Trumpai ir laimingai. 1 dalis

Tas rytas buvo pats nuostabiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip naujai gimus, arba išmokus matyti pasaulį kitomis akimis. Taip pat tik prabudus žinojau, kad šiandien aš pati gražiausia ir mylimiausia moteris pasaulyje. Na, o kai pirminis džiugesys atslūgo, pradejau jausti jaudulį, tą nemalonųjį. Juk šiandien susirinks tiek daug žmonių. Nors, geriau pagalvojus,  pusę iš jų man nekelia jokių emocijų, tai po galais, ko aš čia jaudinuos, šiandiena yra mano. O visos kitos ateinančios dienos bus MŪSŲ, nes šiandien mūsų vestuvės. Greičiausiai pirmą kartą per visą savo nemenką gyvenimą noriai pašokau iš lovos. Su nekantramu pradėjau ruoštis, tiksliau bent nuėjau į dušą, nes visiem kitiem dalykam tokiems kaip šukuosenos ir makiažai mano rankos niekam tikusios ir čia į pagalbą man atskuba mano geriausia draugė Emily, kuri youtubo pagalba tapo tikra specialistė. Nors gerai pagalvojus, visos moterys yra grožio specialistės, tik, deja, ne aš. Aš vis dar duše ir išgirstu skambutį į duris, na štai pirmas punktas ne pagal planą, juk aš dar duše...
- O kas čia, ar tik ne ponia, kuri neleidžia man net nusipraust - juokais sveikinuosi su Emily, vilkedama ant galvos kažkokia turbana arba kitaip sakant rankšluostį
- Nagi Kim, ar pasiruošus tapti ponia Siangler?
- Jeigu viskas priklausytų nuo manęs, mes šiuo metu jau pasirašytume dokumentus, o ne ruoštumėmės, puoštumėmės
- Gerai, gerai, tik nenusišnekėk, neisivaizduoju tavęs kukliai įteisinančios santuoka, tau juk reikia šou - nepraleisdama progos pasišaipyti atrėžia man Emily - tai gal bent kavos pasiūlysi? Aš taip anksti nepratus nei gyventi, nei dirbti
- Mergužėle, jau 9 valanda ryto, gerai tau kai chalturint su savo makiažais gali, o ką daryt tiems, kurie turi ofisinius darbus, su šikniais bosais ir nuobodom bendradarbiais? - Mes dar šiek tiek pakalbam apie nereikšmingas nesąmones, kol galiausiai aš prisiruošiu padaryti draugei kavos
Kol man atliekamos visokios grožio procedūros aš mastau apie savo vyrą, būsimą vyrą. Kad esu įsimylėjus ir myliu iki ausų, manau, net nepradėsiu aiškinti, nes tai akivaizdu, net praeiviams gatvėse. Nusitvėriau patį geriausia laimikį ant šios žemelės, tik nežinau ar aprašyti jį dabar, ar vėliau. Tam man reikia labai susikaupti. Po kiek laiko pasirodo mano mama, paklaikusiomis nuo streso akimis, kaip visada. Ji dėl visko per daug jaudinasi, viską per daug planuoja ir kontroliuoja. Taigi šiuo metu stresas atsispindintis jos akyse reiškia, kad tik jos dukrytės vestuvės eitusi pagal planą, visi švente gerėtusi ir mėgautusi, na o viskam praėjus prisimintu, kas viską suplanavo ir suorganizavo. O kas tai padarė? Mano mama.
- Jėtus vaikeliuk, kokios kavos, kokios kavos klausiu aš tavęs? Juk šitiek daug reikia padaryti - panikuodama kudakuoja mama
- Nusiramink, juk niekas nedega, visa diena prieš akis, mes visos išgražėjam, persirengiam ir judam į bažnyčią, tam turim šešias valandas, nespėti neįmanoma. Ar tu man siųlai sėdėt kaip pabučiuotai ir tas valandas nieko neveikt?
- Vien įkišti tave į tą suknelę užtruks dvi valandas, ta suknelė aiškiai ne pagal tavo gabaritus - Bando pajuokauti Emily, bet tai mano mamai sukelia tik dar vieną panikos priepuolį
Ji pradeda vaikštinėti iš kampo į kampo, žiūrinėja tai suknelę, tai mane. Na kaip taip gali būti, kad jos dukra, buvo ant tiek kvaila, kad užsisakė suknelę, dviem dydžiais per mažą, nes naiviai tikėjosi numesti tiek daug kilogramų, vestuvių dienai. Ai, tiesa, juk suknelę užsakinėjau ne aš, o mano brangiausioji mama. Aš nuraminu mama ir laukiu kito jos panikos priepuolio. Tiesa, stebiuosiu, kaip manęs nei vienas dar neištiko, neskaitant per anksti atvykusios draugės. Manau, kad tiesiog džiaugiausi tuo, kas manęs laukė priešakį, norėjau tapti mylimo vyro žmona, gyventi su juo ilgai ir laimingai, o tokios smulkmenos, kaip per mažos suknelės ar gėlių buketas ne mano skonio, man visai nerūpėjo.
Susirenka daugiau mylimiausių ir pačių ištikimiausių mano draugių ir mes visos ruošiamės mano bute, tiesa, mamai tas nelabai patiko, nes ji nenori, kad kas nors mane blaškytų mano vestuvių dieną, bet čia ji žodžio neturi, jau ir taip leidau iš savo vestuvių daryti cirką. Sklinda daug juoko, nesąmoningų kalbų ir kavos aromato. Nežinau ko tiksliai užburta, bet ir mano mama pasidavė šiai bangai, prisijungė prie mūsų, pradėjo juokauti, kol viskas galiausiai išsirituliojo apie gėdingas istorijas apie mane ir kaip ji su tėčiu džiaugiasi pagaliau išleidžiantys mane į santuokos pasaulį. Pagaliau atėjo laikas užsidėti, arba bent jau pabandyti užsidėti svajonių suknelę. Nežinau kodėl, bet pradėjau jaudintis ir pasidariau emocionali, paprašiau mamos, kad ateitų į kambarį ir man padėtų. Nemeluosiu, užtrukom daugiau nei dvidešimt minučių, kol pagaliau ši suknelė atrodė ant manęs kaip nulieta. Mama susigraudino, grįžus į kambarį Mary jau nebevaldė savo susijaudinimo ir paleido jausmų fontaną
- Mergos, baikit, arba mano visas brangus makiažas, už kurį aš nemoku nueis per niek - Jau ir man sunkiai sekėsi valdyti ašaras ir tai man priminė, kaip bus sunku išlikti gražiai ir nenuvarvėjusiom akim, kai išvysiu savo išrinktąjį.