Rašyk
Eilės (75847)
Fantastika (2219)
Esė (1521)
Proza (10681)
Vaikams (2573)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







There's no time for us
  There's no place for us
What is this thing that builds our dreams, yet slips away from us?

  -- Brian May / Michael Kamen, “Who Wants to Live Forever”



Raudoni, pasiglamžę klevo lapai pleveno žemyn ir gulė tirštai ant upės paviršiaus. Dainius ar tai poetas pasakytų - kaip kraujas. Durniai tie poetai ir skaldai, visi kaip vienas. Kraujas sunkesnis už vandenį.

- Bebarzdi, - tyliai už nugaros ištarė Asija.

Krustelėjau ausimis - suprask, girdžiu. Tik nepagalvokit, kad mano ausys, kaip kokio briedžio. Didesnės ir gražesnės, nei žmogaus ar ordo, bet vis tik ne tokios kaip plačiaragio. Nieko tokio, žinoma - turiu aš ir kitų privalumų, net keletą, tik dabar visų nevardinsiu. Kuklumas - kaip pateris Konradas mėgo kalti parapijiečiams - yra dorybė. Nežinau, kiek tame tiesios, nes kai pateris pats paspringo slyvos kauliuku ir numirė, tai Turovo Patriarchas dar tais pačiais metais pakėlė aną į palaimintuosius. Žinau tik, kad geras buvo pamokslininkas, ir sugėrovas neprastas. Konradas, žinoma, ne Patriarchas. 

Asija, padrąsinta mano išraiškingųjų ausų, priklaupė šalia ir įsmeigė vanago žvilgsnį į kairįjį krantą. Suprask - budėjimas perimtas, gali nešdintis. Ek, nemėgsta kovingosios seserys su manimi šnekėti, nors ir tarnaujame tam pačiam šeimininkui. Ką jau čia bepadarysi. Galėjau iš karto apsisukti ir drožti pasiieškoti vakarienės, bet nusprendžiau pasilikti kelioms akimirkoms. Turiu slaptą silpnybę estetiškiems malonumams, ypač aukštoms ir tvirtoms blondinėms. Gėda buvo neišnaudoti tokios puikios progos paganyti akis.

Griežtai šnekant, jaunoji legionierė buvo greičiau ryža, nei blondinė, bet matėsi minėtasis faktas tik iš antakių - karingųjų seserų šalmai šukuoseną palieka griežtai tik vaizduotės akims. Lengvai žalsva oda, įkypos akys ir labai dailią viršutinę lūpą spaudžiančios iltys pirštu prikišamai rodė, jog į Asijos giminės medį ne taip seniai įsiropštė ordas. Mūsuose, aišku, ordų kraujas ne naujiena. Vienok Didysis Kunigaikštis - tas kur tikrai buvo Didysis, ne dabartinis suskis - parsibogino savo laiku iš Chersonės visą ordų gentį, bet vis dar pasitaiko durnių, kurie dėl to burba. O man kaip tik patinka.

Matyt kažkokiu šeštu moterišku jausmu užjutusi mano kibias akis, Asija atsistojo, tuo pačiu perkeldama į žvilgsnio liniją biustą. O štai čia, šlovė Visagaliui, viskas buvo paveldėta griežtai tik iš žmogiškųjų protėvių - apimties ir formos neslėpė net šarvinė liemenė. Galėjau žiūrėti ir žiūrėti. Apie pačiupinėjimą, deja, jokių kalbų. Karingosios seserys baisiai griežtos tuo klausimu, iš patirties žinau…

- Bebarzdi.

- Ką? Kas? - Akimirką sunerimqu, kad spoksojimas bus prilygintas čiupinėjimui ir tvirtos Asijos rankos tuojau ištrenks mane už baržos borto.

- Kodėl tave taip vadina?

Tas jaunimas šiais laikais... Kažkada buvo priimta pabendrauti, į pasimatymus pavaikščiot ar tai butelį kartu išgert, ir tik tada prie asmeniškumų pereiti, o čia prašau - tiesiai į kaktą!

- Kas jau čia taip vadina? - burbtelėjau, bandydamas išlošti laiko ir nuspręsti, kurią versiją pasakoti.

Asija suspaudė lūpas ir nusisuko. Perkūnas trenktų! Tokią progą pražiopsojau… Geriau jau būčiau nemandravojęs ir iš karto atsakęs. Juk turėjau puikų paaiškinimą apie skarbnikus, tremtinius, barzdas, ir... Žodžiu tą patį, kurį pateikiau Kurijos Legatui.

---

Dar nepriplaukus Ragainės, kairiajame upės krante pasirodė patrulis. Nieko rimto, vienas teutonas ir du ar trys balvonai, bet budėjusi sesutė sukėlė tokį triukšmą, tarsi būtų pamačiusi visą pulką, vedamą pačio Nadruvijos Komtūro Ulricho fon Geinčės.

Nepaisant aliarmo beprasmiškumo, karingosios seserys sureagavo žaibiškai. Legionierių dešimtinė viską metusi išsirikiavo prie kairiojo borto ir, griaudint sesers-seržantės Matildos komandoms, ėmėsi užtaisinėti šaudykles.

Net pats mūsų ponas ir valdovas, Švenčiausiosios Kurijos Legatas, teikėsi pasirodyti ant denio. Na ir žinoma Pėdsekys, kaip gi be jo.

- Ekscelencija, - krioktelėjo Matilda, sumušdama kulnais, - mes pasirengę!

Legatas, kresnas pražilęs vyras, neskubėdamas išsitraukė prašmatnų Bohemijos meistrų darbo žiūroną ir nukreipė į raitelį, sustingusį ant kranto. Iki valiai apžiūrėjęs, tyliu balsu atsakė:

- Iškelkite mano spalvas.

Valdingas sesers-seržantės klyksmas ir Kurijos vimpelas suplazdėjo legvame vakaro vėjyje. Dešimtinė atidavė pagarbą. Plienu apsikaustęs teutonas net nekrustelėjo. Seserų tarpe pasigirdo piktas murmesys. Teutonas demonstravo geležinius pautus, skystas smegenis bei labai prastas manieras, atsisakydamas parodyti pagarbą Kurijai.

- Salvę, ekscelencija?

Pauzė.

- Ne.

- Bent jau parodomąją? Nusitaikius į šoną?..

Pauzė.

- Ne. Paliaubų nelaužysim.

Sustumiamas žiūronas taukštelėjo, tarsi padėdamas galutinį ir nekeičiamą tašką pokalbyje. Matilda, aiškiai norėjusi dar kažką pasakyti, prikando liežuvį. Toks jau tas mūsų Legatas - piršto jam neduok. Apžiūrės ir pasakys, kad nuo užvakar rankų neplovei.

Užtat Pėdsekys, skirtingai nei Matilda, leidimo niekad neklausdavo. Kol vadovybė diskutavo apie karo teisę ir diplomatiją, tas durnius padėjo ant denio arkebūzą ir nusitraukęs kelnes atgrežė į kranto pusę subinę. Matyt jausdamas, kad pasturgalio demonstracija žinutės pilnai neperduos, Pėdsekys tuo pačiu dar pliaukšėjo delnu per plaukuotą sėdimają ir šūkčiojo, kaip girtas vežikas. Nežinau, kaip teutoną paveikė nekonvencinė ataka, bet Matilda tai sustingo atkraginusi žandikaulį, o sesučių disciplina išsilakstė į šipulius. Legatas tik palingavo galvą ir apsisukęs nukulniavo atgal į kabiną.

Laumės vaikas yra laumės vaikas - ką iš jo bepaimsi, tik pusiau žmogus. O ir tai dar klausimas, iš kokio žmogaus ta pusė atėjo.

---

Mėnulio šviesoje upės vanduo atrodė juodas. Ne, ne kaip smala, rašalas ar tai kraujas - tiesiog juodas. Be jokių poetinių priedų.

- Bebarzdi?

Stebėtina, kaip tokio dydžio padaras sugeba judėti beveik be garso. Aš tai girdžiu, aišku, sėlink ne sėlinęs. Ausys mano tokios.

- Sėsk, Nepadoraus Veido Riteri. Mažiau vietos užimsi.

Pėdsekys atrėmė savo ilgavamzdę šaudyklę į bortą, o pats šlumštelėjo šalia, tiesiai ant denio. Nuo didžiulio kūno trenkė prakaitu, ginklų tepalu ir rugine samane. Samanė?

- Nesakyk, kad vienas viską išlakei.

- Paslėpsi čia nuo tokio, - burbtelėjo Pėdsekys, traukdamas iš užančio molinę gertuvę. Nemažą tokią, pilvotą. Kamštis puptelėjęs iššoko, ir šaltame nakties ore pasklido sodrus salyklo kvapas.

- Na, kad sąnariai geriau lankstytųsi, - pasilinkėjau pats sau ir užsiverčiau. Samanė nuplikė gerklę ir pasklido šiluma po visą pilvą.

Pedsekys leido man sriūbtelėti dar kartą, o tada be ceremonijų atėmė gertuvę.

- Mažas dar, kad tiek gertum.

- Nesusireikšmink, peraugęs stuobrį. Aš už tave mažiausiai dviem šimtmečiais vyresnis.

Pėdsekys tik išsiviepė. Įkąsi tokiam, kur jau ne.

Nepaisant stačiokiško būdo ir pomėgio lįsti ne į savo reikalus, Pėdsekys man patiko nuo pat pirmojo susitikimo, kuomet Legatas primygo mane prisijungti prie ekspedicijos. Ilgšis pavojus pasitikdavo drąsiai, šaudė taikliai, juokelius laidė griežtai tik nepadorius ir spinduliavo grubiu žavesiu, būdingu visiems, turintiems laumės kraujo. Tas vyriškai laumiškas žavesys manęs tai neveikė - aš ne žmogus, vienok - užtat gelbėjo drūtą Pėdsekio subinę nuo sunkių Matildos batų kiekvieną kartą, kai pastarasis prisidirbdavo. O prisidirbdavo tai pastoviai.

- Kiek tau iš tikrųjų metų, Bebarzdi? Trys? Keturi šimtai?

- O kiek duosi?

Vietoj atsakymo laumės vaikas vėl atkišo gertuvę. Stvėriau ir trūktelėjau taip, kad net ašaros iš akių pabiro. Plaukuoti Patrimpo pautai! Gal čia priešpilnis mėnulis jaunimui protus pamaišė, kad tą pačią dieną net du po skūra lenda?

- Neduosiu, - čia Pėdsekys apie metus, ne apie samanę. - Kas man darbo, kiek tu ten Legatui pribūrei. Tu geriau pasakyk, ar esi kada Mėmely buvęs, a? Pats? Dar prieš visą tą, nu, supranti, a? Kai miestas dar buvo kaip miestas?

Juodi upės vandenys švelniai bangavo, spaudžiami šaltos mėnulio šviesos. Belapiai medžiai laikė prismeigę sidarbinius debesis danguje. Taip, kaip tada. Prieš daug daug metų. Tik upė buvo kita. Ir aplink kvėpavo gyvas miestas.

- Ne, nebuvau.

- O žinai, kas ten dabar?

Pakrantėje, ten kur medžių siluetai susilieja su savo pačių atspindžiais, pliūkštelėjo ir ratilai nuraibuliavo iki pat upės vidurio. Gal didelis šamas, gal mažas upės slibinas.

- Pamiršto dievo kapas.

<.. to be continued.. >
2016-12-21 00:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-13 12:36
Lengvai
ar tai poetas pasakytų - džeeergžt, koks dar "tai"? Vertalas iš rusų kalbos, braukt ir negailėt. Pastebėjau, kad ir toliau tekste pilna bereikalingų "tai";

Tik nepagalvokit, kad mano ausys, - tokie kreipimaisi į skaitytojus man asmeniškai pasiteisina laaabai retai. Dar nenusprendžiau, ar čia jis pateisinamas, bet man yra skaniau be jų;

Vienok Didysis Kunigaikštis - "vienok" yra vertalas iš lenkų "jednak", tokių irgi negalėti;


tuo pačiu perkeldama į žvilgsnio liniją biustą. - "tuo pačiu" šiuo atveju irgi nevartotinas, vartotinas jis tik tiesiogine prasme: tuo pačiu skudurėliu nuvalė ir grindis ir stalą;

O prisidirbdavo tai pastoviai.  - "pastoviai" reiškia "nekintamai", šiuo atveju reikia keisti į "nuolat". Ir vėl "tai" nereiklaingas.


Nepaisant šių pasikabinėjimų, tekstas yra geras, skaitosi lengvai ir dinamiškai. Iš pradžių buvo labai daug naujos informacijos: ordai, karingos sesės, Kurija... Bet laiku sustota, nes dar keli nepažįstami elementai per tokį trumpą laiką būtų buvė per daug :)

Turint omeny, kad tai - pirma seriją, norėtųsi daugiau detalių apie pagrindinį veikėją, norėtųsi, kad jis paliktų emociją - teigiamą, neigiam, ar mišrią. Šiuo atveju, emocijų jis nekelia, bet kuriamas pasaulis bent mane domina.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 10:41
pikta kaip širšė
Tu gal juokauji, blemba :-))) kokiu būdu Laimingoji Linda buvo MOTERIŠKA? Aš juk sakiau, kad norėtųsi ne moteriškos lyties veikėjos, o tokios tikrai moters. Bet čia tik taip - pasvaičiojimas. Pats supranti ;-) tik pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyti, kaip tau pavyksta toks personažas ir tiek.

O tos visos užuominos yra. Rankiojam. Bet dabar situacija tokia, kai lyg ir susirinkai kortų pluoštą į saują, matai jas, bet vis tiek nuo to nė velnio ne lengviau, nes vis dar nežinai, čia pokerį, 21 ar seną gerą durnių lošim ;-)
Žodžiu tu maišyk, dalin ir žiūrėsim, kas toliau dėsis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 00:18
Andrėnas
Ačiū, mielieji, už komentarus. Jau matau didžiausią savo klaidą - ogi visai pamiršau paminėti ypač svarbų pagrindinio veikėjo fizinį bruožą. Ateityje pataisysiu įžangą, o kad jums nereiktų laukti: Bebarzdis yra nykštukas. Ne, ne stereotipinis Tolkino išpopuliarintas variantas, ir net nesivadins nykštuku, tačiau dabar į tai nesigilinsim. Bus dar laiko.

Kūrinį specialiai rašau su stipriu mindfuck prieskoniu, tad daug paaiškinimų nesitikėkite - atpalaiduokite savo pačių fantaziją, ir pirmyn!
Galiu tik užsiminti, jog be Mėmelio, yra paminėti dar keturi visiškai realūs vietovardžiai, iš kurių tik vienas nenaudojamas mūsų laikais. Taip pat nėra nei vienos atsitiktinės užuominos ;)

@Piktširše you are on the right path, keep digging. Na o kas dėl moteriškų personažų, tai kuo tau Laimingoji Linda neįtiko? Iš kitos pusės paskutinis "likeable" herojus mano kūryboje pasirodė ar ne prieš kokius du metus...

@cerera pasakojimas pirmu asmeniu vietomis apsunkina, vietomis palengvina. Šiuo konkrečiu atveju man leidžia atverti veikėją skaitytojui, nenaudojant tam tiesioginės kalbos - tu beskaitydama iš jo minčių ir aplinkos įvertinimo susidarai įspūdį, koks jis yra. Pavyzdžiui, kaip Damastas teisingai pastebėjo, mano "herojus" nėra XIXa. džentelmenas, užtat ir "durniai", ir "turiu, bet nesigirsiu", ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 23:11
Damastas
Antrą kartą skaitant man geriau susidėliojo. Turbūt dėl to, kad jau žinojau, jog mažiausiai pusė paminėtų pradžioje personažų vėliau neturės jokios didesnės reikšmės. Net ir tie kunigaikščiai - 2vnt. Pirmoje dalyje suskaičiavau ~ 14 įvairių personažų.
Kita bėda, kad nėra aiškios rasės, nėra aiškus pasaulis kuriame vyksta veiksmas. Iš vienos pusės kari gis anazonės, vilkžmogiai, ordai ( man kaip ir Širšei???), maišyti ordžmogiai, laumės vaikas irgi turbūt koks nors mišrūnas... Ir staiga - Mėmelis. Istoriškai pagrįstas miestas. Kur mes, kas mes ?
O patiko pats pasakojimo stilius, toks lengvai liurbiškas, lengvabūdiškas, mažumą netašytas. Maždaug du personažai yra aprašyti gana vykusiai.
Pritariu cereros pastabai apie poetus ir pan. Koks tikslas tų intarpų?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 21:30
Vajus
Tai tik viena neilga dalis, iš kurios dar negaliu daryti konkrečių išvadų. Niekas per daug neužkliuvo.
Bet mane ima pavydas (baltas, aišku)stebint, kaip autorius sugeba smulkiomis, tarpusavyje nesusijusiomis detalėmis perteikti charakterius, įvykius bei kitą skaitytojui būtiną informaaciją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 15:44
mint
patinka protingi žmonės, iš tavęs tai jaučiasi. Iš tiesų tektuką reikėtų apauginti ir daugiau paaiškinimų. Jei Patrimpas - senovė, tuomet man kilo klausimas, ar buvo jau samanė. slengas, pvz "parboginti" labiau tinka satyros žanrui nei tokiam kuriniui.

o šiaip gerai, dabar turiu temperatūros, negaliu rimčiau įsiskaityti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 15:39
cerera
Aha, Širše, man irgi kažkiek pritrūko žinių apie pagrindinį veikėją. Nesikabinėjau, nes tikiuosi, kad kitoje dalyje jis mums atsiskleis visu gražumu :D
O tempas tai geras man. Nors mano pačios rašymo tempas vangokas, realiame gyvenime nesu tokia jau lėta, greičiau jau atvirkščiai :))

Įdomi tavo versija dėl pažįstamų autorių dilemos, tačiau juk ir Andrėno nepažįstu nei asmeniškai, nei virtualiai, nei dar kažkaip kitaip. Todėl visai nesunkiai įsivaizduoju jo dideles, gražias ausis ir kibias akis, man tai nesukelia jokių keblumų :D

Čia turėjau omenyje pačią pasakojimo manierą ar tokias vietas, kaip pvz. „Tik nepagalvokit, kad mano ausys, kaip kokio briedžio“ – kam tai buvo skirta? Skaitytojui :D?
Arba „Durniai tie poetai ir skaldai, visi kaip vienas“, „Nieko tokio, žinoma - turiu aš ir kitų privalumų, net keletą, tik dabar visų nevardinsiu“  ir pan.
O daugmaž nuo pusės jau geriau skaitėsi. Ten tik pradžioj erzino vos vos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 15:09
pikta kaip širšė
Žinai dar ką pagalvojau? Sąlyginai trumpame tekste baisiai daug nežinomųjų ir dėl to sunkokai dėliojasi vaizdas. Žiūrėk, kiek daug visko turime:
- pagrindinis veikėjas yra neaiškus sutvėrimas. Ne žmogus, ne ordas, ne laumės vaikas, bet nelabai aišku, kas toks. Keista, ypatingai kai pasakoji pirmu asmeniu. Lyg ir norėtųsi "apie save" daugiau žinoti ;-)
- yra Patriarchas ir Didysis kunigaikštis, kurie pagal titulus kažkaip nesiderina. Sakytum būtų vienas jų, tada gal būtų aiškiau. O čia neaišku, ar jie atstovauja vieną kokią sistemą, ar priešingas, ar dar kaip.
- turim bažnyčią ir Kuriją. Dievas yra! Aleliuja :-))
- nesupratau, ar žmonių yra, bet laumės vaikų, ordų, karingų seserų tai tikrai. Sunku įsivaizduoti, kas čia per visuomenė tokia marga (ir kiek DAR ji marga).
- ir čia dar įsipina realios vietovės
- ir teutonas

Tai ... vau.... :-) Suplanavai peržaisti Žalgirio mūšį, įtraukdamas šventas relikvijas ir ordus? Tie pastarieji tai skamba, kaip orkai, nors nežinau, ar čia sinonimas (?), bet man vis tiek jie žali ir dideli...

Žodžiu man per didelis tempas, nespėju visko sugrupuoti :-))Bet kiek pamenu, tai čia ne pirmas tavo tekstas, kuriame man tempas buvo per didelis. Gal čia tiesiog asmenybių nesuderinamumas ar kas ;-)


cerera, "profesionalios" literatūros kūrėjų tu asmeniškai nepažįsi, todėl kai jie sako, kad jie yra vienaragiai kentaurai, vairuojantys Ferrari - tau iš vidaus nekyla prieštaravimų, nu nes tu jų nežinai. O kai skaitai žinomo žmogaus tekstą, tau visų pirma reikia save įtikinti, kad jis yra ne toks, kokį jį pažinojai iki šiol ir tik tada gali priimti tekstą pirmu asmeniu. Jei neįtikini, tada kovoji su mintimi, kad autorius "meluoja"... Čia mano versija ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 13:41
pikta kaip širšė
Tyzeris numeris viens labai suintrigavo. Gal net padarė meškos paslaugą šiuo atveju...
Dabar skaitau ir man prieš akis durnas Warcraftas (čia apie filmą), kurį neseniai žiūrėjau. Negaliu išmesti iš galvos tų pieštų žalių orkų, kurios dabar man kimba ir trukdo įsijausti. Nu sukasi galvoje tas multikas nors nusišauk :p
Bet čia subjektyvu.
Objektyvių pastabų neturiu.
Ai, tiesa. Žinai, kažkaip pagalvojau, kad labai norėčiau įdomaus moteriškos moters personažo iš tavęs. Kažkaip vis praslysta jos. Arba durnos arba karžygės :-)) Ai dar sena buvo viena :-)

Damastai, tavo komentaras nokautavo: kas yra blogo turėti subjektyvią nuomonę? Nes mano įsitikinimu, tai nuomonė visada subjektyvi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 12:49
cerera
Viskas čia neblogai. Patiko, kad pagrindinis herojus nėra žmogus, tai visuomet intriguoja :)

Mano akimis, trūkumas čia tik vienas: asmeniškai man imponuoja didesnis atotrūkis tarp pasakotojo ir pagrindinio herojaus. Kaip ir suprantu autoriaus norą susitapatint su pagrindiniu herojum, mėgint perimt jo pasakojimo manierą ir netgi mintis, tačiau subjektyviai ta idėja nesižaviu.
Tą patį pastebiu ir brūkšniuko/pagaliukų Sėkmės sidabre ir Muza4svajokle kūryboje. Šių autorių rašymo lygiai ir stiliai žinoma skiriasi, kalbu tik apie tą pasakotojo ir pagrindinio herojaus susiliejimą.
O štai profesionalioje grožinėje literatūroje tas paprastai neužkliūva, gal tiesiog kiek natūraliau, tikroviškiau tie visi persipynimai vyksta, bala žino kodėl, bet tai man kliūva tik rašyke...

Siužetui jokių pastabų neturiu, bet čia jau širšės sritis :))
Subjektviai – 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 12:21
Damastas
Man kažkiek dviprasmiškai susiskaitė, pamėginsiu vėliau dar kartą, arba luktelsiu kitokių nuomonių, kad nebūtų per daug subjektyvo.
Galiu tik pastebėti, kad nuo Cyber World - skiriasi, ir net labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 00:10
pasalietis
Kuo man nepatinka proza, kad stengiamasi išlaužti iš kiekvieno sakinio kuo didesnį žažižaruojantį efektą. Kur lėtas, bet įtraukiantis pasakojimas, kur aplinka
"nuo kalvos matėsi rudens migloje sruvenanti upė" - pvz.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą