toliai

vaikais būdami mes
karstydavomės ledu
apsivilkusiais medžiais
ir laižydavom žiemos pirštus

rengdavom sniego kamuolių
mūšius ir statydavom baltus
šalikuotus žmones parodai
ir tėvų tesimui

pieniškose pievose
gulėdami piešėm angelus
ir trindami sušalusias nosis
bėgdavom namo saldainių

o dabar aš sapnais išeinu į pasakų trepsėjimo
kupiną naktį ir tylom slenku
bėgiais paskui traukinį

jau senai dingusį saulėlydžio toliuos

ir pakėlusi galvą žiūriu į dangų
tikėdamasi išvysti tuos paukščius
kurie tiek žiemų vis sugrįždavo mus stebinti