Masajas

Už betoninės pertvaros stovi aukštas, liesas juodaodis vyras, apsisiautęs raudonu audeklu. Masajas. Nors veido bruožai į masajų nelabai panašūs. Bent jau mano matytų. Bet ką aš žinau. Juk skiriu juos tik pagal raudoną audeklą ant pečių ir lazdelę rankoje. Dar kartais pagal sandalus, padarytus iš senų padangų (vieno iš nedaugelio antrinio atliekų panaudojimo trečiajame pasaulyje pavyzdžių). Sako, čia gyvena per 40 genčių, o kiek dar pogenčių! Ir visi juodi — kur jau ten europiečiui visus atskirti! Kuo aukščiau į kalnus, tuo juodesni. Turbūt kad arčiau saulės. Vadinasi, mes, baltaodžiai blyškiaveidžiai, nuo saulės labai toli. Tik kartais atvažiuojam į visų homo pro-pro-pro-tėvynę savo lašinių atogrąžų saulėje patirpdyti, į egzotiškus gyvūnus iš džipo paspoksoti — gauti savąjį didįjį penketą. Prisikvėpavę egzotikos ir raudonų Tsavo dulkių skubame į pajūrį — pasyviai pailsėti nuo aktyvaus poilsio. Kaži ar daug čia pasikeitė nuo kolonijos laikų? — Balta oda, tingiai išpleikta palmių šešėlyje, gurkšnoja kokteiliukus, juoda oda pluša, patarnauja. Pagrindas gal kitas, nebe politinis, o ekonominis, turistinis, bet rezultatas panašus — spalvinė separacija. Kaltės jausmas kažkodėl nekankina. Veikiau palaima. Kertu skanutėlę picą, juodaodžio šefo iškeptą čia pat paplūdimy, ir slapčia stebiu masają. Keista, bet juoda odos spalva net Afrikoj mums egzotika. Todėl kliksim savo fotoaparatais čiabuviams kone tiesiai į veidą. Bent jau tiems, kurie leidžiasi. Masajai ne — tik už pinigus. Ekonominiai santykiai.

Mokėt nenoriu, tad tik stebiu.

Pagavęs mano žvilgsnį, masajas ištiesia mano pusėn kokosą — gal nupirksiu. Nebrangiai — doleris.

– Mazungu reikia gerti, mafrikai reikia gyventi, vaikams arbatos nupirkti, — dėsto masajas, kai prieinu.

– Ar vaikai negali gerti kokoso? — suktai klausiu.

– Kokosai — mazungu, mafrikai — mix tea, — paaiškina.

Aišku. Negaliu tokiam argumentui atsispirti. Perku. Nusiderėjęs — du už pusantro dolerio.

– Asante sana, – sako.

– Karibu, — atsakau. Įdomu, ar ir Karibuose ištiktų tokia pati kolonijinė palaima? Reiks kada nuskristi išsiaiškinti.

Masajas niekur neskris. Jo pasaulyje nėra lėktuvų, viešbučių, safarių, picų.

– Nupirkite masajų apyrankę, — ištraukęs iš po audeklo rodo saują iš spalvotų karoliukų suvertų apyrankių.

– Tikrai masajų? — kvailai išsivėpęs klausiu.

– Tikrai masajų, — patikina masajas ir jau vieną sega man ant riešo. – Nupirkite, kad man iš jūsų nereikėtų vogti.

Dar vienas nenuginčijamas argumentas. O gal draudimo polisas?

Suderam už du dolerius. Vėl vaikams arbatai.

Išsipuošęs ir su kokosu grįžtu į savo atostogų darbo vietą — ant gulto po palme. Masajas grįžta į savo — į paplūdimį saulėkaiton.

***

Naktį pažadino keistas brazdėjimas. Lyg kas glamžytų stangrią jaučio odą ar brezentą.

“Kuprinė! — persmelkė mintis, — kažkas brazdinasi mano kuprinėje. Turbūt koks nors gyvis. Gal beždžionė sugebėjo į mano bungalą įsmukti? ”

Kuo tyliau pasikėliau ant alkūnių ir įsižiūrėjau į kambario tamsą. Prie kuprinės palinkęs krapštėsi kur kas didesnis už beždžionės siluetas.

Aš ne iš drąsiųjų, bet savo turtą esu pasiryžęs ginti iš paskutiųjų. Viena ranka iš po pagalvės tyliai sugraibiau žibintuvėlį — ir šviesa, ir ginklas, jei prireiktų.

Žybtelėjau žibintuvėlį ir nustėrau — sukišęs rankas į mano kuprinę kampe stovėjo tas pats masajas. Instinktyviai atsigręžė į šviesą, rankoje laikė mano fotoaparatą. Norėjo sprukti, bet netikėtai užkluptas sudelsė kelias akimirkas ir aš, pašokęs iš lovos, suspėjau jam užtverti duris.

Abu stovėjome ir iš padilbų žvelgėme vienas į kitą. Vertinome kits kito galimybes. Teorinės galimybės abiejų panašios — buvome beveik vienodo ūgio, aš gal kiek stambesnis, bet jis — jaunesnis ir vikresnis. Tačiau, nors čia ir jo žemė, viešbutis — mano teritorija. Ir kur nors netoliese tikriausia vaikštinėja naktinis sargas. Be to, jį atpažinau. O atpažintas vagis — beveik sučiuptas vagis. Tai supratome abu.

Masajas puolė prieš mane ant kelių.

– Pone, pasigailėkite. Aš juk tik dėl vaikų.

– Kaip gi ne, patikėjau, — nusišaipiau.

– Masajo garbės žodis. Masajai nemeluoja.

– Aha, ir nevagia, ane? — piktai paklausiau, prisiminęs gido pasakojimą apie Masai Maros masajų sąžiningumą.

Mačiau, kad įsibrovėlis sudvejojo.

– Aš ne masajas. Masaju tik apsimetu. Taip geriau perka, — prisipažino.

– O tai tau, nauja pora kaliošų, — nusistebėjau. — Tai kas tada tu toks?

– Somalietis. Mūsų čia nelabai mėgsta, tai tenka kitkuo apsimesti. Ir bizniui geriau.

Nusismaukęs nuo rankos ištiesė man masajų apyrankę.

– Paimkit. Nebūsiu daugiau masaju. Nemeluosiu. Nevogsiu.

Nepatikėjau. Bet apyrankę paėmiau. Tada, veikiausiai užplūstas kolonijinės kaltės jausmo, nusisegiau nuo riešo pigų kinišką laikrodį, kurį už kelis eurus kaip tik ir pirkau į kelionę tikėdamasis išmainyti į kokį vertingesnį čiabuvių rankdarbį ir kurio, kamuojamas paranojiško įtarumo, nenusisegdavau nė naktį, ir ištiesiau masajui-somaliečiui.

– Imk, išmainysi į arbatą… Vaikams, — pridūriau, nors ir abejojau, ar jų iš viso turi, ar veikiau neabejojau, kad neturi. Bet dar labiau neabejojau, kad sučiupti šitą vagį — anaiptol ne garbė ir žygdarbis, o veikiau eilinė kolonizatoriaus šunybė.