Pradžia buvo sunki.
Užmaišiau mėlio ir pyliau užmerktomis akimis.
Vėliau nubrėžiau centre apskritimą ir pasėjau -
Gyvybės gėlę.
Rutulys po rutulio, ieškant balanso, braižiau,
Kol pomaž išblėso pyktis.
Tuomet užmaišiau balto dažo ir antrą kart užmerktom drėbtelėjau.
Čia gimė kvadratėlių jūra. Tik horizonto niekaip nematyt.
Užmaišiau juodo, mėlio, violeto dervos. ant kelių tryniau į drobę.
Lig visai užtemo. . .
Vėliau griebiausi trištų anglų raudonio mišinių su cinku (tik dėl dengimo) ir ant dar šlapio, pradėjau formuoti langus.
Ten radosi mūsų veidai.
Šalia analogiškai užmezgiau valtelės istoriją geltonam fone.
Ir trejetą ministrų, kaip teisėjus, kaip dekanus Strinbergo sapne, stebėti mus pastačiau.
Stalą nubrėžiau, nevieną.
Palikau laukti.
Vakar daug klausiau istorijų apie Andy Warhole, kažkuom jis mane paveikė. Neleido laukti kol džius.
Panašiai įvyko kai išgirdau Jean-Michel Basquiat istoriją - tą nakt sugadinau drobę ir tuom didžiavausi. Ten jungėsi geltona šyzofrenija su mėla melancholija liudydama mano košmariškus išgyvenimus ligoninės lifte.
Nežinau kas šiandien privers užmaišyti dažus.
Jau esu pasiruošęs porą tiūbų geltono, ir mentelė blizganti laukia.
Tik rankos nekyla.
Rūkau cigaretę po cigaretės, džiaugiuos kol dar galiu jas susisukt.
Vis atidėlioju ir atidėlioju.
Šiąnakt pasakosiu valtelės istoriją ir nė kvapo jos čia.
Tai mano brolio dienoraštis.
O kur tas menas?
Nežinia.
Šiaip nemėgstu atsakynėt į komentarus. Tai lyg savotiškas teisinimasis dėl to ką parašei. Galbūt tai kyla iš to paties tapymo, nes vis tenka kažkam teisintis dėl paveikslų, bet tik todėl, kad žmogus nenori susikurti savo siužeto tam ką mato, todėl laukia kol kas už rankos nuves į tą Alisos pasaulį.
Rašau tai kas galvoje ir netaisau klaidų, tokia ta filosofija. Man svarbu kaip skamba mygtukai rašant, ritmas, ir žymės po juo. Todėl ir nesutvarkyta. Nors jeigu kur rimtai norėčiau publikuoti - gal ir pakoreguočiau. Užtat, Jūs turit progą matyti netašytus šmotus, tiesiai iš galvos per manas rankas. Nežinau, ar tai Jus džiugina ar pykina labiau...
Tiesa žiūrovui maža kas čia, kai kalba apie tapybą, o čia tik žodžiai, tačiau tikiu vieną dieną teks išvysti ir paveikslus, galbūt tada Jums šaus galvon mintis - " pala pala, gi aš kažkur girdėjau šitas istorijas " Gal net žinosit apie ką eina vaizdų kalba. Todėl laikau šiuos tekstus dovana žaidžiančiam.
Rašytojo karjeros nesiekiu. Ir tikrai negalvoju, jog man sekasis surasti tinkamą žodį. Tačiau, tiek sau tiek pasauliui nuolatos primenu, jog dar egzistuoju. Neegoistiškai, pakankamai tyliai, nebent kažkas tai baisiai sureikšmina ir pastato mane į scenos vidurį.
Niekur neskubu, amžinybė ilga, tiek prieš mane tiek po. Tikiuosi nepranyks šie tekstai ir kadanors įgaus sąjungą su gyvenimu, kuris laike paskęsta migloje, legendose.
Labai atsiprašau, tų kurie skaito ir nervinasi. Žinau, kad pakankamai agresyvu taip kas kelias dienas užimti eilutę tarp "naujų kūrinių" ir nepasakyti nieko padoraus.
Bet dėl cinikų, visada mielai gadinsiu nervus ir minkštinsiu sąmones. Visgi šis portalas kažkokio keisto nepasitenkinimo irštva nelaukianti svečių iš kitų medijų. (kai pamatau tapančiu nemokytus žmones, juos visuomet palaikau ir stengiuosi, jog jie išliktų savimi, sau nuoširdūs ir kad nekreiptų dėmesio į niviliuojančius trendus, kartais viliuosi panašios teisės ir čia (aišku, visi moko ir moko, o aš kaip visad...))
Koks efektas pilti smėlį užmerktomis akimis?,,pamažu''užmaišėte, drėbtelėjote ir dar savęs daug...(tai eilius - asmeniškas, o skaitovui - kaip?)
Paskutinės eilutės - vykę, ką pasakojote prieš tai visa telpa tose eilutėse...sėkmės.