12. Tas mano AŠ: didžioji svečio garbė, kad atėjo į namus

[]  /i] Diena, kita, trečia.... Ogi  nieko, kas  kažkaip atitrauktų nuo  savęs. Varnas Golius nebuvo anė rūstus,  anė laimingas. Jis, kaip įprasta, kuomet  apsipranta geba save solidžiai vertinti ir nepasiduoti svetimoms  įtaigoms. Dabar ir jo nėra. Išskrido kartu su Aitvaru. Neatrodė, kad  abu  jie pasiruošę  draugystei, tačiau pabūti  kartu danguje judviem  jaukiau – galėję skrisdami pasikalbėti ir nepaisyti, kad kas girdėtų, o  man šį kartą norisi į Šklėrius ateiti pėsčiomis,  ant  kupros dar ir savo namą – palapinę nešiantis. Ten atsiradus man irgi  visuomet  įdomu ir daug  kas pažįstama. Būtent ten pirmą kartą susitikau su Pranu, kai  jis dar vystykluose, kai įkeltas gyventi lopšyje. Tuomet ir savo vardą  išgirdau – Vidinis. Taip jau, matyt, dangaus  padovanota, kad anos  man simpatingos, palankios moterys (dažniau būna, kad  jų netgi nematau,  bet jaučiu, žinau jas esant), daro  įdomias įtaigas. Kartais pasijaučiu,  kad kartu su varnu Goliumi ir Aitvaru galiu pakilti į dangų, ten neatsilikdamas nuo jų nei per varno sparno mostą.
  Kelionė pėsčiomis, regisi, irgi nemenka dalimi įkvėpta abiejų jų  – Poe ir  Pro. Net atrodo, kad tingulys atsitraukė, nes ruošiuosi jai  atsargiai, baimindamasis, kad ir išėjęs į  kelionę, kažko  joje  neužmirščiau. Kalias gerai žinomas, nes ne kartą į ten ir atgal nuvažiuotas automobiliu, bet poreikis būti susikaupusiu  dėl to neslūgo. Atrodo, it būčiau ekstrasensas ir kone labiausiai rūpi  išjausti pajautas kelionės, kurią prieš dešimtmetį būtą laiką automobiliu iš  Vilniaus į Šklėrius su Pranu nuvažiavo Mindaugas.
  Pranas apie  tai rašė, bet  neatrodo, kad  parašė. Atsargiai dėliojau  juodraščio lapus, lyginau, klijavau, mokiausi įsiminti kai  kuriuos tekstus ir buvo  panašu, kad ši kelionė bus paskutinė tokia. Todėl ir  panorėta:  tebūnie ji  tokia, kad įgrisusios iki kaulų smegenų, nesigailėčiau jos, jog taip atsitinka, kad jį išsemta, išbūta iki sudie .
  Prano kelionės su Mindaugu aprašymai gan nenusisekę. Lig šiol nelabai suvokiu, kokiu tekstu liudyti užrašų pradžią. Ir vienas tekstas  lyg tiktų jai, ir kitas lyg, ir trečias lyg... Galiausiai pasirenku šį, nes
bet... ką daryti, kai  jau ir delsti nėra laiko. Tačiau save įtikinėju, kad tai tekstas su kuriuo

  1. Nors į sceną eik

  Skambina? O gal ausyse, – suklusau, bet skambutis pasikartojo ir už  durų suradau nepažįstamą, kresną, tvirtai ant kojų stovintį žmogų. Buvo vienplaukis, atviro veido ir nors baltinių rankovės ties  alkūnėmis valstietiškai paraitotos, vis dėlto jo bijoti nereikėjo
  – Sakykite, pone – paklausė, – ar jūs Pranas. Ieškau  Radijo  karietos  vežėjo, o  Vilniuje, juolab Naujininkuose surasti reikalingą žmogų ne taip paprasta.
  – Ko ieškote? Radijo karietos vežėjo? Perklausiau atviraširdį ir galėjau lažytis, kad  girdžiu neretai sapnuose girdėtą balsą. –  Betgi nėra... jau nėra Radijo  karietos. Ne matai ir ne pora, kai jos nėra.
  – Vadinasi,  suradau jus. Taip  juk? Jūs esate Pranas.
  – Kai nėra Radijo karietos, neturi reikšmės, ar Pranas, ar  Pranucis, ar  Antanas, kadangi tai lygu nuliui.
  – Atnešiau  knygų, kurios Radijo karietoje turėjo kitoniškesnį  svorį, – pasakė jis ir padavė „Senojo Testamento“ tomą,  taip pat  Age Meyerio Benedictseno  „Lietuva. Bundanti  tauta“
  Žmogus kalbėjo nakties sapnų balsu, vis labiau įaudrindamas mano  sąmonę. Neabejojau, kad atnešta literatūra yra iš karietos. „Šventasis  raštas“, atsiradęs nuo jos kelionių  pradžios, o „Lietuva.  Bundanti  tauta“ atsirado 1997 metais.  Vilniaus Vytautai ją  gausiai papuošė savo  autografais ir paliko įrašą.

  Gerb. Pranui, Radijo karietos  vežėjui
  Beveik nuo Vilniaus Vytautų klubo įkūrimo mes  bendraujame  su Jumis. Žavimės R. Karietos  kelionėmis, kuriose skleidžiate Vytauto  Didžiojo dvasią, kviečiate daugiau mąstyti apie tautos savimonę, gydote „pūliuojančias visuomenės žaizdas.
                            Sėkmės Jums, sveikatos
                                                      Vilniau Vytautai
 
  Ir parašai, parašai... Nors visi jie ant knygos puslapių ir pasirašyti  tušinukais, tačiau žiūrėdamas  į juos mačiau aukštą dangų ir  gražiausius žvaigždynus jame.  Beje, ir dabar menkai numanau, koks  instinktas panūdino  šias knygas turėti arčiausiai 
Knygų Radijo karietoje buvo nemažai, bet  šios – visų kitų priekyje it  atkartodamos Mažvydą, vis paragindavo: neužmiršk, imk ir paskaityk
 
  Taip rašo Pranas, anos karietos vežėjas.
  Dabar jo knygos kaip palikimas atsirado mano nuosavybėje. Ir aš ne vėjavaikiškai tariusi, kad jos man  galės padėti.  Pasiimu jas pėsčiojo kelionėje su savimi. Nebuvo abejonių pasiimti ir Prano knygelę „Tas  mano AŠ“.  Na, o kaip elgtis su Aitvaro palikimu? Kokia priežastis  mane atgrasina, netgi, sakyčiau, pabaidė ir Aitvarą pakviesti į pėsčiojo  kelionę. Tikriausia, nebūtų sutikęs, bet... ar  sunku buvo taip padaryti? Pagaliau, kodėl  ir  dabar  lyg  kažkas  neleidžia pasiimti  jo raštus?

Negyja kruvina žaizda,
Nors eina tryliktieji metai...
Ir neužgys ji niekada
Kol spardo ją  mozūro batai.
Kol pavergtųjų aimana
Nevirs išganymo daina.
Dabar tenai vien girdis raudos
Tik  rūstūs  vėjai klyksmą gaudo
Tik  plukdo ašaras karčias
Pro Kauną į marias plačias
Maironio apdainuotos upės
Tik nesiliaują odą lupęs
Atvykęs  kąsnių gardesnių
Nuo  pavergtųjų,  silpnesnių

  Ten, Aitvaro raštuose ir daugiau panašiai, bet...  Ar reikia tuo deginti akis ir atmintį? Galbūt toji Europa, išeinanti į valstybių sąjungos kelią, ne be panašų  paskatų: Esam Europa  ir... ša! Baigėsi  tarpusavio karai dėl jos teritorijų. 
Prano knygelę „Tas mano AŠ“ paslinkau prie literatūros, pavežiotos  Radijo karieta. O ką daryti su Aitvaro palikimu?
Stoviu, tyliu, dairausi aplink. Kaip apsispręsti, a? Bjauru, kai tave  po  kojomis pameta, šluosto kojas, vaikšto. Tačiau kodėl toks jausmas  aprimsta, kai pasijunti galįs kitą po  kojomis pakišti ir juo pavaikščioti?
  Europa,  greičiau būk! 
  Imu į kelionę ir Aitvaro raštus, bet neįsivaizduoju, kaip jie man galėtų  pagelbėti. Gal geriau, kad be jų? Gal  geriau, kad ir Pilsudskio  širdis nebūtų išplėšta iš kūno ir palaidota atskirai. Gal..

  2. O Pranas apie Mindaugą taip:
 
  Paėmus į rankas mielas knygas širdis šoktelėjo, o  suplūdęs  į smilkinius kraujas užkaitino kūną. Radijo karieta sugriuvo, bet regiu, kad  kažkas dar lieka,  seni, – pamaniau, – ir  nuojauta  tokia, kad  galėjau neabejoti, jog prasideda neįprasti apsireiškimai. Teisingiau, jie  jau prasidėjo, kai nepažįstamas žmogus ką tik  sugražino karietoje  ilgai vežiotas knygas. Ir, ak, kaip skaudžiai dėl R. karietos netekties  sugėlė smegenis ir  kaulus. Atmintis smelkiasi, atlinguoja, atkaukši atkrypuoja, atsverdi, o rankos su priimtomis knygomis  pasidarė lengvesnės.
  – Prašom, pone, – plačiai atidariau duris. – Būsite  mieliausias  svečias, kokį  per pastaruosius  metus  turėjau. Už durų negaliu jums dėkoti. Liežuvis neapsisuka. Nemaniau, kad  yra bent  vienas  žmogus, atsimenantis Radijo karietą.  Gal Pelėda  dar,  gal  dar...
  – Taip, yra  dar tokių žmonių. Ir jų daugiau, negu galėtume įvardinti. Verta pasidžiaugti, bet  kai dabar  tiek  daug darbų nepadaryta, tai  energija reikia patausoti, – ramiai pasakė svečias.
  – Nepadaryti darbai? Mano amžiaus žmonėms  juos ir iš po kojų išspiria, iš rankų ištraukia senatvė. Turbūt, kad  nekliudytų pasiruošti  mirčiai.
– Oho! – nusistebėjo
– Beje, pone, – net užmiršau pasiteirauti, kas jūs. Ir netikiu, kad  ieškote Radijo  karietos  vežėjo vien todėl, kad sugražintumėte jos  knygas.
  Ir tuomet pirmą kartą išgirdau Mindaugo vardą.. Tačiau  tai didesnio įspūdžio nepadarė Tai buvo šiuolaikinis  žmogus, kaip, tarkim, Pelėda, kaip jo sodo kaimynas Mindaugas Račkauskas arba  man neblogai pažįstamas  kalbininkas Mindaugas Rastenis.  Mindaugo vardą  priėmiau  natūraliai Tai buvo  Mindaugas ir tik: Mindaugas batsiuvys,  Mindaugas siuvėjas, miškų darbininkas ar valstybinės  įstaigos  tarnautojas,  Mindaugas prekeiva ar oro baliono pilotas ir nesvarbu kokia jo profesija. Didžioji mano svečio garbė, kad atėjo į namus su knygomis, keliavusiomis Radijo karieta.