Karalystė (I dalis)

Tvankus oras sename klėtyje kaitino šieno kupetas, ant kurių gulėjo mažas berniukas. Jis  pro stogo plyšį žvelgė į žvaigždėtą dangų.
- Dėde, pažiūrėk šičia, - parodė į krentantį šviesos gumulą.

- Tavo dėdė girtas, vaike. Dabar miegok.

- Bet pažiūrėk, dėde. Kas tai?
       
        Dėdė atmerkė apsirpusias akis.

        - Tai žvaigždžių broliai, vaike. Vėl skrenda į Starkoldą, - paaiškino barzdyla.

  Berniukas susidomėjo dėdės žodžiais. Akimirką palaukęs jis vėl kibo prie senio.

- Kas tie žvaigždžių broliai, dėde? - atsargiai paklausė berniukas.

Jis bijojo senio, ypač girto. Dėdė nepatingėdavo pakelti rankos prieš jaunėlį.

- Ar aš panašus tau į mokytoją? Nerūpi man tos šiauriečių pasakos. Ir pačiam laikas būtų susirūpint apie ūkį. Miegok, ryt reikės padėti ponui Edmondui.

- Bet labai karšta, dėde, - pasiskundė mažylis.

- MIEGOK, antraip tikrai uždrošiu, - užrėkė senis.

Vaikis sudrebėjo ir nusprendė nebelįsti prie įtūžusio dėdės. Jaunėlis žinojo, kad kalbos apie kitus kraštus prie gero neprives. Jis nerimastingai pasirąžė ir persimetė ant kito šono.

Ryte jaunėlį ir dėdę sutiko riksmai. Į klėtį įlėkė pono Edmondo vyriausiasis raštvedys Klerontas.

- Ak tu, šūdmata! Vėl prisiliuobei pas Orginus. Tave kviečia ponas Edmondas į dvarą. Labai svarbu. Būtinai pasiimk ir vaikigalį, - pasitenkindamas išrėkė Klerontas.

Dėdė nespėjo atsitokėti po vakarykščių išgertuvių. Jis nerangiai atsistojo. Plikė suspindo atmušdama saulės blyksnius. Vaikis mikliai surado pamestą raštuotą kepurę ir padavė dėdei. Senis kelias sekundes spoksojo į kepurę jos nepažindamas, kol galiausiai Klerontas pakartojo pykčio priepuolio persmelktus žodžius priversdamas porelę pasiskubinti. Lauke kepino kaitri saulė išdegindama visą gyvastį žemės paviršiuje, palikdama tik sukietėjusią dirvą.

- O Karaliau… Šįmet valdovas pagailėjo mums derliaus… - lyg sau pasakė Klerontas.

Jau kelias savaites Edmondo dvaro nepasiekė lietus. Suskilusi žemė darbininkams nešė galvos skausmą, kuris su kiekviena diena didėjo girdint griausmingus vaidus tarp Edmondo ir iš Kingsičio atsiųsto patikrinti dvaro būklės patikėtinio. Darbininkai suprato, jog kentėti teks jiems. Padidės mokesčiai bei pailgės darbo diena, per kurią reikės atlikti dvigubai daugiau nei iki tol.
Senis su jaunėliu įžengė į dvarą. Rūmai švytėjo švara. Visuose ant sienų esančių istorinių fragmentų dalyse puikavosi karališki ženklai - karūna, kurpelė ir špaga, kurie buvo trijų Karalystės sostinių - Kingsičio, Kvinlando bei Prinstauno - simboliai. Dvaras priklausė šiems miestams ir turėjo už apsaugą mokėti duoklę, nors karališkųjų miestų apsauga buvo menkai juntama dvaro gyventojų. Kartais jie patys vieni turėdavo apsiginti nuo vis į dvarą užklystančių atėjūnų. Pagrindinėje menėje, kurios viduryje stovėjo pailgas stalas prigrūstas vaisiais, daržovėmis bei arbata, kabėjo didysis paveikslas, vaizdavęs Karalystę iš dangaus. Porelė buvo sustabdyta. Netrukus pasirodė Edmondas - žilas ūsuočius. Dvaro šeimininkas neturėjo akies, kurią prarado per vieną iš daugelio Karalystės mūšių. Dėl mažo ūgio ir kaulėtos povyzos, iš pažiūros, atrodė  ligotas.

- Prašom sėstis, ponai, - pasiūlė Edmondas.

  Vaikis įdėmiai žiūrėjo į žemėlapį.
- Patinka? Tai vienas tiksliausių šiose žemėse žemėlapių. Aišku Kingsityje tokių rastum kiekvienoje smirdinčioje smuklėje. Pasakyk… Kas tau įdomiausia?

- Starkoldas, pone. Vakar mačiau žvaigždių brolius...

Edmondas riebiai nusijuokė.

-          Kas tau taip kvailai pamelavo? Ten buvo tik krintanti kometa. Žvaigždių broliai yra visai kas kita, vaiki. Nori sužinoti? - paklausė Edmondas.

-          Labai! - sušuko vaikas.

Edmondas nusišypsojo. Jam visad buvo miela sutikti žmogų, kuriam galėdavo parodyti savo puikias istorines žinias ir kuriam jos būtų įdomios. Dvare knibždėjo, jo manymu,  tinginių pantys, svajojantys apie midaus bokalą. Šeimininkas sukrutėjo kėdėje lyg pasiruošdamas ilgam pasakojimui ir pradėjo:
- Žvaigždžių broliai - Starkoldo legenda. Šiauriečiai tiki ne į Karalių, kaip mūsų kraštų žmonės. Jie mano, jog juos į Karalystę atnešė žvaigždių broliai iš dangaus. Žvaigždių broliai kartu pasiėmė ir aikus – milžiniškas pabaisas, kurios padėtų šiauriečiams apsisaugoti nuo užpuolikų, tačiau laikui bėgant aikai nusisuko nuo žmonių. Starkoldiečiai nebemokėjo su jais bendrauti. Jie taip įsitraukė į žemiškus malonumus, jog pamiršo tikrąją savo prigimtį. Aikai būdami priklausomi nuo šiauriečių išnyko. Neseniai girdėjau legendą, kad vienas keliautojas atrado aikų kaimenę Šiaurės Naguose, bet tai galbūt tik legenda, vaiki. Galbūt viskas yra tik graži pasaka šiauriečiams prieš miegą, jog jie galėtų pasijusti ypatingais.

- O kaip atrodo žvaigždžių broliai? - kvapą užgniaužė vaikis.

Edmondas pasikasė žilą plikę ir pasigėrėdamas tęsė:
        - Jie gražuoliai, vaiki. Mėlynakiai auksaplaukiai dvimetriniai milžinai, kurių grožis priverčia verkti iš džiaugsmo, noras paliesti atima gyvybę, o siekis įtikti gali privesti prie beprotybės.

        - Kodėl jie išvyko?

        - Matai Dievų Buveinės pusiasalį? Ten gyvenantys Dievai išvarė žvaigždžių brolius iš mūsų pasaulio. Jie sukūrė Airetus - priešingybę žvaigždžių broliams. Pastarieji buvo žemi, juodų plaukų, bjaurūs, bet stiprūs ir ištvermingi. Tarp žvaigždžių brolių ir Airetų įvyko įspūdingas mūšis, kurį aprašo kiekvienas istorijos vadovėlis. Airetai buvo arti pergalės, jeigu ne Airetų princo Majio meilė žvaigždžių sesei. Majis nužudė savo tėvą - karalių Grevelį pamesdamas galvą dėl gražuolės. Dievai pasišlykštėjo Airetais ir juos sunaikino, o  žvaigždžių broliai dingo danguje.

        - Atsiprašau, pone Edmondai, tačiau jūs pakvietėte mus dėl kažko kito, tiesa? - tyliai ištarė senis.

Edmondas kreivai pažvelgė į jaunėlio dėdę.

        - Kingsitis leido mūsų dvarui į mokslus išleisti kelis jaunėlius. Štai vieną matau.

      - Bet pone, jis mano pagalbininkas ūkyje. Neturiu priekaištų jam. Aris darbštus berniukas.

        - Tai ne bausmė, o dovana. Berniukas, girdėjau, neteko šeimos dėl laukinių. Numanau kokia jam našta turėjo būti gyvenimas su girtuokliu dėde, kuris kasdien pameta savo nuskurusią kepurę. Visgi… Pasirinkimas priklauso nuo tavęs, Lami Nelsonai.

Dėdė nutilo.

        - Taip, pone Edmondai.

        - Ryt ryte atjos pasiuntinys. Iki tol apsispręsk, - tarė Edmondas ir pakilo eiti.

***

- Gražiausia vieta?

- Saulės Pirštai.

- Buvai? - paklausė šviesiaplaukis.

- Taip. Ir taip… Ten gyvena beždžionės. Mažos, juodos beždžionėlės, - atsakė bronzinių plaukų vaikinukas.

        - Vakarų Pakrantėje buvai?

- Ne.

- O Grinfielde?

- Toks pats atsakymas.

- Kodėl?

- Žalieji sodai manęs netraukia. Visgi reikia plaukti per Fišportą - žuvų smarvė ir besimėtantys ant gatvių tinklai su lydekų bei ešerių viduriais… Apsaugok, Karaliau, tą pasaulio užkampį.

- Gaila… Ten Karalystės rojus. Vakarinėje Pakrantėje valgiau vištą, įdarytą keptomis smulkintomis bulvėmis. Tas traškesys ir gardėsis… Mieste yra dar toks baras - „Vakaro aušra“. Jei kada būsi, užsuk. Geriausias valgis - paplotėlis, ant kurio dedamos daržovės, dešros, kartais vaisiai. Vietiniai tai vadina pica.

Šviesiaplaukis užsimerkė prisimindamas Vakarų Pakrantėje patirtus malonumus.

- Saulės Pirštų vynuogynų soduose neužmatysi pabaigos, alyvmedžiai ant kiekvieno kampo, o… Karališkieji sodai… Kiek kartų ten dulkinosi karalienė su karaliumi. Galiu prisiekti, jog ten buvo pradėtas princas. Palmės, apsuptos visžaliais krūmynais, kurių lapų gausmas migdo, o kvapai svaigina.

- Kuriuose pirštuose buvai?

- Visuose.

- Kuris geriausias?

- Ilgiausiasis - mažasis pirštelis. Ten yra visko. O svarbiausia - gražuolių, kurios laukia mano draugužio.

  Iš išvietės išėjo trečiasis, klausęsis pokalbio.

- Kvailiai. Geriausia Toruga - geri, kiek nori, dulkini, ką nori, šiki, kur nori. Štai, kur tikrasis rojus.

  Šviesiaplaukis atsiduso. Trečiasis grupelėje buvo juokdarys, su kuriuo nieko nebuvo galima daryti rimtai. Antrasis su bronziniais plaukais ir švelniais veido  bruožais - snobas, į gyvenimą žiūrintis taip paprastai, kaip į savo kojines - viena balta, kita juoda. Visi trys buvo gražuoliai - aukšti, laibi, o svarbiausia - kilmingi. Šviesiaplaukis turėjo įmantrų ovalo formos randą ant peties, kurio viduryje buvo įrėžtas juodas taškas. Karalystėje šį ženklą nešiodavo būsimieji politikai. Šiurkštus veidas bei šaltos mėlynos akys paslėpdavo jaunuolio jautrumą. Jis buvo linkęs į poeziją, domėjosi Karalystės meno istorija, muzika.

  Prie trijulės prisislinko vienas senis, nešinas pintą naujienlaikraščių.

- Ponai, galbūt „Prinstauno tiesų“? - pasiūlė jis.

Vaikinai sužiuro į nerangų senolį, apsimaukšlinusį nudriskusią vilnonę liemenę bei dėvintį botus, ilgumo ligi kelių.
Trečiasis su ilga nosimi bei aukšta kakta nusišypsojo senoliui. Jis numetė ant žemės kelis grašius ir demonstratyviai pamojavo ranka. Senis lėtai pasilenkė paimti monetų, kai tuo tarpu ilganosis pagriebė visus laikraščius iš po nosies.

- Pone, jie iš viso kainuoja dvidešimt denarijų, - sutrikęs tarė senis.

  Jo akyse kaupėsi ašaros. Senolis grįžęs namo turėjo išlaikyti badaujančius vaikus ir anūkus, kurių uždarbiai buvo nepakankami išgyventi šiame mieste. Jis prisiminė kaip šiandien išeidamas paliko mažąją anūkėlę, kurios sielą žalojo raudonoji giltinė - raupsai, vemiančią. Ji, surakinta savo paties kūniškuose spąstuose, degė iš vidaus laukdama nemaloningos baigties.

- O ar ten galiu surasti nupaišytus damų nuogus užpakalius ir šį tą daugiau? - vartydamas laikraštį teatrališkai paklausė ilganosis.

        - Ne, maloningasai pone. Prašau, atiduokite man laikraščius, kitaip mane išmes iš darbo, - maldavo senis.

Šviesiaplaukis ruošėsi atiduoti popiergalius, bet ilganosis sustabdė jį matydamas, jog tai gali tapti dar viena pramoga įveikiant nuobodžias kasdienybės pinkles, per kurias jaunieji grafai gerdavo, mylėdavosi ir šokdavo.
Grupelės snobas be didesnio susidomėjimo stebėjo visą reginį retkarčiais gurkštelėdamas iš gertuvės, kurioje tyvuliavo vyno ežerėlis.

- Kodėl mus tai turėtų jaudinti, seni? Mums va, kaip matai, nieko netrūksta, - ištiesė rankas ilganosis.

- Užtenka jau, Silvanai. Palik suskretėlį ramybėje, - paėmė už draugo rankos šviesiaplaukis.

Būdamas stotesnis ilganosis lengvai atsikratė šviesiaplaukio plaštakos. Jis laukė kaip elgsis senis. Jam buvo įdomus kiekvienas varguolio judesys ar veido išraiška. Silvanui nerūpėjo jo jausmai, pojūčiai, susiklostęs gyvenimas. Kilmingasis į klūpintįjį žvelgė su pašaipa, kaip į gyvulių keistą elgseną, dar niekad nematytą, todėl tokią juokingą ir kartu priverčiančia pasijusti vieninteliu ir nepakeičiamu gamtos karalystės valdovu, kuriam lemta vadovauti visiems kvėpuojantiesiems.

- Pabučiuok mano batus, verge, - kilmingai ištarė Silvanas pasitempdamas ir ranka palygindamas susiraukšlėjusius apdarus.

Ant grįsto spalvotaisiais akmenimis keliuko, šalia ponaičių, sustojo karieta, iš kurios išlipo ne toks kilmingas, bet baugiai apsiginklavęs ir pagal orą nederamai apsirengęs jaunikaitis. Silvanas pamatęs jį visiškai pametė iš galvos senį, kuris vis dar klūpėjo ir akimis sekė tik Silvaną nė nesirengęs bent akies krašteliu žvilgtelti į prašalaitį. Atvykėlis devėjo vilnonį tamsiai žalią nertinį, pasislėpusį po vilko kailio pelerina - platų apsiaustą nesiekiantį liemens, dažniausiai nešiojamą tarp Karalystės klajūnų. Socialinę padėtį rodė ant prašalaičio kaklo kabantys medalionai bei smaragdinės grandinėlės. Kojas dengė pedkelnės. Prie dešiniosios juosmens pusės miegojo ilgas kalavijas. Apranga buvo pažįstama trijulei. Vyrukas kreivai pasižiūrėjo į senolį. Šviesiaplaukis pribėgo prie nepažįstamojo ir pasisveikino:
- Sveikinu atvykus į Prinstauną. Jūs tikriausiai kunigaikštis? - atkišo ranką.

  Kunigaikštis vis dar laikė įsmeigtas akis į Silvaną ir prie jo klūpantį senolį. Šviesiaplaukis nesulaukęs atsakymo suprato atrodantis mažų mažiausiai juokingai ir ištiestąja ranka pasikasė galvą vaizduodamas, jog nė neketino pasisveikinti su kunigaikščiu. Antrasis grupelės narys sekdamas visą situaciją tyliai sukikeno. Silvanas pastebėjo šaltas lyg plienas atvykėlio akis.

- Tu iš Karaliaus žemių… Prie Laukinių girios, tiesa? - paklausė ilganosis.

- Taip, - tyliai atsakė.

  Vyruko balsas buvo duslus, tačiau tame duslume buvo juntama priešprieša, pagimdytą dar įsčiose, tartum paliktas randas, nešantis savo istoriją.

- O, puslaukis!

  Taip Karalystės kilmingieji vadino visus aukštesniojo luomo atstovus, gyvenusius prie Laukinių girios, kurioje įsikūrę Karalystės maištininkai bei laukiniai siekė įgauti autonomiją ir gyventi savarankiškai.

- Na sakyk… Kaip ten merginų putytės? Girdėjau gandų, kad laukinės kandžiojasi, - pašmaikštavo Silvanas.

  Kunigaikštis nusikrenkštė.

- Nežinau. Niekada neteko sutikti laukinės.

- Oi tik nereikia. Jaučiu esi vienas iš tų puslaukių, išdulkinęs beveik visą Laukinių girią. Tokių esu sutikęs ne vieną. Pradžioje dievagojasi esą einantys pagal priesaiką - savi su savais, bet kur tau… Visi nori atsikąsti uždrausto pyrago, - kalbėjo Silvanas šmaikščiai iliustruodamas pasakojimą rankomis.

Su kiekvienu ilganosio žodžiu kunigaikščiui darėsi bloga. Jį vemdino vien stovėjimas prie šių, jo manymu, Karalystės šliužų, gadinančių garbingą aukštesniojo luomo vardą.

- Aš žinau tave, Silvanai Krasneri, - pertraukė Silvano plepėjimą kunigaikštis.

Akimirką Silvaną aplankė keisti jam pačiam nepaaiškinami šiurpuliukai. Vaikino žodžiai atrodė šalti, bet balsas degė aistra neapykantai. Vis dėl to, Silvanas užgniaužė stipriai pulsuojančius įtarimus.

- Puiku. Jei jau mane pažįsti, galime eiti išgerti. Tik pirma, leisk sutvarkyt reikalus su šiuo kirminu, - Silvanas atsisuko į senį, kuris visą tą laiką tyliai meldėsi ir prašė aukščiausiojo Karaliaus įtikinti kilminguosius jį paleisti.

- Jūsų šeimos vėliavoje - baltas balandis juodame fone, - pats sau pasakė kunigaikštis.

    Įsivyravo tyla. Grupelės snobas sulaikė kvapą laukdamas, kas atsitiks. Pagaliau per pastarąsias savaites atsirado žmogus, kuris jį sudomino.

- Taip… - nustebęs tarė Silvanas.

  Šviesiaplaukis priėjo prie kunigaikščio.

- Galbūt nueikime į kokį barą. Prinstaune yra daug gerų vietų, kur galėtume smagiai pasibūti ir sužinoti vienas apie kitą šį tą daugiau, - pasiūlė jis.

- Balandis atstovauja taikai, Krasneri. Paleisk senį, - kunigaikštis nekreipė dėmesio į prieš jį stovintį šviesiaplaukį.

    Silvanas pasipiktino puslaukio reikalavimu.

- Bučiuok koją, vargdieni, - kreipėsi į senolį.

    Senolis tuojau pat pabučiavo Silvano kojas. Kunigaikščio veidas panašėjo į metų metus stovinčią statulą - rūsčią, išmintingą, šaltą.

- Taip… Atleiskite už nemandagumą. Užmiršau prisistatyti - Julianas Torlis - Aukštalaukio kunigaikštis, - pasakė šviesiaplaukiui.

  Bet jo akys buvo atsuktos į senolį.

- Torliai… Torliai… - stengėsi atsiminti šviesiaplaukis, - Gaila. Galbūt mano tėvas pažįsta jus?

- Mano giminė nėra žinoma Karalystės miestuose, - nukirto kunigaikštis žvelgdamas į Silvaną.

  Jų akys susitiko. Žvilgsniai susiliejo į vieną visumą ir tai tapo maža dvikova -  kuris kurį persmelks didesne baime. Bent jau Silvanas tai laikė dvikovą, todėl ją greitai pralaimėjo pamatęs nuoširdų pyktį Juliano šviesiai žaliose akyse.

- Seni, gali jau nešdintis, - paliepė Silvanas.

- Bet mano laikraščiai, maloningasis pone… - senis prašydamas įsikibo į Silvano kojas.
    Krasneris užsimojo trenkti.
- Padaryk tai ir neteksi rankos, - visą laiką tyliai kalbėjęs Julianas pakėlė balsą.

  Garsas išryškėjo. Išblukusios spalvos įgavo toną. Dabar jau visi galutinai suprato Juliano Torlio kėslus.

- Mes nenorime problemų, tiesa? Mes be apsaugos, jūs be apsaugos, - kalbėjo šviesiaplaukis, po truputį atsitraukdamas.

- O man ir nereikia apsaugos, - Juliano pirštai prilietė kalavijo rankeną.

Iš karietos išlipo įstabaus grožio tamsiaplaukė mergina. Jos kūną dengė žalias vilnonis nertinis, toks pats kaip ir Juliano. Rudaakė pribėgo prie Torlio.

- Nereikia, Julianai. Ne tam čia atvykome, - apkabino kunigaikštį.

- O… Dabar supratau, ką turėjai omeny kalbėdamas apie laukines. Kam tau jos, jei turi tokią putytę, - nusijuokė Silvanas.

Jis buvo pasiruošęs patampyti lemties siūlą. Moterys buvo toji gyvenimo sritis, dėl kurios Silvanas niekad neužčiaupdavo burnos.
Julianas ruošėsi eiti Silvano link, bet mergina jo glėbyje sustabdė kunigaikštį. Silvanas džiaugdamasis pakėlė senį ir pritraukė prie savęs.

- Seniuk. Nueik prie tos merginos ir pasakyk, kad man ji yra viena gražiausių Karalysčių damų, - paleido senį.

  Vargšelis paklausė paliepimo ir priėjęs prie merginos atkartojo žodžius. Julianas padėjo ranką ant varguolio peties. Pastarasis net sudrebėjo, pripratęs iš kilmingųjų sulaukti tik skriaudos ir pašaipų.

- Kiek kainuoja laikraščiai, pone? - paklausė Julianas.

- Dvidešimt denarijų, maloningasis, - kūkčiojo senis.

- Imkite penkiasdešimt ir eikite. Telaimina jus Dievai, - įdavė monetas kunigaikštis.

  Mergina tvirčiau suspaudė kunigaikštį prie savęs. Silvanas tūžo, tačiau šviesiaplaukio dėka, kuris greitai atsidūrė šalia Krasnerio suimdamas jį, niekas nenukentėjo. Julianas su mergina rengėsi sėstis į karietą.

- Kodėl atsidanginote į šį Dievų užmirštą miesteliūkštį? - paklausė iki šiol viską akimis sekęs bronzinių plaukų jaunuolis.

Julianas pirmą kartą nusišypsojo.

- Aukštalaukis sveikina Krasnerius, Jorkus... Ir jus, grafe Panai, - tarė kunigaikštis, įsėdęs į karietą.