Pati gražiausia šventė

Šiandien pirmoji Kalėdų diena ir Giedrė laukia apsilankant dukrų su žentais. Kol cepelinai ramiai plepa puode ji šimtąjį kartą užeina į svetainę apsidairyti ar nieko netrūksta. Jos susirūpinęs žvilgsnis glosto žalia austine staltiese uždengtą stalą. Šventės atributas – kūčiukai stovi centre suberti į krištolinį indą, po kuriuo dar  močiūtės austa lino servetėlė slepianti šieno saują apačioje. Šalia vaisių vaza, kurioje didžiąją dalį vietos užima mandarinai. Silkė burokėlių patale, virtos pupos, kepta nulaistyta pikantišku rausvu padažu žuvis, krabų mišrainė su žaliais agurkėliais, skrudinta duona gausiai įtrinta česnaku, įvairiaspalviais popieriukais blizgantys saldainiai. Na lyg ir nieko netrūksta.  Nepamiršo  netgi dubenėlio su vandeniu ir specialiu ėdalu ant grindų vyresniosios šuniukui. Žaliąją eglę jau prieš savaitę papuošė – ši jau visą virtinę metų ta pati plastmasinė. Ir puošiama vis tais pačiais geltonu auksu spindinčiais žaisliukais, kuriuos išsirinko drauge su vyresniąja  kai ši dar namuose gyveno. Tačiau jai tie žaislai atrodo lygiai taip pat gražūs kaip tą dieną kai pirmą kartą papuošė šią eglę. Ypač tas šviesiai oranžinis angeliukas kurį nupirko mažoji dukra, mėgstanti rūpintis namų grožiu.
Jai patiko Kalėdos. Patiko pirkti dovanas, pakuoti ir šiemet po egle sudėjo kauburėlį daiktų apvyniotų blizgiu raudonu su geltonais ornamentais popieriumi. Tradicijos yra geras dalykas: jos tarsi suteikia pastovumo pojūtį. Kiek Giedrės atmintis leidžia ji vis prisimena tą patį- puošni eglė, gausus stalas, dovanos ir artimųjų šypsenos.
  Tiesa dabar šis tas pasikeitė – Giedrės žvilgsnis užkliuvo už penkių pasidabruotais kraštais lėkščių su šalia išdėliotais iki žvilgėjimo nublizgintais peiliais, šakutėmis, šaukšteliais. Vienos lėkštės trūksta. Ir ne tik. Niekas nebepastveria dar karštos varškinės spurgos iš dubens, niekas nebepasišaipo kad tas kartus kisielius su šermukšniais visai nereikalingas, - likimas ir taip nepagaili kartėlio. Ak tas vyro kandus humoras. Jis buvo tarsi prieskonis jo geraširdiškam būdui. Mylėjo moteris sutuoktinį, jautėsi saugi su juo. Šis dirbo sunkvežimio vairuotoju kolūkyje, o žiemą kai derliaus ėmimo darbai baigdavosi  naktimis saugodavo dirbtuves ir technikos garažą. Darbštus žmogus buvo- kad neprailgtų naktys pindavo iš vielos dailius, taisyklingus krepšius bulviakasiui.  Nebėra Vyto. Staigus infarktas ištiko jos vyrą ir pernai spalį  gyvenimas tarsi susiklijavo į kartų tąsų kisielių, po kurį sugurusi klampojo neįsimindama nei žmonių veidų, nei išsakytų jų užuojautos žodžių. Niekas nebedomino ir nebedžiugino. Jautėsi tarsi negyvenanti. Visas pasaulis jos akims atsivėrė kažkaip kitaip. Pasidarė netikras. Tas jausmas glumino gal net varė iš proto, bet reikėjo paprasčiausiai gyventi. Suprasti nepajėgė, bet susitaikyti tiesiog privalėjo dėl susirūpinusių jos sveikata dukrų, - „daugelis taip gyvena, nesi kažkokia išskirtinė“, -galvojo pati sau. Visgi posakis  kad „laikas gydo žaizdas“ nėra tik pramanas . Giedrė po truputį mokėsi gyventi viena, užpildydama atsiradusią tuštumą knygomis, patinkamais filmais persisiųstais iš interneto.     


  Ypač į kitonišką gyvenimo sukūrį pastūmėjo dėmesio reikalaujanti anūkėlė Emilija. Dukra pradėjo dirbti ir mamos pagalba pagloboti anūkę pasidarė net labai reikalinga. O dar kaip smagu narplioti virbalais mažyčius rūbelius. Ir dabar ši rausvažandė pirmutinė įvirsta pro duris prilaikoma jaunesniosios dukters už raibo vilnos šaliko. Suskubo mat aplenkti seserį giminės pratesime. Giedrė tyliai mintyse nusijuokia: „matriarchato linija tęsiasi“. Po pusvalandžio, kai susėda pirmieji svečiai, pasirodo ir vyresnėlė, kurios rusvo plauko jorkšyro terjerų veislės šunytis tiesiu taikymu nubėga prie laukiančio dubenėlio su sausu šunų ėdalu.
  Kai jau apsikeista dovanomis, nugertos pirmos kalėdinio vyno taurės, vyresnioji paklausia:
-Mamyte o kur ketini sutikti Naujuosius?
-Namuose kaip visada, - šiltai nusišypso dukrai Giedrė.
-Tai turėsi svečių?
-Nebūna pas mane svečių per Naujųjų šventę.  Kai jūsų tėtis dar gyveno  jų laukdavome. Iki paryčių prasilinksmindavome. Dabar kartais ir užmiegu nesulaukusi dvyliktos valandos. Vis tiek rytui išaušus jau bus kiti metai. Ir niekada nebebus tokios nepaprastos šventės, kaip tada kai šventėme tėtės darbe. Ar prisimenate?
-Taip mama, prisimename, -pritaria vyresnėlė.
-Tai gal ir man papasakosite? -susidomi jos malonaus veido vyras.

  Giedrė nužvelgia jaunimą,  lygia oda spindinčius veidus ir susimąsto.. Taip tada ji buvo panašaus amžiaus kaip jie dabar. Ak kaip ji laukdavo šios šventės! Kaip laukiama tiktai jaunystėje. Su Vytu  pasitikti dvyliktos valandos dūžių  būtinai išlėkdavo laukan iššauti žaižaruojančių spalvų puokštėmis saliutų, pasibučiuoti ir palinkėti gerų metų kaimynams. Dabar žiūrėti fejerverkų tai tiktai prisiminimais drąskyti širdį... Tiktai vieną tradicijos dalį išsilaikė sau Giedrė – žiūrėti rusų filmą „ Likimo ironija arba po pirties“. Nenusibodo per eilę metų nuotaikinga su humoru pastatyta lemtingų atsitiktinumų istorija apie dviejų vyrų kovą dėl vienos moters širdies. Bežiūrėdama šį filmą pasijusdavo jaukiai, tarsi grįždavo į tuos senus gerus laikus kai dar skambėjo kambariai nuo skardaus vyro balso ir mergaičių krizenimo. Tais įsimintinais metais kai Giedrei buvo trisdešimt o dukrelės neturėjo nei 10 metukų Kalėdų šventimas nebuvo populiarus, tiktai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ši šventė tapo didžiausia metų švente nustumdama visas kitas į šalį. Ir keisčiausia kad jos atmintyje kaip gražiausia šventė išliko ne ta su gausiu vaišiu stalu, netikėtai užgriuvusiu svečių būriu, bet Naujieji, pasitikti kolūkio dirbtuvių sargo vagonėlyje. Taip jau išpuolė pagal darbo grafiką kad Vytui tą naktį reikėjo sargauti. Giedrė buvo linksma moteris, mėgo vaišėmis nukrautą stalą, svečius ir šokius. Galėjo kad ir kaimynus pasikviesti ir linksmintis. Bet argi gali būti džiugu be artimiausio žmogaus šalia? Tad sprendimas atėjo tarsi savaime:
-Mes ateisime su mergaitėmis tau padėti sulaukti Naujųjų darbe!
-Kur mes eisime?! – nesuprasdama šaižiai paklausė vyresnėlė, kuri visada manė kad mamos galvoje tik krūva nesąmonių.
-Negi į tą nutriušusį nusilaupiusiais dažais vagonėlį, kur vienintelis gyvas padaras mūsų šuo Artas? -paantrino ir praktiškoji mažėlė.
-Ten bus tėtis o ir Artą reikia pasveikinti  su Naujais.
-Bet mama ten šalta ir niūru, - jau patempė lūpą mažoji.
-Tėtis pakūrens daugiau, nebus šalta. Ir mes nueisime tik valandai.
-Tai šiemet nebus nei tetos Valės svečiuose, nei senelių, - visai nusiminė  vyresnioji.
-Jie ateis kitą dieną, o visa kita bus- ir tortas ir vaikiško šampano nusinešime pas tėtį, - gražbyliavo moteris norėdama pakelti ūpą dukroms.
  Giedrė stengėsi iš visų jėgų sukelti šventinę nuotaiką, - įjungė televizorių, kuris transliavo „Linksmąjį žiburėlį“ šokdino dukras, šoko pati, nes dar jos pačios jaunystė netilpo kūne, kunkuliavo ir veržėsi per kraštus. Apie pusę vienuoliktos sutūlojo į paltukus dukreles, susikrovė skanumynus į krepšelį ir išsiruošė į dirbtuves. Snigo didžiuliais minkštais snaigių kąsniais, nuostabu buvo eiti baltu mėnulio pilnaties nuspindintu keliu, stebėti langus išpuoštus spalvotomis žėrinčiomis girliandomis, girdėti linksmai šurmuliuojančius žmones už jų. Vilkšunis Artas smagiai sulojo užuodęs pažįstamas žmogystas. Vytas pasitiko droviai atsiprašinėdamas:
-Na nėra čia jauku, vieni vyrai dirba.
-Žinojome kad ne į karališkus apartamentus einame, ne tas svarbiausia, svarbu kad visi kartu busime, - šmaikštavo moteris, vogčiomis stebėdama mergaites. Jos susėdo nuščiuvę, nusigandę, tarsi sugauti paukštukai.
-Ak tėti bet ir liūdna čia tau vienam per naktį.
-Ne taip jau ir liūdna, knygą kokią paskaitau, televizoriaus tai negalima žiūrėti, nes neišgirsčiau nelauktų svečių.
-Kokių svečių?
-Nagi vagišių kurie iš traktorių ar netgi iš pačios cisternos kurą vagia.
-O tu jų nebijai?
-Tai jie manęs bijo. Na bet šiandien įjungsiu televizorių, kad ir mažas „Šilelis“, bet bus smagiau. Artas sulos jeigu nelaukti svečiai pasirodys.
Valanda iki dvyliktos dūžių  greitai tirpo bešnekučiuojant, beskanaujant atsineštus gardumynus. Maža neįprasta erdvė tarsi skatino atidžiau įsižiūrėti vienam į kitą, suminkštėjo mergaitės, ėmė pasakotis įspūdžius mokykloje. Ir kai jau išlėkę laukan lydėjo akimis fejerverkų pliūpsnius, jos kvatojo visa gerkle...
  Taip ir stovi Giedrei prieš akis baltai nusnigtas mechaninių dirbtuvių kiemas, - tarsi pasakoj namukai- baltutėliais snieginais stogais garažai ir viso to centre jų ketvertukas užvertęs galvas į dangų, kur maino spalvas švytinčios salvės su kiekvienu šūvio driokstelėjimu nuvirpuliuojančiais per širdį šviesiais ateities lūkesčiais.
Tada jiedu su Vytu neturėjo daug ko- nei gerų baldų, nei automobilio, betgi turėjo neįkainojamą dalyką – mažytę ir vieningą šeimą: -vienas kitą ir dukrytes kiekvieną dieną šalia...
-Manau kad tikrai graži buvo ta Jūsų Naujametinė Naktis, - ištaria vyresniosios vyras meiliai apkabindamas šią per pečius, išklausęs pasakojimą.