Slaptažodis

Konkursinis darbas

Ar jūs turite bent menkiausią supratimą, kokios sudėtingos yra tarpžvaigždinės kelionės? Prisiminkite šį klausimą, kai sugalvosite nuskristi nuo Aldebarano Zet iki... bet kur. Prisiminkite, kai po savo nosimi turėsite savo paties pasirašytą deklaraciją, jog pritrūkę deguonies, kuro ar vandens atsargų, visa tai sąžiningai išgausite iš pakeliui sutiktų asteroidų bei kometų, užuot šiurpinę apgyvendintų planetų gyventojus. Net jei tie vietiniai - vos išsikapstę iš akmens amžiaus ir pamatę jūsų laivą net nesupranta, į ką žiūri. Prisiminkite. O tada kaltinkite visus kitus, kurie tų sumautų deklaracijų nesilaiko, vos tik rimta bėda prispiria.

Šiuo metu aš žinojau tik tiek, jog mano pasirašytas dokumentas gulėjo... kažkur ir man buvo visai neįdomu, kas jame sakoma. Laivo įgulai būtiniausių medžiagų trūko jau gerą mėnesį ir visi per plauką laikėsi nuo barbariškų sprendimų - tokių kaip šlapimo perdirbimas penktą (!) kartą, ar prakaito kondensavimas, šiam dar neišgaravus į laivo atmosferą. Knojus netgi buvo pasiūlęs įpilti į gėrimą truputį raketų kuro, kad labiau „vežtų“. Bėda buvo ta, jog netgi cheminis kuras ėjo į pabaigą, o deguonies atnaujinimo įrenginiai deguonį regeneravo ne kvėpavimui, o kad pačios raketos nenustotų degti.
Pačias raketas teko sukonstruoti iš sulankstomų plieninių kėdučių, prisiminus astronautikos pradmenis. Helio trečiojo izotopo atsargos buvo išnaudotos prieš savaitę ir pagrindiniai varikliai kurį laiką atliko papildomo balasto vaidmenį. Kai kas netgi norėjo jais atsikratyti... idiotai.

Jei tektų labai trumpai įvardinti mūsų visų problemų šaltinį, tai pasakyčiau taip – žvairys vairininkas. Ir dar šita sumauta žvaigždė su visa planetų sistema buvo siaubingai nesvetinga.
Taip, kometų čia buvo. Netgi keturios – ir visos jos laikėsi nepadoriai dideliu atstumu. Asteroidų matėme visą žiedą, tačiau skeneriai parodė, jog mums reikalingi elementai glūdi po labai storais metalų kevalais. Kol pro juos prasigręšime, būsime per silpni pasinaudoti iškasenomis.
Ir lyg tyčia – vienintelė nors truputį svetinga vietelė buvo apgyvendinta!
Laisvųjų Astronautų Deklaracija, ketvirtas skyrius, dvyliktas punktas: „kontaktai su neišsivysčiusiomis civilizacijomis griežtai draudžiami. “ Netgi jei tos „civilizacijos“ – tos pačios kvailos žmogbeždžionės, pasėtos po Galaktiką prieš milijoną metų. Nors galvą į asteroidą daužyk.

Mūsų laimė, mirtinai reikalingų helio atsargų skeneriai aptiko minėtos planetos mėnulyje. Ok, čia jau gerai. Į mėnulius leistis niekas netrukdo. Jau minėtos plieninės kėdutės, deguonies atsargos ir metano dujos (neklauskite, iš kur jų gavome. Tiesiog... neklauskite) padėjo per dvi savaites nusigauti iki tikslo. Per tas pačias dvi savaites gyvenimo sąlygos laive pasikeitė nuo blogų iki nepakenčiamų. Nieko keisto, jog ir įgulos posėdis užsibaigė visai kitaip, nei iki šiol. Knojus pagaliau pažvelgė į problemą absoliučiai rimtai ir pasiūlė mesti tą deklaraciją po lova. Vis tiek niekas nesužinos, kokioj skylėj mes buvome nusileidę. Bnorkus pakoreguos laivo žurnalą, Fturkas išardys laivo juodąją dėžę ir perprogramuos jos turinį... Pastarasis sako, jog tai praktiškai neįmanoma, bet kai nėra kur dingti, viskas tampa daugmaž įmanoma. Aš juo pasitikiu.
Va tik Tiranu niekas nepasitiki. Jis jau pavairavo mūsų laivą, pavairavo...


* * *


- Jie... taip įdomiai bėga... - murmtelėjo Bnorkus, susižavėjimo kupinomis akimis stebėdamas  planetos paviršiuje vykstančią dramą.
- Užsičiaupk ir verčiau perspėk Tiraną, kad paskubėtų! - sugriežiau dantimis, laikydamasis vairalazdės. Laivą purtė ir svaidė į šalis. Prakeiktos sulankstomos kėdutės... Jų dėka korpuso aerodinamika tapo nenuspėjama ir pagrindiniai varikliai eikvojo helio atsargas dvigubai spartesniu tempu. O mes tik kilogramą atsargų mėnulyje paskubomis sugraibėme, varvindami seiles į planetos fauną.
Turėdami tik vieną kilogramą helio, nusprendėme prasisukti YPAČ taupiai. Pirmoji paskubomis sumeistrauto plano fazė – nuleisti planetos paviršiun vieną iš mūsų, kad sumedžiotų kokį nors vietinį briedį.
Tirano fizionomija atrodė kvailiausia ir jis buvo nesišukavęs visą mėnesį. Taigi,  atrodė panašiausias į vietines žmogbeždžiones. Būsimasis medžioklis buvo išsiųstas vienpusio skrydžio kapsule į planetos paviršių. Kai jo klyksmai ir grasinimai dingo iš eterio, susitelkėme į antrą plano fazę, kurią taip aistringai mums susakė Fturkas.
Anot jo, mes turėjome išjungti variklius, laisvo kritimo greičiu nerti į planetos atmosferą ir dar tebekrisdami griebti deguonies atsargas, kiek tik laivo rezervuarai pajėgs sutalpinti. Suskystinsime bei sušaldysime vėliau, kai turėsime laiko.
Iki paviršiaus likus maždaug kilometrui, jungiame visus variklius,  skleidžiame nanotinklo matricą ir čiumpame didžiausią įmanomą vandens kiekį iš pirmos pasitaikiusios balos. Pakeliui kaip nors pagriebiame Tirano sumedžiotą briedį. Galbūt netgi patį Tiraną, jei tik šis nebekeiksnos mūsų...

Vienu žodžiu, visas šis planas turėjo tiek daug „galbūt“ ir „kaip nors“, kad aš pats gerai nesuprantu, kaip visi sutiko tokį vykdyti. Galbūt mes tiesiog buvome pernelyg išalkę. Nenuostabu, jog viskas pasisuko blogąja kryptimi jau nuo pirmosios fazės.


- Kokio šėtono Tiranas bėgioja kartu su vietiniais, užuot briedžius medžiojęs? - nenuleido akių nuo monitoriaus Bnorkus, kasydamasis alkaną pilvą.
- Klausk Fturko, jis pats savo rankomis kapsulę nutaikė! - šnypščiau pro sukąstus dantis, stengdamasis tiek suvaldyti laivą, tiek vandens siurblį. Nanomatrica savo darbą atliko šauniai – tiesiai po laivu ore kybojo nugriebtas vanduo. Visas kubinis kilometras. Su žuvytėmis.
- Aš maniau, jog čia visiškai negyvenamas kraštas! - pasiteisino Fturkas. - Šios gyvenvietės tokios mažos, jog skeneris įskaičiavo vietinius gyventojus į „laukinių žvėrių“ kategoriją!
- Bet tai neatsako į mano klausimą, - parodė į vaizdą Bnorkus.
- Jei tu pamatytum iš dangaus atskriejantį vandens kubą, tu irgi bėgtum! - neišlaikiau. - Ot kometos uodega!..
- Kas? - pakėlė abu galvas.
- Man reikia įjungti pagrindinį variklį! Arba paleisti tą prakeiktą vandenį – jis tempia mus visus žemyn greičiau, nei buvau paskaičiavęs!
- Nedrįsk paleisti vandens! - užriko Fturkas. - Mes gi tarėmės!..
- Rėžtis į planetos paviršių? - burbtelėjau. - Ačiū, ne! Ir kas nors perspėkite Tiraną, kad greičiau šautų briedį! Argi vienas nebėga šalia jo?! Kodėl aš turiu žiūrėti už visus?!
- Meteoritas vienas Žmogbeždžionei du, - palinko virš pulto Bnorkus. - Žmogbeždžione du, ar girdite?
- Eik tu žinai kur?! - atsklido trūkčiojantis Tirano klyksmas.
- Žmogbeždžione du, kodėl nešauni šalia bėgančio briedžio? - itin mandagiai pasiteiravo Bnorkus.
- Nes čia karvė, o ne briedis! - plūdosi bėglys. - Vietiniai laiko jas... uch... prisijaukinę!
Bnorkus susižvalgė su Fturku.
- Žmogbeždžione du, jums duotas leidimas nušauti gyvulį, vadinamą „karve“, - pasiūlė Bnorkus, varvindamas seilę tiesiai ant pulto.
- Lai... laisvųjų Astronautų De... deklaracija, ketvirtas skyrius, keturioliktas punktas, - išgirdome pridususį balsą. - Draudžia medžioti vietinių gyventojų prijaukintus gyvius!
- Žmogbeždžione du, tu nors truputį suvoki, kad pats tuoj krisi iš bado? - dėl viso pikto pasiteiravo Bnorkus.
Tyla.
Ši tyla truko neilgai, nes aš pats tuojau pradėjau keiktis, pastebėjęs šį tą neįprasto:
- Kas per suknistas... Koks idiotas uždėjo slaptažodį pagrindinio variklio paleidimui?! - stūgtelėjau per visą patalpą, įnirtingai maigydamas tą patį mygtuką.
- Įveskiteslaptažodį, įveskiteslaptažodį, įveskiteslaptažodį, įveskiteslaptažodį... - murmėjo sistema sulig kiekvienu paspaudimu.
Man jau rimtai trūko kantrybė. Laivas nesustabdomai dreifavo žemyn, traukiamas pernelyg didelio pagriebto vandens kiekio. Helio beliko trys šimtai gramų – dar šiek tiek ir nebeturėsime iš ko pakilti. Prakeiktos plieninės kėdutės šį kartą tikrai nepagelbės.

- Bet aš negaliu palikti vietinius gyventojus numirti iš bado! - leptelėjo Tiranas.
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę.
- Leisk man! - paleidau vairą, siekdamas ryšių pulto. Bnorkus aiktelėjo ir puolė prie vairalazdės. Tiesą sakant, jis nelabai galėjo ką pakeisti. Mes turėjome arba atsikratyti keleto šimtų tūkstančių tonų vandens, arba įjungti tą prakeiktą pagrindinį variklį.
- Žmogbeždžione du, koks laivo variklio slaptažodis?! - užrikau į mikrofoną.
Dvi sekundės tylos. Trys...
- O kam jums jo prisireikė? - atsklido įtarus balsas. - Ar jūs norite pakilti ir išskristi be manęs?
- Mes TIKRAI norime pakilti! - sušnypščiau. - Nes jei nepakilsime, tai rėšimės į planetą visu greičiu! Sakyk greičiau slaptažodį!
- Aha! Aš taip ir žinojau – jūs norite mane čia palikti! - užriko Tiranas.
Tiesą sakant, jis buvo labai arti tiesos. Aš iš tiesų norėjau jį čia palikti.
- Ne, nieko panašaus, - sumelavau. - Mes tave tikrai paimsime. Tuojau pat paimsime, vos tik variklis bus įjungtas! Nes jeigu mes jo neįjungsime, tuomet laivas suduš ir visi iki vieno pasiliksime su šiomis žmogbeždžionėmis! Tu labai to nori?
Vėl tyla.
Laivas krūptelėjo, kuomet apatinis vandens kubo kraštas pasiekė žemę ir ėmė braukti per miškus ir pievas, pakeliui šluodamas medžius, nesuspėjusius pasitraukti miško gyventojus, akmenis ir visą kitą šluojamą turtą. Ryškiau sušvito skalės, perspėjančios apie išaugusį kuro sunaudojimą.
- Žmogbeždžione du, greičiau galvok! - užrikau.
- Man nepatinka, kai jūs mane vadinate tuo slapyvardžiu! - atsikirto įskaudintas Tiranas. - Vadinkite mane kaip nors kitaip! Pavyzdžiui, Žvaigždžių Generolu...
- Gerai, Žvaigždžių Generole, tai koks pagrindinio variklio slaptažodis? - sugriežiau dantimis. Dievaži, aš šitą „generolą“ tikrai paliksiu čia žiemoti, kol pildysime helio atsargas ir gaudysime kometas. Tada gal kitaip užgiedos.
- Aš persigalvojau, - atsiliepė Tiranas. - Vadinkite mane Galaktikos Princu!
Rimtai?..
- Jei pavadinsiu, ar pasakysi slaptažodį?
- Ga...
- Nesvarbu. Greičiau sakyk, Galaktikos Prince!
Aš irgi persigalvojau. Vis dėl to paimsiu jį atgal į laivą. Pakilsiu į kosmosą, o tada išstumsiu pro liuką be skafandro. Kad vakuume ataušintų smegenis.
- Ne, blogai skamba. Pamėginkite pavadinti mane Visatos Valdovu!
- Tu, suknistas Visatos Valdove! - užkriokiau, sugrūdęs pirštą į mygtuką. - Sakyk greičiau slaptažodį, antraip mes nutėkšime visą šį vandenį tau ant galvos ir pakilsime tik su pagalbiniais varikliais!

Ar man pasirodė, ar mano balsas išties nuskambėjo kažkaip... garsiau?
- Bičas, tu išorinius garsiakalbius per klaidą įjungei! - pastebėjo Fturkas.
Ot šūds, rimtai... Bet jau vėlu kažką pakeisti. Panašu, jog mano riaumojimą išgirdo visi vietiniai gyventojai. Jie nustojo bėgę ir dabar žiūrėjo į mus, išvertę akis. Atsikrenkščiau.
- Sakykite mano vardą, arba nukrisiu ant žemės! - pareiškiau, nutaisęs žemą, „dievišką“ balsą.
- Kokį šėtoną jūs ten dirbat? - aiktelėjo Tiranas. - Tučtuojau liaukitės!
- Dvidešimt sekundžių iki kontakto! - sugriežė dantimis vairalazdę nutvėręs Bnorkus. - Mes tikrai turėsime paleisti vandenį!
- Nedrįsk... - ketino prieštarauti Fturkas, tačiau netgi jis nebuvo toks tikras.
- Sakyk greičiau slap... mano vardą! - dudenau į mikrofoną, šiurpindamas tiek vietinius, tiek pusgalvį Tiraną.
- Krokų Lanka! - neišlaikė šis. - Še turėkitės! Krokų Lanka, gerai?!
- Girdėjai, Bnorkau?! - pasisukau į kolegą.
- Per vėlu, - nubraukė šis ašarą. - Aš jau paleidau du trečdalius vandens. Bet... bet nors pakilsime dabar greičiau!
Laivas sukriokė visais iki vieno varikliais, džiugiai šaudamas į viršų. Užnugaryje liko laukymė, Tiranas su vietinių žmogbeždžionių gauja ir ką tik sukurtas ežeras.
- Ech... Kepsnio šį kartą nebus, - liūdnai atsiduso Fturkas, - tačiau bent žuvies su vandeniu pasikrovėme. Beje, kas ta „Krokų lanka“?
- Kaimas Murino planetoje, - atsiduso Bnorkus. - Tirano gimtinė, tipo...


- Ei! - atsklido iš ryšių pulto isteriškas riksmas. - Meteoritas vienas, o kaip aš, Visatos Valdovas?!
- Taip... Meteoritas Vienas Visatos Valdovui... Briedį ar nušovei? - pasitikslinau.
- Sakau, čia karvė!
- Gerai. Tai mes skrendame sau, mėnulyje helio izotopo pasikrausime, - pasakiau jam. - Tada dar pasižvalgysime po sistemą, kol surinksime visas atsargas. Kai nuspręsi, jog ta karvė vis dėl to panaši į briedį, atsiųsk žinutę. Praskrisdami pasiimsime. Ryšio pabaiga!