Prisimenu iš vaikystės seną šaldytuvą
dažniausiai tuščią ir urzgiantį taip piktai
iš alkio virtuvės kampe
lyg ne koks šaldytuvas ten urgztų o šuo
arba vilkas atklydęs
iš pasakų rezervato arba raudonosios knygos
tasai šaldytuvas tvankiom naktimis
prikeldavo nuolat iš miego
burzgimas
vos prasibudęs dar nesupranti
kas čia burzgia
žiūrėk gal bus gegužinis būžys
apvirtęs ant nugaros
prie musių juodais lavonėliais nusėtos palangės
nelyg išbyrėjusiom raidėm iš knygų
senos etažerės
spausdinimo mašinėlės klaksėjimo
lyg rinktų ne tekstą bet grotų kažką
tas klavišų stuksenimas jis gi
kaip genys vaikystės pelkėtam miške
stenografuojantis viską ko mes eidami nepasakom
įsidrožę lazdas
bet nedrįsę teisybės išdrožt į akis
gal nereikia
verčiuosi ant kito šono
bandau iš ausų iškrapštyt gegužinių būžių
pratisą dūzgesį
dar vienas prisiminimas iš vasaros
kai senąjį šaldytuvą varvekliais
apaugusį iš vidaus tirpinom
nelyg alpinistai kapojom ledus
savose everestų viršukalnėse
toks šaltis net nejauti pirštų galiukų
o vasara siaučia už lango
tu stovi lauke ir metu sniego gniūžtę
ir ledą į burną grūduos
lyg šaltmėtinę saldainę
ir vėl nubundu
Viešpatie kaip gi čia šitaip
užmigau dar berniukas
atsikėliau kaip pusamžis vyras
nejau šitiek laiko praėjo
sustojo ir širdys valetams karaliams
ir damoms
užgeso
reaktyviniai varikliai
danguje sprogo tiek supernovų
o šitas senas šaldytuvas
vis burzgia ir burzgia iš alkio
Viešpatie kaip gi čia šitaip
užmigau tarsi pusamžis vyras
o naktį ir vėl prabudau
kaip gegužinis vabalas
nukritęs ant nugaros
vis burzgia ir burzgia many kažin koks
mechanizmas
ir štai:
šaldytuvo durelėms prasiveriant
ant manęs ima kristi
geltona lėkšta
amžinoji šviesa
nežinau ar taip viskas ir turi vykti
mechanizmas paleidžiantis kadrus
dešimtim plaukiantys praėjusių vasarų debesys
ir švieselė nuo balto ir seno
šaldytuvo altoriaus
tiktai tunelio rodos nebuvo
ten kur bėgau basom
tik gaivi ir rasota žolė