1 eilė 8 vieta

Sužibo spindulėlis. Jo vardas buvo pirmūnas, nes jis visada lįsdavo pirmas. Toks mažytis kaip mažiausia pasaulyje smiltelė. Jis norėjo gero. Tiesiog kiekvienam žemės gyventojui prašviesinti pasaulį. Taip tyliai ir švelniai sau švietė... labai tyliai. Vėliau, matydamas, kad vos kažkas jį pastebi, pasikvietė daugiau draugų. Mažų mažyčių mažytėliausių spindulėlių. Jų taip greitai gausėjo, kad atrodė įvyks apokalipsė... Išaušo rytas. Iš tiesų spindulėliai praskaidrino visą žemę. Pradėjo pabusti namai, gatvės, automobiliai ir beabejo patys žmonės. Gamta nepabudo... Kodėl? Iš tiesų, ji juk negalėjo pabust - ji nemiegojo. Juk gamta niekada neužmiega, na nebent jos gyventojai. Tie spindulėliai sau keliavo tarp namų, lįsdavo pro visus langus, kiekvienas užuolaidas, net pro raktų skylutes. Taip naglai, bet maloniai.
Pirmūnas, užšokęs ant trečiojo aukšto balkono, atsidarė duris ir įėjo į kambary pro dideles ir storas užuolaidas. O ten... Daug visokių šiukšlių, butelių (nuo alaus, degtinės, limonado, mineralinio vandens), knygos išmėtytos, įjungtas vaizduoklis melsvai apšviečia visą kambarį. „Studentas“ – pamanė pirmūnas ir kibo į  darbą. Pribėgo prie ant minkšto, raudono čiužinio gulinčio vyruko ir pradėjo dirgint. Visų pirma, šokinėjo ant skruostų, atseit netyčia nugriūdamas. Vėliau, kai pastebėjo, jog įprastas metodas neveikia, pradėjo šokinėti tarp blagstienų, specialiai jas kliudydamas - nepavyko. Tada pirmūnas tiesiog užsirūstino: „Ne, bet jis tai gaidžiu nebus. Na taip miegoti... hm... yra tik vienas būdas... chi chi... “. Vos vos pakėlęs blakstieną, kai spyrė į akį – nieko, miega. Tuo momentu suskambo žadintuvas. Studentas pašoko, nusileido į kelnes, užsimetė ant pečių marškinius, pasiėmė šratinuką ir sąsiuvinį ir pusnuogis išbėgo iš kambario, beje prieš tai pritryndamas Pirmūnas. Spindulėlis vos ne vos svirduliuodamas atsistojo ir atsirėmęs į sieną tyliai pasakė: „pššpszžvwpzst! ”. To, ką jis pasakė, niekas negirdėjo.
Studentas lekia į auditoriją. Ji užrakinta. Jis atėjo per anksti visa valanda. Tada tik prisiminė, kad šiandien nerūkė. Nuėjo į rūkomąjį atsisėdo ant kėdės ir rūkė. Po valandos praisdėjo psichologijos paskaita. Dėstytojas atnešė didelį plakatą. Tiesiog tokią didžiulę idiotišką nuotrauką. Dar niekas iš studentų nebuvo matę nuotraukos, kurioje yra nufotografuota aktų salė, prikimšta žmonių, laukiančių spektaklio. Dėstytojas tiesiog pasakojo, kaip galima iš žmogaus išvaizdos spręsti apie žmogų:
„Nagrinėkime pirmąją eilę, – sukrenkšėjo ir tęsė, - kaip žinote pirmoje eilėje sėdi kelių tipų žmonės: turtingieji, meninkai, kurie čia yra pakviesti, blogai matantys ir kritikai. Pirmoje vietoje sėdi ledi, kuri iš prigimties turi aukštuomenės bruožų, tikriausiai, ji yra architektė, nes rankos, kaip matote, neryškiai gavosi, o architektų rankos labai dreba..... Antrojoje vietoje sėdi ledi palydovas, kuris visai nenori čia būti ... Trečioje vietoje sėdi paprastas vyriškis, sergantis nervų ir akių ligomis, nes .... Ketvirtoje ir penktoje vietose sėdi vieno iš aktorių tėvai, matote kaip jie laukia ir jaudinasi... Šeštoje ir Septintoje vietose sėdi šių rūmų darbuotojai, jie visada... Aštunta vieta tuščia...... devinta vieta... dešimta vieta.... “
Iš tiesų pirmoje eilėje, aštuntoje vietoje sėdi Pirmūnas, kuris visada būna pakviestas, bet nieks jo nepastebi, jis yra menininkas, kritikas, bet gerai matantis, jis yra idėjų įkvėpėjęs, jis yra tiesiog laimės spindulėlis...