Rašyk
Eilės (68656)
Fantastika (2077)
Esė (1638)
Proza (9957)
Vaikams (2367)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 57 (9)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ligoninė. Tylus aparatų pipsėjimas. Savaitė baltame kambaryje.

Įeina moteris. Tamsiais trumpais plaukais. Nusišypso. Gydytojas sakė - ji mano mama - aš neprisimenu. Žiūriu į ją ir nieko nejaučiu. Dar vienas svetimas žmogus.

- Labas. - tylus, kiek virpantis balsas. Tyrinėjantis žvilgsnis, tarsi pati bandytų pažinti.
- kaip jautiesi šiandien? - ji klausia.
Gužteliu pečiais.
- turbūt sutrikusi. - ji tęsia, atsakydama pati sau - Neprisiminti.. tai sunku. Bet tikiuosi mes įstengsime susipažinti iš naujo. Esame šeima. Vėl kartu. Visam laikui.

Tyliu.

- rytoj tave išleidžia. Važiuosime namo. Į įprastą gyvenimą. - ji bando kalbėti džiugiai. Netgi spustelėjo mano ranką.

- į įprastą gyvenimą? - pagaliau sudėjau žodžius. Ir pasijutau išsekusi.

Moteris. Mama. Sumirksėjo. Nervingai pasitaisė sijoną.

- Viskas galiausiai susidėlios. Prisiminimai. Arba atsiras nauji. Mes išgyvensim visa tai. Kartu. Padėsim viena kitai. - ji vėl trumpam pakėlė akis. Sutiko mano žvilgsnį, ir greitai nusisuko, durų link. Kaip tik tą  akimirką, kai į palatą įžengė vyras. Baltas chalatas. Gydytojas. Su popieriais rankose.

- reikės pasirašyti šiuos dokumentus. Dėl rytojaus . - kreipėsi į moterį.
- taip... - ji pasimuistė, prisimerkė. - daktare, ar galėtume dar šį tą aptarti jūsų kabinete? - kaltai nusišypso. Gydytojas linkteli ir jie abu tyliai išeina.

--

Kelionė namo.
Susigūžiau mašinoje. Šalta. Už lango ramiai krenta snaigės.
Moteris (mama) atsiduso, pasuko raktelį ir automobilis atgijo, truktelėjęs nuriedėjo tuščiomis Miesto gatvėmis.

- ... tą dieną... kai dingai. Aš palikau tave vieną, žaidimų aikštelėje.. - galiausiai tyliai prabilo - ... Visiškai vieną. Tu norėjai žaisti lauke, o aš skubėjau į parduotuvę. Tau tebuvo ketveri.. - jos balsas virpėjo. Atsisukau. - Gydytojas prašė neskubėti su šiuo pasakojimu. Bet… Aš… Nežinau… Nenoriu laukti. Meluoti. - jos skruostais riedėjo ašaros, krūtinė vos vos trukčiojo. - Jaučiuosi kalta. Tokia kalta. Negaliu sau atleisti. Nežinau ar tu man kada nors atleisi…
- Krautuvėlėje užtrukau vos kelias minutes.  - tęsė ji - kaip dabar prisimenu. Išėjau tikėdamasi pamatyti tave supynėse. Bet… Aikštelė buvo tuščia. Aplink nė gyvos dvasios. Nė vieno praeivio. Tik vėjas. Tavęs neliko. Niekas nematė. Nieko negirdėjo. Dingai… - Ji dar stipriau užsikukčiojo, nuspaudė automobilio stabdžius ir jam sustojus užgulė vairą. Verkė. Balsu.
Kažkas mano viduje suvirpėjo. Jaučiau šios moters skausmą. Mamos. Norėjau padėti. Bet nė nekrustelėjau. Bežadė.

Nurimo. Išsitraukė baltą nosinę, nusišluostė akis. Atsilošė automobilio kėdėje. Kelias akimirkas tyliai žvelgė priešais save, į ramiai krentančias snaiges.

- Tavo tėvas paliko mane. Po mėnesio jį rado pasikorusį apleistoje sodyboje. Jokio raštelio. Jokio atsisveikinimo. Jis taip mylėjo tave. Mano Princesė. Vadino. Kai dingai - pasidavė. - ji vėl užsikukčiojo. - o aš nesilioviau ieškojusi. Tavęs. Ištisus metus. Tikėjau, kad vieną dieną grįši.

Ji pagaliau atsisuko ir nusišypsojo. Skruostai nuo ašarų spindėjo saulėje.

- Atleisk. Žinau, kad dar nesi pasiruošusi visa tai išgirsti. Aš tik… Noriu, kad žinotum, jog visus šituos metus laukiau mūsų susitikimo. Ir maldauju atleisti, kad tada nesugebėjau tavęs išsaugoti...

Aš nusišypsojau. Vos vos. Tik tiek įstengiau.
Ji laukia atleidimo. Savo vaiko. O aš tik šalta, bežadė būtybė.
Kodėl JI nusprendė, kad esu tikroji dukra? Sugrįžusi namo po 13 metų…
2017-01-11 16:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-24 14:59
Damastas
Išvysčius pabaigą, galėjo būti visai neblogas trumpas paskojimas. Dabar gi, fantastika atsiranda tik paskutinėse dviejose eilutėse. Pačiame tekste nėra jokių nuojautų, jokių ženklų link ko vedama. Pabaiga nutėkšta, kaip atšalęs patiekalas prastoje užkandinėje.
Pasistenkite labiau sekantį kartą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-12 12:48
Aurimaz
Taip, tiesa - rašyk toliau! :)  Aš kai užsipuolu ką nors iš inercijos, dažnai pamirštu uždėti šypsenėlę - ženkliuką, kad nereikėtų mano nuomonės priimti kaip kirvio į kaktą. Tik kaip kūjį...
Mes neturime tikslo išvaryti už blogą rašymą. Jokiais būdais. Mes dažniausiai išvarome už tragišką rašymą ir rašymą ne į fantastikos temą. Bet tau dar toli iki tokios blogos ribos ir patikėk, kai ją pasieksi, tau būtinai pranešiu. Bet šiaip tikiuosi, kad pasieksi ne dugną, o tą, kitą pusę. :) Taigis, sėkmės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-12 09:40
pikta kaip širšė
Labas, savanaE :-)))
Kadangi katinėlis jau pamurkė, tai aš nebezysiu. Istorijos pradžia skamba pakankamai intriguojančiai, todėl drąsiai rašyk toliau, o visokius ten ilgus/ trumpus sakinius, netyčia šokinėjančius laikus (esamasis/ būtasis) bei kitus rašymo niuansus su kiekviena dalimi vis labiau nugludinsi
Aišku mes savo bambėjimu prie to ŽENKLIAI prisidėsim :-)) tai tu nebijok, kad priekabiausim truputį. Viskas žinok iš geros valios...
Kaip ir kelias į pragarą, bet nenukrypkim nuo temos :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-12 01:35
Aurimaz
Kol kas tai vargu ar fantastika. Ir pats tekstas kirviu kapotas. Paprastai aš bambu dėl ilgų sudėtinių sakinių pernaudojimo, bet čia visiška priešingybė. Nežinau, ar į gera. Kol kas įspūdis tarp 2 ir 3 balų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą