Tu pateki

Kai skliautą padengia byrantys laiptai,
Girtas mėnulis blyškiom ašarom tapo
Ant kiekvieno po vienišą horizonto blyksnį –
Tu pateki.


Kad nepaslystų ant laiptų viskio skaidrumas
Teptukas suvilgytas Ramybės jūroj,
Į mėnlapius suvyniota dovana brangiausiam –
Tu pateki.

Kai laiškas butelyje skęsta visatoj,
O krateriuose ištirpo dulkelė jau laiko,
Veidu nuslenka Žemės šešėlis –
Tu pateki.

Kai ateina tamsioji pusė –
Antspaudus pėdų apgraibom sulipdau,
Į kiekvieną pasodinu po mažą mirtį,
Gal pražys tavo veidas,
Užgimęs iš naujo –
Patikėjęs.