Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šventinis šurmulys tęsėsi, gausiai susirinkusius valstiečusi ir  elitinius partiečius, ėmė erzinti. Panašu, kad kai kuriems skaitytojams šventė taip pat pabodo, bet aš, Liudviks, niekaip negaliu perspėti Stanislovą ir Loretą. -Negaliu, kad galū gale, baigtų švęsti, ir skubiai visi sveiki gįžtų į savo namus, nes kaž kur, vieni palikti šatuose namuose, verkia vaikai. Generalinis štabas, taip pat nerimauja, bet tyli, -nereaguoja... Matomai patiko švęsti... Lieka viena viltis, stebėti ir kantriai išklausyti  Šturmaną. Gal jis, Šturmanas, gali ką nors pasakyti, perspėt, ar bent patarti? -Pasakysiu atvirai, - nemeluosiu, jis, per savo gyvenmus, nemažai patyrė, - nevieną kartą kalbįjo, perspėjo, bet panašu, kad niekas jo nesiklausė. Gal šis kartas nemeluos, nes šis kartas, gali būti paskutinis...
                                Ko liūdi, berželi, ko liūdi? Ko verki nuleidęs šakas?
                                Kam svyra žalieji lapeliai? Kam varvini šaltas rasas?
            Netikėtai, Šturmanas Geležėlė pajautė, kad jo širdį sugnybė, tarytum replėmis. Atsileidus, jis, pajautęs keistą nerimą, atsiprašį, -tyliai pasitraukė į nuošalę pabūti vienam, -pamąstyti. „Nejaugi, visi aštuoneri metai praėjo veltui? –Nejaugi veltui?  Jis, negalėjo susitaikyti su šia, baisia mintim, norėtų atsiprašyti visų bendražygių; generolo Valdo, spikerio Česlovo, kapitono Jūzapo, Generalinio Štabo, visų ęsančių prie Šatrijos kalno, tuo pačiu ir  Rašyk. lt. svetainės. -Atleiskit man, draugai ir priešai... -Buvau nevykelis, -atklydęs apsišaukelis-Don Kichotas“, -pasakyti ir susgėdus bėgti kur akys mato, bet, - negalėjo. Jis buvo pažadėjęs atskleisti visas paslaptis. Atskleisti, bet jis, per  2016 metų  Užgavienes nežinojo visko, -nežinojo kas laukia Lietuvos ir Pasaulį sekančiais, 2017metrais. Jis nežinojo kokie išbandymai laukia, kokie procesai nulems Lietuvos ateitį, tik  jautė, kad jie bus labai sudėtingi ir skausmingi. Todėl ryžosi pasilikti. Jis negalėjo išduoti, patikėjusių juo, paskutinės kartos Lietuvos partizanų. Jį iš apmąstymų grąžino švelni melodija.
                                Ar auštantis rytas nelinksmin, -Ar gaila nakties tamsumos?
                                Ko verki, berželi baltasis, -Ar ilgis lapeliai rasos?
        Skausmingi metai bus ne tiek partiniam-valdžios „elitui“, - jie išlaviruos, -sunkus bus eiliniam, klystančiam, nesugebančiam prisitaikyti ir ištrūkti iš nuodemių, iš neigiamų, žmogų žudančių priklausomybių. Elitas bando teisintis ir kaltinti 50 Lietuvos okupacpjos metų, kaltinti tuo, ko jauni būdami, mažiau patyrė skausmą, nes ir varge ir skurde buvo mylimi artimųjų, patys mažai ką prisimena, -paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo visos galimybės kurti, -kurti savo Lietuvos valstybę nuosekliai, su meile, visų labui, nuo pirmo, balto, - švaraus lapo.  Šturmanas Geležėlė klausia, pirmiausiai savęs, ir visų kitų: -Ką gyvendami, Nepriklausomoje Lietuvoje, per ketvirtį amžiaus sukūrėme ir padarėme gerai? -Taip, pasiekta daug gero, esame laisvi, bet pripažinkim ir tai, ką padarėme blogai, kodėl milijonas Lietuvos piliečių turėjo išvyti iš Tėvynės, kodėl nuosekliai kankiname ir žudome savo artimus žmones šeimose, -net savo vaikų negailime... -Atleiski Matai... -Atleiski Vaikeli, -kartojo Šturmano lūpos... -Ką mes visi sukūrėme, kad ne 3, o visi šimtas procentų, -Lietuvos gyventojų būtų laimingi? -Kodėl žudomės patys, žudome šeimos narius, net nekaltus savo vaikus, - žudome savo Ateitį, Viltį ir Tikėjimą? Pripažinkime ir pasakykime sau ir visiems atvirai, kodėl padarėme tiek daug klaidų, už kurias, šiandieną, skaudžiai mokame aukšta gyvybių kainą?
                                          Neverk, svyronėli žaliasis, --Jau greitai saulutė tekės,
                                          Bus linksma, smagu ir malonu, -Iš džiaugsmo lapeliai mirgės,
        Šturmanas Geležėlė nieko nekaltino, - niekam, net savo bendražygiams neprasitarė, apie netikėtai, -staiga krūtinėje kilusią audrą, apie akimirkai kilusią asmeninę dramą. Priežastis buvo, bet niekam neprasitarė, - turėtų daug kas, kiekvienas pagalvojęs apie tai, jei turi krūtinėje ne akmienį, o Širdį, suprasti ir atsakyti kiekvienas pats sau.. Atsitraukęs nuošaliau, Šturmanas pagalvojo; „Netikėti ir skaudūs dalykai atsitinka daugeliui, kiekvienam, bet niekada nereikia praskysti ir pasiduoti, -apie save pagallvojo Šturmans Geležėlė... ir jis, kaip visada, tokiais atvėjais imasi gyvenimo išbandytą patikimą būdą, pačiam save nuraminti. Šis būdas labai paprastas, mintimis, keliom akimirkom, grįžti į tolimą praeitį, į sunkiausius Lietuvai laikus ir prisiminti gražiausius gyvenimo akimirkas, kaip gyvenome, kovojome ir nugalėjome, -išmokome klausytis savo Širdies balso, būti ryžtingais, - priėmus sprndimą, veikti:
                                      Klausykis, gegutė kukuoja, -Atskridus ir tau užkukuos,
                                      Pakils toks švelnutis vėjalis, -Ir tavo šakelės linguos.
              Plaukiantys muzikos ir dainų ritmai, ne tik jį, bet daugelį, vyresnės kartos šventės dalyvius, grąžino į jaunystę, -atgal, į praeitį, į tuos laikus, kai buvome mes visi jauni. Jauni mūsų tėvai ir seneliai, - prisiminė pokario vienkemius, ištuštėjusius kaimus ir miestelius. Prisiminė laikus, kai daugelis šeimų  buvo išsklaidyti po platųjį pasaulį. Vieni kovojo giriose ir žuvo, nukankinti kalėjimuose ir sušaudyti, antri vežami į Sibiro katorgas, treti, palikę Tėvynės krantus, plaukė vandenynais.  Kai raudonoji, - Rytų imperijos, kelių Kinbeni Penų valdoma, -talkinant koloborantams, likusius gyventojus, bandė auklieti ir paveikti planingai, penkmečiais įdiegdama į gyvenimą, savo bolševikinę įdialogiją, - per kultūrą, be Dievo, be tikėjimo. Bet, lietuviai-žemaičiai nepasidavė, -dūmojo... Dūmojo ir sudūmojo, - „mėgavosi“ tuo kas buvo sistemos prievarta  brukama, -visada atsirasdavo Lietuvoje Karžygių, kurie visada rasdavo išeitį, - kritiškai apdoroję realybę, nusišypsuodavo, - pasirinkdavo tylios „Menas priklauso liaudžiai“ rezistencijos kelią... Komisarai ir Gen. Sekretoriai, džiųgavo, - jų planinė propoganda veikia... Ištikrūju, lietuviai-žemaičiai buvo neblogi artistai, - sugalvojo stilingą pasipriešinimo programą, kuri įtiko visiems. Sukūrė ir pritaikė žaidimo taisykles, -pasiruošė kantriai gyventi ir kovoti neribotą laiką, ilgus dešimtmečius, -iki pergalės. Pagal jas, visus 50 okupacijos metus jie „žaidė“, kovojo ir nugalėjo... Šturmanas Geležėlė, apimtas apatijos, per šias kelias akimirkas, daug ką prisiminė, - nutarė netylėti ir pasidalinti savo gyvenimo patyrtimi su Gerb. skaitytojais.
                                      Tyliai liaidžias paraudusi saulė, -
                                      Paskutiniai šešėliai dienos...
                                    Galbūt viską pasaulyje pamiršių,
                                    Bet tavęs, mylimoji, niekados.
2017-02-03 11:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-06 17:28
Žilis van Gogas
Manot kad čia - scenarijus, be dialogų ir t.t.? Neįsivaizduoju,kaip pastatyti spektaklį pagal Jus, ar susukti filmą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą