užsiregistravau. :)
Patiko kūrinio atmosfera, slengas (nors iš kitos pusės tai darbą daro trumpalaikiu, nes naujos kartos nebežinos kai kurių išsireiškimų), šiaip kalba vaizdinga (pagalvojau apie, tai, kad poetai turi gerą kalbos pajautimą). Artima, nes veiksmas vyksta Vilniuje (kas vėlgi daro darbą nišiniu šiek tiek, nes įkandamas tik vilniečiams. Nu čia kai man pradeda kaunietis pasakoti apie slabotkę ar pan., tai nieko neraukiu).
Pagrindinis veikėjas išpildytas gerai. Aš tik nesupratau kodėl kūnai galėjo būti du (pirmą kartą skaitant rodos daėjo, dabar kažkaip nebeina suprasti).
Žodžiu, very much love it. OMG fantastish :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-05 10:44
Vinja
Nu tikras baisiakas! Jei naktį sapnuosiu košmarus, būsit kaltas. ;)
Apie kyšantį kotą nerašysiu, bet sudomino Stefa... Kaip ji? Aplankėt? Gyva? 
4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-25 09:15
laikas yra laikas
[i]Arba tripaką. Triperį ir į akį gali gauti beveik bet kur]/i] ir tada išdygsta trys plunksnos - skraidai lyg erelis, tik... medicina dar nėra bejėgė, švirkštu numuša jų šlamėjimą ir eini lyg erkė, kraujo prisisiurbusi, laimingas iki... kito karto.

<><><>

Mat kaip, Apuoks rašo visokias nešvankybes, žalty rains, jį tik giria, giria...
Tai ko tada mane Kęstuks stumdo lyg durną, glušą bažnyčioj a? :)

Tai dabar ir aš pasijutau stipresnė, nors ir be to pištalieto.

O jei po teisybe, tai aš tau troikytę duočiau tik, man trūko vaizdingumo, neužkabinai. Kyšo tas kastuvo kotas, nors vilku stauk.  :DDD

Geros dienos, jei humorą supranti.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 11:11
Lengvai
  išėjusiu papietauti vidurvasarį ir užtrukusiu iki viduržiemio. - gerai;

Barzdočiaus monologas - labai gerai;

O dar geresnė pabaiga.

Grynas 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-18 00:31
pasalietis
Jaučiasi daug pastangų rašyti. Kunčinui lengviau ėjosi tuo stiliumi. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-14 22:00
retas laimingas
kažkaip pagalvojau, kad nėr skirtumo, dvejus rasi, ar tik vienus - vis tiek juk velniai visi buvo, jei į svetimas bobas lįsdavo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-09 10:40
Loke1
įžanga prailgo. jau galvoju : klimpsiu.
na, bet įsivažiavau. Gerai pabaiga užakcentuota. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-08 11:43
MacteAnimo
Įdomi, uždeganti istorija.

Šalin nuobodulį! Laikas pašaudyti sidabrinėmis kulkomis paf!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-07 23:54
ČakoPelėda
Puikus darbas!
Ir šiaip smagu, nors ir netikėta čia tamstelę sutikt :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-07 20:46
Juozas Staputis
Geras gabalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-07 19:03
Ziužiu
Geras tekstas. Nors pradžia nežadėjo istorijos ilgesnės už moters sijoną. Bet įsilingavo, įsisiūbavo. Su netikėtais posūkiais, akibrokštais ir sodria kalba. Tai penketas. Be kalbų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-07 07:55
Žillis_
Nustebau, kai ryte išvydau A Puoko prozą konkursui.
- Ot,Apuokas,pagalvojau,- Nemaniau kad rašo prozą savo uokse - ir šyptelėjau - Įdomu!
Ėmiau skaityti, na ir ką...Ėjimas pas Stefą vaizdingas ir įdomus su erkėm Šeškuose per kapines ir bėgliais(gal tas bėglių aprašymas ir per ilgas(mano žilai galvai), tačiau vaizdingas. Negaliu kabinėtis prie kažko, tačiau man užkliuvo
viena smulkmenėlė(tačiau mano tik skrybėlei). Tas žargonas:cool bičas su saksu - pavartotas tik kartą, bet daugiau tokių tekste nėra. Taigi, galėjot panaudoti daugiau, kad būtų ,,masė'', arba visai nenaudoti. Tai tik mano nuomonė, o šiaip, sveikinu, geras kūrinys, tik kodėl su raide S?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą