[Improvizacijos]

Vakar aš tyčia neuždariau tavo kambario kambario lango.
Kad šiąnakt vėjas man atneštų seniai pamirštą, šiek tiek erzinantį, bet tokį išsiilgtą jazminų žiedų kvapą.
Kad rytą jis nurinktų nuo žolės rasos lašus ir pažertų tavo akių kampučiuose bei ant pagalvės išsidraikiusiuose šviesiuose plaukuose, kuriuose šiąnakt įsipynusios ilsėjosi mano rankos.

Pirmoji mano mintis?
Pabučiuoti tavo blakstienas...
Jose dar žaidžia tavo sapnų gijos... Greit jos išsisklaidys ir išlėks kartu su vėju, atnešusiu man saldžiai aitrų jazminų kvapą...

Šiąnakt aš klūpėjau prie tavo guolio.
Tai ne pasiaukojimas. Ir ne rūpestingumas.

Ne... Daugiau, truputį daugiau... Truputį aukščiau...

Ar tai meilė? Nežinau.
(aš juk nežinau, ką reiškia šis žodis)
Kažkas maloniai spurdančio ten, viduj. Kažkas karčiai saldaus... it jazminai...

Bučiuoti akių kampučius...
Pirštų galiukais vos vos paliesti lūpas. Tavo...
Jauti?
Šypsaisi... Man labai smalsu. Ką dabar sapnuoji? Mane?
Ne, geriau mus.

Įsikniaubiu į kairiąją tavo ranką. Kaip keista... Kiek daug toje rankoje paslapčių.
Maniau, kad pažįstu tave visą. Kiekvieną odos lopinėlį. Kiekvieną gilų atodūsį.

O pasirodo ne...
Tavo rankoje tiek susipynusių linijų, tiek keistų ornamentų...
Jos tokios atsargios ir lengvos, kai laiko mano galvą. Bet tokios impulsyvios, kai žaidžia gitaros stygomis.
Taip... kartais pavydžiu tavęs Jai, su kuria praleidi ilgus vakarus.

Bet dabar nepavydžiu. Visai ne.

Nes tavo grakšti ir išpuoselėta gitara dabar stovi kambario kampe. Šiek tiek išblyškusi. Šiek tiek tiek pamiršta...
O aš klūpau, panėrusi rankas į tavo plaukus.

Dabar mano laikas...

Viso pasaulio laimė mano.
Nesvarbu, kad tik akimirkai. Kol tu pabusi.
O gal... kol pabusiu aš?
Kuris iš mūsų sapnuoja?

Ir visgi- ar tai meilė?
Ir aš vis dar nežinau. Gal tu žinai?
Paklausiu, kai atsibusi.

O dabar... dabar miegok. Ir sapnuok. Mane. Mus.