Iš viršaus nuleistas dangaus kūno atspindys apvaliu rutuliu pakibo ant tampriai įtempto šviesos ruožo. Šis švytavo nedidele amplitude viena kryptimi, vis atsitrenkdamas į aukštus kraterio kraštus. Kapinių šulinys buvo toks gilus, kad į jį nusileidusio, ant troso pakibusio svarmens nė nesimatė. Naktis atrodė tamsi tik įprastiems žemės gyventojams, o mirusiesiems šviesos stygius nekliudė klaidžioti siaurais kapinių takais, apraizgiusiais stačiakampius žemės pylimus.
Aplink naujai atsiradusią juodąją skylę susirinko nemažas būrys vėlių, jos pasižymėjo pavydėtina kantrybe, nes neturėjo kur skubėti, laikas buvo amžiams sustojęs, todėl visos, lyg susitarusios, po vieną įsikibusios į iš dangaus nuleistą įtemptą daiktą, leidosi apačion. Ant gretimo medžio niekieno nematomas tupėjo apuokas. Paukščio akys tarsi žibintuvai apšvietė į dūmus panašių, siūruojančių sielų nedidelį būrelį.
- Štai - trečia nuo krašto miesto meras, prisidėjęs prie vienišos motinos, su penkiais vaikais, iškeldinimo iš socialinio būsto, daugiau neturėjo kur, apgyvendinti savo meilužės. Va ir daktarėlis - chirurgas, kaip pasamdytas ėmęs pinigėlius iš beviltiškai sergančių ligonių artimųjų. Ko ten tas, juoda mantija kampe stoviniuoja, gal bando pasišalinti? Juk jam, už gudrų manipuliavimą įstatymais, pirmajam reiktų užleisti vietą, ne veltui tiek prikurpė poįstatyminių aktų, kad jais galima būtų įrodyti nekaltumą tų, kurie, berods, nenuginčijamai pasmerkti nemokamam maitinimui su nuolatine, gyvenamąja vieta, išskirtinio minimalistinio interjero apartamentuose, su vaizdu į žydrą dangų, kuris puikiai matyti pro taisyklingais stačiakampiais ornamentuoto metalinio ažūro langus.
Pykšt, pykšt, pykšt... visi, po vieną, vorele sulindo į blizgią skylę. Viskam nurimus, apuokas pakilo nuo savo apžvalgos aikštelės, dar kiek pasklandęs, ištyręs aplinką ar kokio nedorėlio siela neužsiliko kur nors po krūmu, nutūpė ant žemės:
- Ū - ū - ū - ū...
- K o o o...?, – atsklido iš šulinio gilumos.
- Ar ten dar vietos yra?
- Yr a a a...
Purpt, plast, plast ir pakilo į viršų apvalainų sparnų būtybė, savo siluetu uždengdama netoliese stovinčios liktarnos šviesą. Kiek paplasnojęs, naktinis paukštis nusileido ant sumaitoto automobilio kapoto.
- Velnias, kaip karšta ir dūmai rūksta kaip iš peklos, kad tik nenugriaudėtų didelis Bumpt! - paukštis pakilnojo kojas, tarsi šoktų ant įkaitusios keptuvės ir dingo. Prieš išnykdamas, spėjo pamatyti ant vairo sukniubusį vairuotoją, šalia jo, atsilošusią, kraujais paplūdusią merginą. Jai iš abiejų kojų, blauzdose kyšojo kaulai, mašinoje mėtėsi tušti alkoholio buteliai.
Apuokas, kiek atsitolinęs, įsitaisė netoliese, esančio medžio vešlioje lajoje. Aplinkui nesimatė nei gyvos dvasios, virš mašinos plūduriavo jauno vyro siluetas.
- Štiš, į savo vietą, ko dabar nerimsti? – suūbavo pilkasparnis naktinėtojas.
- Basta, jam jau basta, nebepadės jokie medikai. Prisižaidė vaikinas, neįvertino savo galimybių. Pala, pala, o kas čia?
Už kelių metrų, kelkraščio griovyje gulėjo sukniubęs moters kūnas. Šalia jo sklandė dar viena vėlė.
- Sveika, kolege, kaip tu?
- Aš didžiai abejoju ar neteks grįžti, tokia nuojauta, kad mano vargšę talpyklą dar atgaivins.
Už kelio posūkio su mirgančiais atšvaitais ir su įjungtomis garso sirenomis išniro skubantis greitosios pagalbos autobusiukas.
- Kas jį kvietė? – klustelėjo jaunuolio siela.
- Manyčiau, čia veikia švytuoklės amplitudės rezonanso dėsnis, - mąsliai pratarė į moterį panašus miglos debesėlis.
- Koks dar rezonanso dėsnis?
- Kai miršta žmogus, prieš tai savo elgesiu kitus pasiuntęs į amžinąją karalystę, jam švytuoklė, atsitrenkdama į stiklinio kraterio sienas, keliais dūžiais paskelbia nuosprendį: atsilaisvina „šilta” vietelė Belzebubui priklausančiose valdose. Suveikia telepatijos dėsnis, nuskamba reikiami skambučiai, nusiunčiamos slaptos sms žinutės tiems, kam priklauso ir viskas būna čiki, čiki....
- Kam ta greitoji medpagalba? Ar tiems, trims nelaimėliams dar ne pabaiga?
- Atspėjai, dar nepabaigta ...