Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10422)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Linas gulėjo lovoje sulysęs, atsikišusiais skruostais ir iš pažiūros atrodė tarsi miegotų. Tačiau motina žinojo, kad šiuo metu jos sūnaus miegas kietesnis už patį kiečiausią miegą. Jos sūnus jau trečia savaitė kaip buvo paniręs į komą. Motina ligoninėje jį aplankydavo kiekvieną dieną. Po darbo ateidavo ir prasėdėdavo šalia lovos iki vėlaus vakaro, savaitgaliais čia praleisdavo ištisas dienas. Jėgas ir viltį palaikydavo gydytojas. Jis vis sakydavo, kad palyginus su tuo, kas galėjo atsitikti, jos sūnui, viskas baigėsi pakankamai sėkmingai. Kai po autoįvykio jos sūnų atvežė į priimamąjį, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad neskaitant daugybinių sumušimų ir keleto kaulų lūžių, daugiau rimtų organizmo pažeidimų neužfiksuota. Ak taip, nepaisant komos. Tačiau ir čia yra prošvaisčių. Treniruotas ir fiziškai stiprus organizmas turėtų susitvarkyti su jį užklupusia neganda. Telieka laukti.
Motina tik iš televizijos žinių sužinojo kas įvyko tą popietę. Jaunas BMW vairuotojas, lėkdamas didžiuliu greičiu judria gatve, nesuvaldė automobilio, užlėkė ant šaligatvio ir kliudė Liną su kitais žmonėmis, stovėjusiais autobusų stotelėje. Tai buvo jau ne pirmas panašus autoįvykis per pastarąjį mėnesį. Motina prisiminė, kad apie tai sužinojusi pagalvojo, kad prieš duodant automobilio raktelius, šiems ereliams reikėtų įdrėbti nors trupučio proto į smegenis. Akivaizdu, kad vien smegenų turėjimas nuo panašių įvykių negelbsti.
Tą dieną Linas ėjo namo iš poliklinikos, kur nuvyko po pamokų, kad pasitikrintų sveikatą. Jis norėjo stoti į Šaulių sąjungą, todėl ši procedūra buvo būtina.
Užsigalvojusi apie praeitį, motina ir nepastebėjo kaip užsnūdo. Kai atmerkė akis, iš pradžių nesuprato kas vyksta. Į ją, plačiai atmerkęs ašarotas akis, stebeilijosi Linas. Ji ranka persibraukė akis, tikrindama ar nesapnuoja ir ar šis vaizdas neišsisklaidys lyg dūmas. Neišsisklaidė. Ji palengva atsistojo nuo kėdės.
Iš pradžių Elena net nežinojo kaip elgtis. Ji apsidairė aplink, tarsi ieškodama pagalbos ir nieko neradusi šalia, jau norėjo bėgti pakviesti ką nors iš personalo, tačiau pabūgo staigiais judesiais išgąsdinti sūnų. Be to, ji prisiminė, kad pagalbą galima išsikviesti ir tiesiai iš palatos.
- Dabar bus viskas gerai, sūnau, - ji sušnabždėjo ir, palengva priėjusi prie galvūgalio, pasilenkė prie Lino. Iš akių jai pasipylė palengvėjimo ašaros. – Dabar tikrai viskas bus gerai, tu tik neverk, gerai?
Vis tebežiūrėdama į Lino veidą ji ištiesė ranką ir paspaudė budinčio personalo iškvietimo mygtuką.


Po poros dienų Linas iš reanimacijos skyriaus buvo perkeltas į traumatologinį skyrių. Kaip ir anksčiau, motina jį aplankydavo kasdien. Ji matė, kaip sūnus atsigauna ir tvirtėja. Jie kartu, kalbėdamiesi palengva vaikštinėdavo koridoriais. Gydytojai rekomendavo sūnui kuo daugiau judėti, kad atsistatytų apmirę raumenys. Motina su gailesčiu žiūrėdavo, kaip Linas dar negrabiai juda, nemokėdamas naudotis ramentais.
Vieną vakarą jie išėjo iš skyriaus į ligoninės holą.
- Mama, matei? – paklausė Linas, ranka rodydamas kažkur į šoną.
- Ką, sūnau? – atsiliepė motina.
- Ar matei, kas tai sesutei nusekė iš paskos?
- Ne, sūneli, nemačiau. O kas tai buvo?
- Nežinau, - Linas patraukė pečiais. -  Kažkoks keistas sutvėrimas.
Motina pažvelgė į jį įdėmiau. Tada jai pirmą kartą sukirbėjo mintis, kad koma, greičiausiai, nepraeis be pasekmių.
-  Gal tai dėl to, kad mano regėjimas ne toks stiprus kaip tavo, - neužtikrintai pasakė motina. - Tiesa, o kaip tavo akys? Ar nenusilpusios?
- Kaip suprasti, mama?
- Juk tikrinaisi sveikatą? Ką sakė gydytoja apie akis?
- A-a, na ji sakė kad galėčiau dirbti lakūnu.
- Tikrai? – motina sureagavo nepatikliai.
- Tikrai, mama. Va, ... vėl, matei? – Linas mostelėjo ranka, atsisukdamas atgal.
- Ką, sūneli?
- Ai, nieko. Turbūt, pasirodė.
Tačiau motina pažadėjo sau prie progos paklausti gydytojų apie sūnaus regėjimą.


Eglė dirbo administratore nedidelėje statybos įmonėje, ir darbo stygiumi tikrai nesiskundė. Ji jau buvo įpratusi prie to, kad jai tenka nudirbti visą darbą, kurio nėra kam daugiau įsiūlyti.
Prieš porą savaičių ji išėjo atostogų, planuodama slaugyti tėtį. Dabar, po jo mirties, atostogų buvo likę apie porą savaičių. Tačiau ji nesirengė grįžti į darbą anksčiau laiko, nepaisant to, kad jos viršininkas nenorėjo jos išleisti visam mėnesiui. Jų įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, kad viršininkas išleisdavo po savaitę, ypač vasarą, ir nepaisant to dar įsigudrindavo skambinėti ir teirautis visokių nereikšmingų smulkmenų.
Žinodama  tai, kad ji tikrai greitu laiku nebesulauks atostogų, prieš dvi savaites kalbėdama su viršininku ji sunėrė rankas ant krūtinės ir net nesistengė įsigilinti į tai, ką šis sako. Nieko naujo jis negalėjo pasakyti. Eglė turėjo suprasti, kaip dabar įmonei yra sunku (lyg tai kada nors būtų buvę kitaip) , kad jos darbo taip kruopščiai nepadirbs kita kolegė (tai gal apie atlyginimo pakėlimą nors pora žodžių užsiminsi?) . Tačiau Eglė į diskusijas nesileido. Ji žinojo, kad jei tektų ieškoti kito darbo, tai panašaus lygio gana nesunkiai rastų. Savo povyza ji tai ir norėjo pasakyti. Kai šefas vis dar bandė ją geruoju įkalbėti, ji pasakė:
- Tiek to, jei čia jums tiek daug problemų dėl vieno atostogaujančio žmogaus, ... - ji pritilo, pamačiusi, kad šefas pradeda atkusti. – Tai galit pradėti ieškoti naujo žmogaus į mano vietą.
Šefą tarsi elektra nupurtė. Bet atostogų vis dėlto išleido.
Ir jei ne atostogos, po tėvo laidotuvių grįžusi į Vilnių, Eglė vėl būtų įsisukusi tame pačiame rate kaip ir iki tol - darbas kontoroje griežtai nurodytomis valandomis, po darbo laisvalaikis kartu su draugėmis, jogos užsiėmimai du kartus per savaitę, kita veikla, kuri ne visuomet pasiduodavo griežtam planavimui...
Apie tėvo pasakytus žodžius ji tarsi pamiršo.
Retkarčiais pagalvodavo, nuo ko reikėtų pradėti, norint surasti kažkokį žmogų, tačiau tuo jos pamąstymai ir baigdavosi. Užsiimti kažkokia paieška, nežinant kam to reikia, jai atrodė per didelė avantiūra. 
Tačiau vieną vakarą ji vėl labai aiškiai prisiminė tėčio ištartus žodžius: „surask Vacį“. Frazės „surask, surask“ ir „gal tai pagalbos šauksmas“ jai vis aidėjo galvoje ir jai pasirodė, kad nieko nedarydama ji tarsi išduoda tėvą. Paieškos sistemos laukelyje įvedė „Kazulauskas“. Šiaip sau – labiau iš įpročio, nei tikėdamasi kažkokio apčiuopiamo rezultato. Iš vienos iš nuotraukų į ją žvelgė simpatiškas kokių dvidešimt penkerių metų vaikinas. Kitą būtiną informaciją ji susižvejojo taip pat nesunkiai.
Kadangi pirmieji pavykę paieškos žingsniai jai suteikė tam tikro pasitikėjimo, galiausiai ji ir pasiryžo avantiūrai.


Kai po nepavykusio pirmojo bandymo surasti sąjungininkų, grįžo namo, ėmė svarstyti, kaip jai toliau reikėtų elgtis. Tačiau nebuvo net kur užsikabinti. Be Domo pagalbos, jo tėvą rasti buvo praktiškai neįmanoma, nebent pasitaikytų koks laimingas atsitiktinumas. Bet atsitiktinumais Eglė netikėjo.
Ji dešimtis kartų perklausė įrašą, tačiau nieko naujo nesugalvojo. Tačiau jai buvo aišku viena – tėvo nurodytu laiku kažkas įvyko. Kažkas labai svarbaus.
Eglė žinojo, kad jos tėvas dirbo Lietuvos kosmonautikos centre. Apie tą centrą Eglė žinojo tik tiek, kad ją dar pradinukę tėvas buvo nusivedęs į taip vadinamą kontorą. Tačiau daugiau nieko konkretaus apie tėčio darbą ji pasakyti negalėjo. Google čia taip pat nepadėjo. Vienintelis įrašas buvo rekvizitų puslapyje, kuriame buvo pateiktas tik centro adresas.
Kosmonautikos centro administracinis pastatas stūksojo miesto pakraštyje. Tai buvo niūrus, turbūt nuo sovietmečio nematęs remonto septynių aukštų pastatas. Eglė sumokėjo taksistui ir pasuko prie paradinių durų. Atgal į miestą parvažiuos visuomeniniu transportu.
Vos atidariusi aliuminiuose rėmuose įstiklintas duris, ji už kelių žingsnių pamatė sukamą užtvarą. Dešinėje už stiklinės pertvaros sėdėjo ir aiškiai nuobodžiavo žalios spalvos uniforma apsirengusi vidutinio amžiaus moteris. Eglė pabandė laimę prasmukti nieko nesakiusi, tačiau nepavyko. Ji atsitrenkė į užtvarą, o iš už pertvaros atskriejo balsas:
- Kur? Pas ką?
- Aš, ... nežinau, apsižiūrėti.
- Ką apsižiūrėti? Ką čia žiūrėti? – apsaugininkė apstulbo. - Leidimą turi?
- Ne, neturiu, - staiga Eglei švystelėjo mintis. – Čia dirbo mano tėvas, visai neseniai. Pamaniau, gal liko kokių nors asmeninių jo daiktų. Žinote,... ne tiek dėl naudos, kiek dėl atminimo.
- Tėvas? Kurgi ne! Nesek man pasakų. Jei visais jumis tikėti, tai čia dirba pusės Vilniaus gyventojų tėvai.
- Iš tikrųjų, dirbo...
- Pavardė?
- Dvarionas.
- Jonas? – sukluso apsaugininkė. Matėsi kad ji kiek atlyžo. Turbūt, ji pažinojo tėvą. – Tai kur jis dabar? Sakau, kad kažko seniai jau jo nemačiau.
- Mirė. Prieš dvi savaites.
- Mirė? O dieve,... negali būti,... - apsaugininkė susigraudino ir iš lėto prisėdo ant kėdės. -  Tai užjaučiu, tikrai užjaučiu. Kažkaip ta žinia praėjo pro mane šonu. Geras žmogus buvo. Nedažnai jį matydavau, bet visada kai eidavo pro šalį su šypsena sakydavo „na ir kaip tu laikaisi, žalia rūta? “ Matai, mano vardas Rūta.
- Ir jūs neįsižeisdavote? – Eglė nutarė palaikyti pokalbį.
- Įsižeisdavau? Kodėl turėčiau įsižeisti? – nustebo Rūta.
- Na, juk tai lietuviškas nusikeikimas, - paaiškino Eglė. – Nors ir neįžeidžiantis nieko.
- Būtent, kad neįžeidžiantis. Ir be to, visiškai teisingas, - Rūta rankomis pasiglostė žalią uniformą.. - Tai tik pasako, kad tavo tėvas buvo linksmų plaučių žmogus.
Rūta apsidairė. Tada palinko arčiau Eglės.
- Tai sakai daiktus? Bet tavo tėvas kiek žinau buvo erdvėlaivių pilotas, astronautas?
- Taip.
- Čia nėra astronautų asmeninių daiktų. Nedažnai čia jie užsukdavo. Kokiame pasitarime sudalyvauti ar šiaip ... Jie dažniausiai būdavo bazėje, kažkur Paneriuose. Be to, jei koks darbuotojas išeina anapilin, tai vadovybė surenka ir persiunčia tuos daiktus šeimos nariams. Bet...
- Kas bet? - sukluso Eglė.
- Aš galiu ir viso to nežinoti. Be to, kaip jau ir sakiau nėra čia ką žiūrėti, o tuo labiau slėpti. Tai vadovybė labai jau susireikšminusi ir tiek. Atseit saugo kažką. Įdomu nuo ko? Man atrodo, kad juos pačius nuo jų pačių saugoti reikia. O tai vaikšto visi persiutę, pamėlusiomis nuo nemigos akimis. Ypač tie, kurie arčiau valdžios. Tuo labiau, šiandien vadovybės nėra, kažkokiame Seimo komiteto posėdyje. O jeigu kas, tai aš tavęs nemačiau, tu manęs irgi, gerai? Neišduosi senės?
Kai Eglė energingai papurtė galvą, Rūta užbaigė mintį:
- Tai bėk, širdele, apramink savo širdgėlą.
Eglė linktelėjo apsaugininkei ir pasukusi užtvarą nuėjo tolyn. Tačiau tuoj pat persigalvojusi sugrįžo atgal.
- Sakykit, … Rūta, ar jūs čia seniai dirbat?
Rūta pasuko galvą nuo apsaugos kamerų monitoriaus ir atsakė:
- Bus kokie penki metai.
- A-a, - nusivylusi išspaudė Eglė.
- O kas? - pasidomėjo apsauginikė.
- Ai tiek to, jūs nežinosit. Devyniasdešimt septintųjų vasaros pabaigoje kažkas tokio svarbaus čia įvyko. Man tėvas prieš mirtį norėjo pasakyti. - Eglė susigraudinusi šniurkštelėjo nosimi. - Bet nespėjo.
- Ai, tiek seniai, tai tikrai nežinosiu,... - Rūta kiek padvejojo ir neužtikrintu balsu pratęsė. - Bet pala, devyniasdešimt septintuosius minint esu girdėjusi. Ir ne per seniausiai.
Rūta susiėmė abejomis rankomis galvą ir pradėjo mąstyti, stengdama prisiminti. Tuomet mostelėjo ranka Eglei, liepdama jai eiti ir tarstelėjo:
- Juk vis tiek pro čia grįši. Jei ką prisiminsiu, pasakysiu.
Eglė, palikusi susimąsčiusią Rūtą, nuėjo tolyn į pastatą. Už pirmų durų Eglė pasijuto tarsi papuolusi į visai kitokį pasaulį. Pastato viduje, buvo šviesu, erdvu. Matėsi, kad visai neseniai viskas suremontuota. Visur stiklo pertvaros, durys taip pat iš stiklo, kurių apatinė dalis iš matinio stiklo. Truputį pasistiebusi, Eglė galėjo pamatyti kas vyksta už pertvarų. Vienuose kabinetuose Eglė matė daug žmonių, kituose pasitaikydavo vos vienas kitas. Vieni kažką darydavo prie kompiuterių, kiti šiaip vienas su kitu kalbėdavosi.  Bevaikščiodama nuo kabineto iki kabineto, ji pagalvojo, kad apskritai čia be reikalo atvažiavo. Ir ką ji tikėjosi čia rasti? Pažįstamų? Ir ko ji paprašytų? Į kabinetus Eglė eiti nedrįso, o koridoriuose ji apskritai nematė daug žmonių. Penktame aukšte iš kabineto išėjo kostiumuotas vyras ir pasuko priešais ją. Eglė toliau ėjo vis dairydamasi ir kai susilygino su vyru, pastarasis linksmai paklausė:
- Gal kuo nors galiu padėti? Pala, ... o gal jūs naujoji mūsų darbuotoja?
- Ne, dar ne,  - Eglė papurtė galvą. – Ar norėtumėte turėti tokią kolegę?
Vyras apžvelgė ją nuo galvos iki kojų ir pratarė:
- Kodėl gi ne? Norėčiau.
Eglė nuraudo, nusišypsojo, tačiau nepratarė nė žodžio.
- Tai sakote ne darbuotoja ir mano pagalbos jums nereikia? – pasitikslino vyras.
- Ne, ačiū, - padėkojo Eglė.
Vyras gūžtelėjo ir nuskubėjo tolyn. Eidama pro vieną kabinetą, kurio durys buvo šiek tiek praviros, Eglė išgirdo, kaip kabinete įnirtingai diskutuoja du vyrai, tačiau diskusija jai buvo nesuprantama. Ji pažiūrėjo į vidų. Kabinete skeryčiodamiesi rankom aršiai kalbėjosi du kostiumuoti vyrai – vienas jaunesnis, kitas šiek tiek vyresnis. Ji nuėjo tolyn.
Taip neskubėdama ji pražingsniavo visais koridoriais, tačiau nieko ypatingo nepastebėjo ir nieko daugiau nesutiko. Galiausiai ji pasuko atgal.
Rūta sėdėjo savo vietoje, tačiau jos išvaizda buvo šiek tiek pasikeitusi. Ji buvo kažkokia įsitempusi.
- Gal ką pavyko prisiminti? - su viltimi paklausė Eglė.
- Klausyk, o tu kartais ne žurnalistė? - šiurkščiu balsu paklausė Rūta. Palankumo ir užuojautos nebuvo likę nė kvapo.
- Kodėl jums tai šovė į galvą? - pasimetusi perklausė Eglė. Ji negalėjo suprasti, kas taip pakeitė šios nuotaiką.
- Neatsakinėk klausimu į klausimą! Tai vadinasi žurnalistė?
- Ne, ką jūs... Tikrai ne, - pasimetusi išlemeno Eglė.
- Tikrai ne žurnalistė?
- Tikrai, garbės žodis, - Eglė sudėjo delnus ant krūtinės.
- Na gerai jau, tikiu, - atlyžo Rūta. - Prisiminiau apie metus. Todėl tave ir užsipuoliau. Žinai, nenoriu problemų. Viena, kai padedi darbuotojo dukrai ir visai kas kita, kai padedi žurnalistui.
Ji pasilenkė arčiau langelio ir tylesniu balsu tęsė:
- Kažkada nugirdau dviejų darbuotojų tarpusavio pokalbį einant pro šalį. Tai va, vienas kitam pasakė „Ar nori, kad vėl koks žurnaliūga pradėtų nosį kaišioti, kaip ungurys devyniasdešimt septintaisiais. “
Eglė žiūrėjo nieko nesuprasdama.
- O … kas tas ungurys?
- Ungurio nežinai? - Rūta pažvelgė į Eglę nustebusi.
- Žinau,...  žuvis. Bet... juk ne apie ją čia kalbama.
Rūta nusikvatojo.
- Žuvis. Kurgi ne! Unguriu tuo metu vadino populiarų žurnalistą. Jau metuose, tačiau rašydavo taikliai. Žinoma, daug kas jo už tai nemėgo, tačiau mums, skaitytojams, skaityti jo straipsnius buvo vienas malonumas. Pala, kokia ten jo pavardė... Labai panaši į ungurį. Lyg tai Ungurietis, … ar Unguraitis. Na, nesvarbu. Matyt jis tuo laiku kažką buvo suuodęs, - Rūta bandė dar kažką prisiminti, bet nesisekė. Ji atsainiai mostelėjo ranka. - Tu jau nepyk, kad tave taip užsipuoliau dėl žurnalistės.
- Ai, nieko tokio,... suprantu jus, - gūžtelėjo Eglė. - O jūs nežinote, kur jis gyvena? Ungurys.
- Ne, tikrai nežinau. Bet tu man pasakyk savo telefono numerį. Jei ką svarbaus prisiminsiu, paskambinsiu, gerai?
Egle linktelėjo ir padiktavo numerį. Rūta jį įsivedė į savo telefoną. Galiausiai Eglė atsisveikino:
- Tai aš jau eisiu. Viso geriausio.
- Laimingai, širdele.
Eglė palengva nuėjo iki autobusų stotelės. Belaukdama autobuso, ji paskambino vienai draugei. Eglė žinojo, kad ši draugauja su vaikinu iš žurnalistikos fakulteto. Gal galėtų ji pabandyti sužinoti to Ungurio adresą. Jei tai iš tiesų korifėjus, tai studentai turėtų žinoti, nepaisnt to, kad dabartinis jaunimas nelabai pripažįsta autoritetus. Nepripažįsta, bet pažįsta.
Iš autobuso Eglė išlipo neprivažiavusi namų ir nuėjo į viešosios bibliotekos skaityklą. Įėjo į apytuštę salę. Už stalo sėdėjo aukšta, sudžiūvusi moterėlė ir akivaizdžiai nuobodžiavo. Eglė paprašė jos atnešti devyniasdešimt septintųjų metų laikraščius. Moterėlė į ją pažiūrėjo išpūtusi akis ir pratarė:
- Tai gal geriau internetas? Štai ten, - ji mostelėjo ranka stalo link, ant kurio stovėjo kompiuteris.
- Ne, netinka. Man reikia laikraščių. Kaip sakoma, popierinio varianto.
- Surišta ketvirčiais. Kurio ketvirčio reikia? - sausai paklausė bibliotekininkė.
- Visų metų, - patikslino Eglė.
Bibliotekininkė ją nedraugiškai nužvelgė ir kažkur prašapo. Neužilgo grįžo nešina dviem storais segtuvais ir padavė juos Eglei. Ši paėmusi vos neišmetė jų iš rankų – tokie jie buvo sunkūs. Štai kodėl ji tokia nepatenkinta.
- Kitus tuoj atnešiu.
Eglė nusinešė laikraščius į salės pakraštį ir pradėjo juos vartyti. Jau kokiame dešimtame numeryje, ji pamatė panašią pavardę į tą, kurią girdėjo. Unduraitis. Povilas Unduraitis. Pravardės sumanytojas turi humoro jausmą. Šito nepaneigsi. Cha, turbūt, žvejys. Pradėjo skaityti ilgoką straipsnį.  Iš pradžių ji galvojo tik trumpai permesti akimis, kad susidarytų įspūdį apie žmogų, su kuriuo planuoja susitikti. Tačiau straipsnis ją įtraukė. Jis buvo parašytas įdomiai, be to, straipsnyje gvildenama problematika buvo suprantama Eglei. Tai buvo straipsnis apie problemas statybų sektoriuje, apie pastovų medžiagų  trūkumą bei darbuotojų kontingentą. Eglė turėjo pripažinti, kad žurnalistas rašo tikrai profesionaliai ir rašo apie tai, ką tikrai žino. Vėliau ji rado dar keletą Unduraičio straipsnių ir juos perskaitė nuo pradžios iki galo. Jos įspūdis apie žurnalistą nepasikeitė. Tačiau pervertusi laikraščius, ne tik straipsnių, bet ir jokių užuominų apie kosmonautikos centą ar kokias kosmines keliones ji nerado.
Kai Eglė išėjo iš bibliotekos, jau buvo vakaras.


Praėjus porai dienų po susitikimo su tėvu, Domas trumpam buvo prisėdęs prie savo projekto, tačiau darbas nesisekė į galvą vis lindo pašalinės mintys. Domas ir pats suprato, kad išgirsta naujiena jį tarsi išmušė iš vėžių. Po pietų trumpam nuvyko pas Petrą, kartu aptarė ateityje numatomas encounterio rungtynes ir galimybes jose dalyvauti. Domas apie pokalbį su tėvu Petrui nesakė nieko. Dar per anksti. Tačiau kuo daugiau Domas mąstė, tuo jam labiau atrodė kad ne viską reikėtų priimti už gryną pinigą. Taip, naujiena sukrečianti, jeigu į nieką kitą daugiau nesigilintum. Tačiau juk aš iš tėvo nieko daugiau, išskyrus meteoritų formą, nesužinojau ir, galiausiai, negi viskas taip gražu ir paprasta, kaip man papasakojo tėvas? Galų gale, kaip yra su techniniais dalykais ir tokios operacijos galimybėmis? Domas nežinojo priežasties, kam tėvui būtų reikėję jam meluoti, tačiau tėvo pasakojimas į šimtaprocentinę tiesą taip pat nebuvo panašus. Domas iš prigimties buvo labai smalsus, kad jį užvaldytų noras šioje istorijoje sužinoti tiesą. Jis neabejojo, kad šis nuotykis neturėtų būti mažiau patrauklus negu encounterio žaidimas.
Jis prisėdo prie interneto, paskaitinėjo apie meteoritus ir sužinojo, kad meteoritų greičiai kosmose yra pakankamai dideli, kad juos taip paprastai imtum ir pagautum, ar sumedžiotum, kaip pasakojo Vacys. Galų gale, kaip lietuviams pavyko nusigauti į kosmosą, kad niekas nieko apie tai nesužinojo ... iki šiol?   Domas tikėjosi kad tėvas be vargo atsakytų į visus jam iškilusius klausimus, patenkindamas jo smalsumą. Tuo pačiu Domas vylėsi, kad šį kartą jam užteks laiko išklausinėti tėvą apie jo poelgį prieš penkiolika metų.
Apniktas tokių minčių Domas pasinaudojo tėvo pasiūlymu vėl susitikti, šiam paskambino bei pasakė savo adresą. Telefonų numeriais buvo apsikeitę užvakar. Šį kartą jau Vacys turėjo atvykti į Vilnių. Domui ir pačiam šiek tiek keistai atrodė tas norėjimas susitikti, tačiau jis teigė sau, kad tai yra būtina norint kažką sužinoti daugiau ir jam neatrodė, kad tuo poelgiu išduoda motiną.
Kai suskambo durų skambutis, Domas jas atidarė ir į vidų įžengė Vacys Šį kartą abu pasisveikino be žodžių vyriškai paspausdami vienas kitam rankas. Tuo pat metu pasigirdo negarsus mobiliojo telefono zirzimas. Domas mintyse nusišaipė iš tokio zirzimo tono – tai buvo labiau panašu į garsų uodo zyzimą. Jis, jau pasisukęs eiti į kambarį, ruošėsi kažką sakyti, tačiau tėvas prišokęs iš nugaros viena ranka stipriai apglėbė jo krūtinę, o kitos rankos delnu stipriai užspaudė burną.
Domas jautė jį užgriuvusią fizinę jėgą, jis net negalėjo pajudėti, tačiau nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Tačiau per tą laiką kol jis atsitokėjo iš netikėtumo ir sukaupė jėgas tam, kad nublokštų tėvą šalin, pastarasis pastūmė jį per porą žingsnių į priekį ir atsuko į ant sienos kabantį veidrodį. Domas atspindyje pamatė susirūpinusį tėvo veidą jau su prispaustu prie lūpų smiliumi. Tuo pat metu Domas pajuto, kaip Vacio raumenys šiek tiek atsipalaidavo ir pamatė kaip tėvas linktelėjo, vis teberodydamas ženklą tylėti.
Domas nebesipriešino. Jis suvokė, kad tėvas tik jam vienam žinomu būdu kažką pastebėjo ir, matyt, bando nuo to apsisaugoti. Jis atsakydamas taip pat linktelėjo tėvui, tarsi sutikdamas su jo sąlygomis.
Vacys atšlijo nuo sūnaus, ženklu parodė kad tas tyliai eitų į kambarį, o pats išsitraukęs kažkokį aparatą pradėjo sukiotis vietoje. Atsargiai, nekeldamas triukšmo, pasklaidė rūbus, kabančius ant kabyklos koridoriuje ir iš vienos striukės nugaros ištraukė į smeigtuką su apvalia galvute panašų daiktą.
Tuomet tėvas kyštelėjo galvą į vieną kambarį, po to į kitą, nuėjo prie balkono. Išnešė smeigtuką į balkoną ir grįžęs sandariai uždarė duris. Pavaikštinėjo po visą nedidelį butą ir pasisukiojo su tuo aparatu, tačiau, matyt, nieko įtartino nebepastebėjo.
- Blakė, - paaiškino paprastai. – Tikiuosi neužgavau pernelyg smarkiai.
- Blakė? Iš kur? – apstulbo Domas. – Ir kokiu principu ji veikia?
- Perduoda kažkam pokalbius bevieliu ryšiu. Tik nežinau, kokiu atstumu kokybiškai gali  perduoti. Taip pat nežinau ar vertėtų ją sunaikinti. Bet dėl visa ko kalbėkim tyliau.
- Bet, kam to reikia?
- Tu čia manęs to klausi? – nustebo tėvas. – Matyt, būsi kažką prisidirbęs.
Domas pagavo save galvojant, kad šiandien jis jau nebepyksta ant tėvo kaip praėjusį kartą ir net nejaučia jokios nuoskaudos, net po to, kai tas be ceremonijų jį nutildė. Atvirkščiai, Domas mintijo, kad kažkokių nesuprantamų jėgų dėka jie abu su tėvu pagal nutylėjimą yra įvelti į kažkokių nesąmoningų įvykių sūkurį ir dabar abu kartu turės iš jo kapanotis. Be to, jei praėjusį kartą jautėsi šioks toks, nors ir nežymus Vacio susikaustymas ar pasimetimas, tai šiandien pastarųjų jau nebebuvo nė kvapo. Domui ir pačiam pradėjo atrodyti, kad jų bendravimas klostosi natūraliai.
- Gerai tu čia įsikūręs, sūnau, - Vacys smalsiai dairėsi po kambarį. Vėliau nuėjo ir atsisėdo ant kėdės. - Bet pakalbėkim apie reikalą. Ateityje, siekiant išvengti tokių dovanėlių, bendraukime elektroniniu paštu. Nors tai ir ne šimtaprocentinio saugumo būdas, tačiau nuo seklių mėgėjų jis kol kas apsaugos.
Domas prisėdo ant kitos kėdės, žvelgdamas į tėvą, kuris vis dar smalsiai tyrinėjo aplinką. Jis dar kiek pamąstė ir prašneko:
- Žinai, po ano pokalbio aš ilgai galvojau. Vis dėlto nesuprantu, kaip jūs sugaudėte tuos meteoritus? Nesu stiprus šioje srityje, bet šiek tiek jais pasidomėjau internete. Į žemės atmosferą perseidai įsirėžia penkiasdešimt - septyniasdešimt kilometrų per sekundę greičiu. Pati žemė taip pat orbitoje apie saulę skrieja trisdešimt kilometrų per sekundę greičiu. Skirtumas ne toks ir mažas.
Vacys lėtai papurtė galvą.
- Tu, sūnau, šitaip primityviai skaičiuodamas neįvertini dviejų dalykų.
- Kokių? - paklausė sūnus.
- Na, pirma, - Vacys pirštais pabarbeno į stalą. – Erdvėlaivis juk nėra sujungtas su žeme, todėl jo neveikia žemės skriejimo greitis. Antra - žemės trauka. Tai trauka padidina meteoritų greitį. Nuo nulinio greičio iki protu nesuvokiamo. Nesupratai?
Domas gūžtelėjo.
- Na, daugmaž,... – jis nenorėjo pasirodyti visiškai nesuprantančiu.
- Gerai paorganizuok lapą popieriaus ir rašiklį.
Kai Domas atnešė ko buvo paprašytas, tėvas suburbėjo:
- Na, kad tau būtų aiškiau...
Vacys ant popieriaus lapo nupiešė du ne visiškai taisyklingus rutulius, kurie sudarė panašų piešinį į aštuonetą. Tada rutulių centre nubrėžė du mažyčius taškus.
- Štai žiūrėk. Čia Žemė, o ten Mėnulis. Jei meteoritą sutiktumėm šioje zonoje, - jis pieštuku apvedė didesnįjį rutulį, - jis judėtų Žemės link nuolat didindamas greitį ir galiausiai įsirėžtų į ją tavo nurodytu greičiu. Jei sutiktumėm čia, jis judėtų Mėnulio link. Štai čia riba kur Žemės ir Mėnulio traukos jėgos susilygina. Ji nutolusi maždaug per dešimtadalį atstumo tarp jų. Supratai?
Domas linktelėjo. Vacys tęsė:
- Todėl tam, kad išvengti didelių greičių, gaudynės vyko štai šioje teritorijoje, - tėvas pieštuku apvedė zoną tarp abiejų rutulių bet jau už aštuoneto ribų. – Šioje zonoje gali sutikti visko, nuo dreifuojančių iki judančių santykinai nedideliu greičiu meteoritų bei įvairių kosminių šiukšlių. Tačiau toks jų greitis nėra per didelis, kad galėtum juos sugauti, ypač turint tam skirtą įrangą. Nors keletas iš tų sugautųjų skrido ir ne tokiu jau mažu greičiu. Tik dabar jau nepasakysiu ar tie apvalieji, ar ne.
- Šiukšlių? Tu pasakei šiukšlių? Pagyvėjo Domas. - Tai gal tie keistieji meteoritai tiesiog kosminės šiukšlės?
- Gal. Aš dėl to nesiginčiju, - tėvas patraukė pečiais. - Tačiau esmės tai vis tiek nekeičia. Iš kur jos atsirado?
- Na, gal kokie amerikiečiai išmetė iš savo erdvėlaivio?
- Ir tu tai sakai man, astronautui? Erdvėlaiviuose nėra tokių dalykų, sūnau. Gali būti tuo tikras.
Domas sutriko.
- Vadinasi, ... po velniais, bet jei tai tiesa, tai šitai iš tikrųjų žadina vaizduotę, - galiausiai išspaudė.
Domas pagavo save galvojant, kad momentais jis be išlygų priima tėvo pateiktą informaciją, tačiau kartais kokia nors nedidelė smulkmena iškrenta iš konteksto, sukelia įtarimų ir priverčia suabejoti viso pasakojimo realumu. Šiuo atveju buvo pora smulkmenų, kurios gadino bendrą pasakojimo vaizdą. Viena iš jų buvo tėvo kategoriškas atsakymas, kad erdvėlaiviuose nebūna tokių dalykų. Iš kur jis taip tiksliai viską žino? Kita smulkmena buvo ta, kad iš pasakojimo galima buvo daryti išvadą, jog Domo tėvas pats savo akimis nematė to meteorito radimo momento. Jis pasikliovė draugo, nors ir gero, pasakojimu. Jis nutarė tėvo paklausinėti tokių dalykų, kurie šiaip gal ir neturi lemiamos reikšmės istorijai, tačiau galėtų padėti iššifruoti melą, jei Vacys kartais meluotų.
- O kaip jūs, lietuviai išskridote į kosmosą?
Vacys linktelėjo. Parodė kad išgirdo klausimą. Bet tai galėjo reikšti ir tai, kad jis jo tikėjosi. Vadinasi atsakymą bus pasiruošęs. Ir kas galėtų paneigti kad atsakymas gali būti išgalvotas?
- Sovietiniais laikais Baikonūro kosmodromas nuomodavo kosminius laivus įvairių šalių įguloms. Dabar taip pat vis dar nuomoja. Kol buvome Sovietų sąjungoje, toks dalykas visai neatrodė keistas, - Vacys visą laiką stebėjo sūnų. - Vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, santykiai su Sovietų sąjunga buvo stipriai atšalę, tame tarpe ir kosmoso srityje. Tačiau vėliau... Na, matyt nugalėjo sveikas protas ir labiau ekonominiai nei politiniai argumentai. Smulkmenų aš nežinau, sūnau. Dėl skrydžių susitardavo aukščiausia Kosmonautikos centro valdžia. Mes vykdydavome, ką mums paliepdavo, tame tarpe ir slaptas užduotis. Buvome tarsi kariai.
- Ką tu nori pasakyti slaptas? – Domas pakėlė antakius.
Vacys persibraukė ranka per veidą,  tarsi norėdamas nuvyti nuovargį. Domui pasirodė, kad pastaruoju metu tėvui neteko daug miegoti. Vacys tęsė:
- Tiek sovietiniais laikais, tiek pirmaisiais metais po sąjungos subyrėjimo buvo labai nesunku nuslėpti tiesą. Politikai žiniasklaidos lūpomis ką norėdavo, tą ir sakydavo. Jei paskaitinėsi seną spaudą ar enciklopediją niekur nerasi, kad iš Sovietų sąjungos būtų buvę vykdomi kitokie pilotuojami kosminiai skrydžiai nei į orbitines stotis, kurios pastoviai dreifuodavo Žemės orbitoje, - tėvas užvertė galvą, tarsi norėdamas parodyti, kad ta orbita ne tiek jau ir toli, tiesiai  virš galvos. - Amerikiečiai vykdė „Appolo“ misijas ir apie tai skelbė visam pasauliui, o sovietai niekada niekuo nesigyrė, na, galbūt, išskyrus tuo, kas buvo naudinga jiems.
Kažką pajutęs, tėvas išsitraukė iš kišenės telefono aparatą ir pažiūrėjo.
- Pasirodė, - ištarė kiek nusivylęs ir toliau tęsė pasakojimą. - Tačiau tai nėra visiška tiesa. Mūsų skrydis buvo pilotuojamas nuo pradžios iki galo ir nusidriekė žymiai toliau už orbitinės stoties skrydžio trajektorijos. Tačiau apie tai niekur informacijos nerasi. Ir mūsų nepriklausoma žiniasklaida apie tai nesuuodė. Supranti? Tai todėl, kad išskridome iš sovietinės teritorijos, o ten žiniasklaida tuo metu dar buvo valdoma.
- Ar apie tuos perseidus sužinojo kitos valstybės, pavyzdžiui rusai? – paklausė Domas.
Tėvas žvilgtelėjo į sūnų nustebęs.
- Aš esu garantuotas, kad sovietiniais laikais lietuviai atsiskaitinėjo Sąjungos kosmonautikos valdybai. Tačiau nežinau kiek detalus buvo tas atsiskaitymas, - Vacys gūžtelėjo. – Nors ir šiandien aš nesu garantuotas, kad ir dabar, kai jau esam nepriklausomi, mes, lietuviai, neteikiame jiems kokių nors duomenų. Pavyzdžiui, mainais į kosminių laivų nuomą. Tačiau tvirto atsakymo aš, be abejo, nežinau.
- Ar tau tas ... Jonas, negalėjo pameluoti? - paklausė Domas.
- Pameluoti? - pakėlė antakius Vacys. - Ką pameluoti?
- Na, iš tavo pasakojimo aš supratau, kad tu pats nematei to meteorito radimo fakto. Tau apie jį papasakojo, ar ne?
Vacys kiek sutriko. Truputį pagalvojęs, jis paaiškino:
- Jei atvirai, tai aš apie tai nė karto net nesusimąsčiau. Jonas iš tikrųjų buvo geras mano draugas, todėl netikiu, kad jis būtų melavęs. Bet tą meteoritą man rodė. Vėliau. Žinoma, tas rutulys galėjo būti paimtas iš bet kur. Bet dabar, … kiek pamąstęs, aš galiu pasakyti, kad tokiam melavimui ir argumentų jokių nebuvo.
- Ką tuo nori pasakyti? - pasmalsavo Domas.
- Na, supranti, jei viskas būtų buvę atvirkščiai, tai būtų galima kažkaip suprasti. Pavyzdžiui, jei Jonas radęs tą meteoritą man būtų pasakęs, kad viskas yra normaliai, arba, apskritai, nieko nebūtų sakęs. Tada viskas lyg ir logiška būtų. O dabar toks menamos paslapties atskleidimas neturėjo jokio tikslo.
Domas turėjo sutikti, kad tėvo paaiškinimas yra visai logiškas. Toks melavimas būtų turėjęs prasmę nebent kaip balandžio pirmosios pokštas. Tačiau net ir tokiu atveju kažkada būtų reikėję pasakyti draugui, kad tai tebuvo apgavystė. Jis kiek patylėjo ir vienu ypu be apylankų išpyškino seniai rūpėjusį klausimą:
- Kodėl tu palikai mus,... mamą?
Tėvas kiek susigūžė, tarsi nuo smūgio, ir pažvelgė į sūnų, norėdamas įsitikinti ar jų nebus daugiau. Tada lėtai prabilo:
- Aš jūsų nepalikau, sūnau. Tik gyvenau atskirai. Nes, ... taip jau išėjo.
Domas žiūrėjo į tėvą nieko nesuprasdamas. Tai ką, išsiskyrimo priežastis – viso labo „taip išėjo“?
- Nesupratau, - išsunkė Domas.
- Nemoku geriau paaiškinti, - atsiduso tėvas. - O kad tu geriau viską suprastum, turėtum atsakyti į kelis klausimus. Nebūtinai man. Sau.
Tėvas vėl ranka persibraukė per veidą, tarsi valydamasis voratinklius ir tęsė:
- Ar tu po praėjusio mūsų susitikimo galvojai apie tai ką aš tau papasakojau?
Domas linktelėjo. Galvojau? Ne tas žodis. Man tai niekaip neišeina iš galvos.
- Jei tavęs tai neužvaldė tiek, kad nebegali apie tai negalvoti, siūlau tau, apskritai, viską išmesti iš galvos. Na, nekreipti į tai dėmesio, - paragino tėvas. – Tarsi nieko tau nebūčiau pasakojęs. Nes tai nieko gero neduos. Iš tikrųjų.
Domas papurtė galvą.
- Noriu žinoti viską.
Tėvas paniuro. Jis atsistojo nuo kėdės ir pradėjo vaikštinėti po kambarį pirmyn – atgal sunėręs rankas sau už nugaros.
- Gerai. Ką tu, sūnau, manai apie kitas protingas civilizacijas visatoje? – paklausė.
Domas sutriko. Galiausiai pratarė:
- Na, aš pritarčiau minčiai, kad pagal tikimybių teoriją, mes, žmonės, neturėtumėm būti vieni visatoje.
Tėvas linktelėjo. Jis įsižiūrėjo į Domą.
- O dabar pabandyk įsivaizduoti mano savijautą, grįžus iš skrydžio, - Vacys pradėjo energingai vaikščioti po kambarį, kapodamas orą ranka. - Aš esu daug skaitęs apie įvairius nutikimus ir neva apie kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis, apie neva protingų būtybių siunčiamus įvairius signalus,... apie neva numuštas skraidančias lėkštes bei sugautus ateivius ir daug panašių dalykų. Bet visa tai nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Galų gale, aš, turbūt, esu iš tų žmonių, kurie netiki fantazijomis, kol savo akimis tuo neįsitikina. Taigi. Po šitos kelionės aš pamačiau faktus, sūnau. Aš mačiau daiktą, kuris atrastas žemėje nebūtų vertas nė sudilusio skatiko, tačiau ten kur jis buvo rastas ...
Tėvas atsiduso.
- Nuo to laiko aš negalėjau užmiršti to, ką mačiau. Aš vis galvodavau, ką šitas įvykis reiškia man kaip žmogui ar mums kaip šaliai, planetai, civilizacijai apskritai. Bėda buvo ta, kad niekam negalėjom to pasakoti. Mes buvom susaistyti sutarties. Manęs šiaip nenustebino tas faktas, kad netrukus mūsų valdžia pareikalavo iš visų centro darbuotojų pasirašyti papildomas sutartis apie konfidencialios informacijos saugojimą, nors mums galiojo dar senos sutartys, kurias buvom pasirašę vos prieš kelis metus. „Na, ir trauk juos devyni“ – pagalvojau. – „Jie nori apie tai pasauliui papasakoti patys“.  Suprantamas noras. Tačiau,... kai viskas nutilo ir spaudoje nepasirodė jokio straipsnelio apie mūsų radinius, aš supratau, kad vyksta kažkas negero. Nors ir tada vis dar laukiau kada pasirodys ženklai, kad kažkas tuo klausimu yra daroma. Tačiau dar vėliau mūsų skrydis buvo įslaptintas visiškai ir aš supratau, kad kažkam yra paranku nuslėpti šią informaciją. Tas faktas, kai kažką žinai ir niekam negali pasakyti stipriai kerta per smegenis, sūnau. Bet nepakliuvęs į tokią padėtį, to nesuvoksi. Taigi, tavo motina gal porą metų kentėjo mano užsisklendimą, kol galiausiai jai šitai nusibodo. Ir ji… nepageidavo, kad aš su tavim bendraučiau, nors ir norėjau to.
Domas žiūrėjo į tėvą sutrikęs.
- Kodėl … nepageidavo?
Vacys paniuro.
- Na, spėju, kad tavo motina manė, kad mano elgesio priežastis yra,... kaip tau pasakius,... na, kita moteris, supranti. Tokiais atvejais, moterys, tampa žiaurios. Aš nenorėjau jai dar labiau tampyti nervų.
Domo veide mainėsi emocijos, tačiau sutrikimas iš jo nedingo.
- Nesuprantu,... tikrai nesuprantu, kad žmogų taip galėtų paveikti ta žinia. Bet juk tai normali praktika, kai viršininkai sprendžia ką viešinti, o ką ne. Juk pats sakei, kad buvote lyg kariai.
- Taip. Bet ar tu manai, kad karys, vykdydamas vado įsakymą ir, pavyzdžiui, šaudydamas nekaltus žmones, neprisiima nė kiek atsakomybės?
- Vadas turi taip pateikti įsakymą, kad kareivis nežinotų, kad žmogus yra nekaltas. Tada visa atsakomybė vadui.
- Taigi, kaip pirštu į akį, - sutiko Vacys. – Pritariu. Vadinasi šiuo atveju,  aš jokiu būdu neturėjau sužinoti apie tai, kokie ten meteoritai. Bet sužinojau. Ir tai tapo mano prakeiksmu.
Domas ilgai virškino išgirstą informaciją.
- Na, gerai, tarkim suprantu, bet juk tu galėjai susirasti kitą darbą?
- Nejuokauk, Domai. Anais laikais su darbais buvo striuka. Mesti gerai apmokamą astronauto darbą ir eiti dirbti į gamyklą pagalbiniu darbininku? Tada tu būtum nebaigęs mokslų.
- Įstojus į Europos sąjungą galėjai vykti dirbti astronautu į kitą šalį.
- Taip, čia tu teisus. Išskyrus vieną dalyką, - tėvas karčiai šyptelėjo. - Aš nemoku jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų. Jonas, taip pat nemokėjo, amžiną jam atilsį. Aš juk sakiau, kad mes tai senoji gvardija.
Vacys atsainiai mostelėjo ranka ir pratęsė:
- Galų gale užsieniečiai turi ir savų astronautų.
Domas apmąstė tai ką išgirdo.
- O kaip tau dabar, ar apsipratai su ta mintimi?
- Matai, sūnau, aš niekada su ja taip ir nebuvau apsipratęs. Pasakysiu tau taip – žmogui, netikinčiam, kad kosmose yra protingų būtybių, ta žinia būtų buvusi nebuvusi, bet aš galvoju kitaip... tai yra kaip tu. Netikiu, kad mes visatoje vieni tokie. Ir kai pagalvoju, kad galbūt kažkas tokiu būdu siuntė kokį nelaimės signalą, ar kokį prašymą, o gal įspėjimą, man darosi gėda. Gėda už tuos, kurie priima sprendimus. Gėda už tuos, kurie nieko nedarė, kad nors kažką išsiaiškintų. Dažnai prie alaus bokalo kalbėdavom apie tai su Jonu, amžiną jam atilsį.
- Iš kur taip gerai žinai, kad niekas nieko nedarė? – paklausė Domas.
- Matai, sūnau, konfidencialios informacijos saugojimas praktiškai daugiausiai liečia informacijos nutekėjimą į išorę už centro ribų. Su kolegomis mes dažnai pasikalbėdavom viena ar kita temomis, kurios šiaip būdavo priskiriamos konfidencialiai informacijai. Bet, matai,... šiuo klausimu buvo informacijos štilis. Visiškas štilis. Tarsi tos kelionės apskritai net nebuvo. Manau, kad centro vadovybė padėjo klausimą giliai į stalčių, visai jo nesvarstydama ir sugebėjo taip paveikti darbuotojus, kad šie nieko apie tai nepasakojo net vieni kitiems.
- Bet juk tų darbuotojų, na, … kažką žinančių juk ne tiek daug ir buvo. Įsivaizduoju, kad maksimum dešimt, - konstatavo Domas.
- Ne viskas taip paprasta, sūnau. Kai rengiamos kelionės į kosmosą, procese vienaip ar kitaip dalyvauja ne mažiau pusės centro darbuotojų.
- O kodėl tu nepanorai pats visko išsiaiškinti? Turiu omenyje jau išėjęs iš darbo, - paklausė Domas.
Tėvas pažiūrėjo į Domą.
- Sūnau, mano amžius jau nebe tas, kad vaikyčiausi kažkokius vaiduoklius. Tačiau..., jei atsiras jaunų žmonių, kuriems prireiks pagalbos, tai aš visada būsiu pasiruošęs.
Tėvas vėl apniuko.
- Tiesa, o ta mergina, Eglė, ar ji graži?
- Na, normali, - Domas gūžtelėjo. – Graži.
- Kiek kartų ją matei?
- Pusantro.
- Čia kaip? – Vacys apstulbo iš netikėtumo.
- Vieno karto nepamenu. Tik žinau, kad buvau sutikęs.
Tėvas supratingai šyptelėjo.
- Kaip ta Eglė tave susirado?
- Paprastai. Pagūglino, paskui atėjo į darbą. O kas? Ar čia kas nors negerai?
- Na,... dar nežinau...  Tiesa,... o kaip motina?
- Ką motina? – nesuprato Domas.
- Ką ji tau apie mane pasakoja?
Domas sutriko, tačiau jis nesiruošė gražinti situacijos:
- Nieko nepasakoja. Matai... ji sako, kad tavęs jos,... mūsų gyvenime nebėra ir tiek.
- A- a, na taip, suprantama. Vadinasi, niekas nepasikeitė.
Iš tėvo veido Domas neišskaitė jokių emocijų. Jei atsakymas tėvą ir nuvylė, tai jis niekaip to neišdavė. Tuomet Vacys įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir iš ten ištraukė kažkokį daiktą, suvyniotą į languoto popieriaus lapą.
- Anksčiau buvau sumanęs prašyti tavęs vienos paslaugos, bet dabar nebesu įsitikinęs, kad verta tai daryti.
- Kodėl?
- Na, ta blakė, kad ją kur velnias, man gadina nervus, - Vacys apsidairė.
- O ko norėjai prašyti?
- Pasiknisęs namuose radau šį daikčiuką. Visai buvau apie jį užmiršęs, – tėvas iš popieriaus išvyniojo kompaktinį diską. - Čia yra įrašyti duomenys iš mūsų kosminės kelionės. Bet, matai, neturint specialios programos visi failai diske yra tiesiog neatpažįstamo formato. Jų neįmanoma atidaryti. Pamaniau, kad tu, jaunesnis, gal internete kaip nors sugebėsi juos peržiūrėti, ar programą kokią parsisiųsi.
- Kaip tu sugebėjai juos įsirašyti?
- Paprašiau kolegos, atsakingo už jų saugojimą. Dar iki tol, kol visa misijos medžiaga nebuvo įslaptinta. Dėl visa ko, ateičiai. Šiaip ar taip, aš niekam nenusižengiau – neviešinau šios medžiagos.
- O dabar?
- Ką dabar? Aš ten nebedirbu. Mano jokios sutartys nebegalioja. Konsultavausi su teisininku. Galiausiai, bet kokiu atveju, tau negresia jokia teisinė atsakomybė.
Tėvas žvilgtelėjo į laikrodį ir atsikėlė nuo kėdės.
- Na, man jau metas. Lyg viską ir apkalbėjom. A-a, tiesa. Parsisiųsk sau į telefoną tokią programėlę.
Vacys paspaudinėjo mygtukus ir surado programėlės aplikaciją. Parodė sūnui.
- Tai nebus šimtą procentų patikima, bet kartais padės, kaip šiandien. Visada būdamas uždaroje erdvėje ją paleisk, kad ši nuskenuotų aplinką. Dėl visa ko. Ir kaip sakiau – mes bendrausim paštu. Aišku, kritiniu atveju skambink.
Vacys jau žengė durų link, tačiau persigalvojo.
- Tiesa, kai aš išeisiu, tu kuo tyliau parnešk blakę iš balkono ir padėk ant prieškambario spintos, štai čia, - jis pasistiebęs paplekšnojo delnu. - Būdamas namuose nekalbėk garsiai to, ko nereikia, arba išnešk ją į balkoną. O šiaip jos nebijok, gyvenk įprastą gyvenimą, jie turi girdėti, kad čia yra gyvenama. Na, dabar jau atsisveikinkim.
Jie paspaudė rankas. Vacys pratęsė mintį:
- Jiems nereikia žinoti, kad mes ją radom. Kaip nereikia žinoti ir to, kad aš čia buvau. Kad ir kas jie būtų. Tikiuosi, kad mes vis tiek kada nors surasime tuos, kas ją tau prisegė. O tu būk atsargus.
- Ką turi omenyje?
- Tą, kad tokie dalykai nevyksta šiaip sau, sūnau, - Vacys galva mostelėjo balkono link. - Niekas nepriseginėja brangiai kainuojančių prietaisų iš neturėjimo ką veikti.
Kai tėvas išėjo, Domas sėdo prie kompiuterio ir pasižiūrėjo kas yra kompaktiniame diske. Jis pilnas buvo prirašytas įvairių failų. Kaip tėvas ir sakė, visi failai buvo nepažįstamu formatu. Dar daugiau - su tokiu failų plėtiniu jis dar niekada nebuvo susidūręs.
Kiek pamąstęs, pagūglino norėdamas rasti kokį nors su kosmoso tematika susijusį forumą. Keletą rado. Pasižiūrėjo, kuriame iš jų diskusijos vyksta labiau pažįstamomis raidėmis ir prisiregistravo. Anketos duomenis užpildė nelabai skrupulingai – vienintelį teisingą dalyką nurodė lytį. Melavimą šioje vietoje jis būtų laikęs savęs negerbimu.
Peržiūrėjo forumo temas ir neradęs nieko panašaus, jau norėjo sukurti naują, tačiau persigalvojo. Paklausimą apie failų nuskaitymui tinkamą programą pateikė prie esamos temos apie kosminius skrydžius.


Kitą dieną, po apsilankymo bibliotekoje, Eglė suėmė save į rankas ir nusprendė dirbti metodiškai. Dar kartą perklausiusi įrašą, ji nusprendė pamėginti iššifruoti tuos tėvo norėtus pasakytus žodžius, prasidedančius fraze „pas“. Ji mąstė, kad vienas iš jų galėtų reikšti „paslėpiau“,  kitas kažkokį pavadinimą ar vietovardį. Žinoma, tai galėtų būti ir žmogaus vardas ar pavardė. Ji vylėsi, kad tėvas, nors ir ligotas, išsaugojo sveiką nuovoką ir tos dvi frazės reiškė du skirtingus dalykus. Pirmiausia ji perkratė galvoje visus giminaičius ir pažįstamus, kurių vardas arba pavardė būtų prasidėjusi fraze „pas“. Nepavyko. Tuomet kilo idėja apie vietovardžius. Tačiau ji žinojo tik vienintelį miestą – Pasvalys. Šiame mieste ji neturėjo jokių giminaičių ir abejojo, ar apskritai, jame yra buvusi. Tada jai kilo mintis, kad tai gali būti kažkokia žinomesnė vietovė paupyje. Juk kad ir tas pats Pasvalys yra Svalios paupys. Tuomet ji atsisėdo prie kompiuterio ir pasišovė sužinoti, kiek Lietuvoje yra upių, kurių pavadinimas  prasideda iš „s“ raidės. Ji negalvojo, kad tokių upių ras daug, daugų daugiausiai – dvidešimt. Tačiau kai pagūglinusi rado upių sąrašą, ji su siaubu pagalvojo, koks pragariškas darbas jos laukia. Upių buvo virš septyniasdešimt.
Praėjus valandai, ji buvo patikrinusi gal kokią dešimtį upių. Tačiau jų pakrantėse ji neaptiko jokių jai kažką reiškiančių kaimų ar vietovių. Tada jai dilgtelėjo negera nuojauta, o kas jei tėvas paslėpė tokioje vietoje, kuri tik jam vienam ką nors reiškė? Tokiu atveju, ji tos vietos neras niekada. Tačiau darbo ji nemetė – šiaip ar taip ji nežinojo ko daugiau gali griebtis.
Po pietų Eglė susiruošė į jogos treniruotę. Pasiėmė krepšį su sportine apranga, apsiavė sportiniais bateliais ir išėjo į lauką. Nors visą dieną lijo lietus, šiuo metu jis buvo liovęsis. Eglė gatvėmis ėjo neskubėdama, kaip visada, aplenkdama didesnes balas. Jai priešais už kelių žingsnių ėjo vyras, už parankės vesdamas kokių penkių – šešių metų berniuką. Jie ėjo apie kažką šnekučiuodamiesi, kai staiga vaikas trūktrelėjo ranką. Tėvas jo nepaleido. Berniukas pradėjo ožiuotis ir trūktelėjo ranką dar smarkiau. Šį kartą jam ištrūkti pavyko, tačiau iš inercijos jis žengė porą skubių žingsnių gatvės link ir su galva kliudė stovinčio automobilio šoninį veidrodėlį. Jis abiem rankomis griebėsi už galvos, tačiau supratęs, kad dešinėje rankoje laiko žaislą, šį numetė ant žemės, ir pradėjo garsiai verkti. Tuomet prie jo pripuolė tėvas, apžiūrėjo ar rimtai sužeista galva ir, nepamatęs kraujo, apsiramino. Po to apžiūrėjo veidrodėlį. Šis nebuvo pažeistas, o tik atlenktas ir vyras apsidairęs ir nepamatęs, kad šalia kur nors būtų automobilio vairuotojas, pačiupo vis dar verkiantį sūnų ant rankų ir sparčiu žingsniu nuėjo tolyn. Kai Eglė priėjo tą vietą kur nukrito žaislas, pritūpė, jį paėmė ir besistodama norėjo šūktelėti vyrui, tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už atspindžio veidrodėlyje. Jame ji pamatė ne per toliausiai einantį tamsia striuke apsivilkusį vyrą. Ji prisiminė, kad tą, ar šiaip panašų vyrą ji pastebėjo netrukus po to, kai išėjo iš namų. Nors ją pamatęs vyras tada nusigręžė, tačiau ji spėjo akimirkai pamatyti jo veidą. Dabar vyras taip pat žingsniavo neskubėdamas, kaip jai pasirodė apsimestinai dairydamasis į šonus. Jai sukilo įtarimas, tuo pačiu ir baimė. Širdis pradėjo tankiau plakti. Jos namai buvo už kokių trijų kvartalų. Kokia tikimybė, kad mums pakeliui tokį atstumą? Reikia vytis tą vyrą su vaiku. Tada  persekiotojas, jei tai iš tikrųjų persekiotojas, manęs nelies. Bet juk visą laiką nevaikščiosiu su nepažįstamu vyru, o ir šiam nepradėsi aiškinti apie seklius, jei pati nesu šimtu procentų įsitikinusi. Dar nuspręs, kad priekabiauju. Velniop žaislą, juk ir be jo vaikas nenumirs. Ji pradėjo žingsniuoti kiek sparčiau, tačiau atgal nesidairė. Kas bus tas bus.
Jogos mokykla buvo dar už poros kvartalų. Įdomu, ko jam reikia? Ar jis žino, kur aš einu? Į jogos treniruotes aš vaikštau reguliariai, jeigu aš esu sekama seniai, tai sekliai turėtų tą žinoti. Jei dar nežino, tai būtų gerai, kad ir nesužinotų.
Eglė bėgte perbėgo į kitą gatvės pusę ir įpuolė į administracinį pastatą. Ji tiksliai nežinojo, kokia organizacija jame yra įsikūrusi, bet tai jai buvo nesvarbu. Ji tikėjosi jame rasti išėjimą į kitą, paralelią gatvę.  Palipusi laiptais kelias pakopas ji atsidūrė nedideliame hole, priešais platų laiptų maršą į viršų, kuriam iš abiejų pusių vedė siauresni laiptai žemyn. Tuomet ji puolė žemyn į dešinę, tačiau nulipusi ir atsidūrusi priešais duris, rado jas užrakintas. Vėl skubiai grįžo atgal ir nubėgo į kairę pusę. Čia durys buvo neužrakintos ir Eglė pro stiklą matė erdvų kiemą. Tačiau pažvelgusi į grindis ton pusėn, iš kur atėjo, ji suprato, kad neturi jokių šansų. Ji tikrai nepabėgs nuo persekiotojo, jei šis ims vytis.
Kur dabar yra jos persekiotojas? Jis jau turėjo ana gatvės puse skubiu žingsniu prieiti iki šio pastato, dabar štai eina per gatvę, neužilgo atidarys duris ir...
Ką daryti? Po velnių! Tai mane išduos. Pala. Bet gali ir pagelbėti! Ji skubiai nusimovė batus, čiupo juos į rankas ir tekinom pasileido aukštyn į antrą aukštą. Tik spėjo ji užsisukti už nepermatomų turėklų į aukštyn vedantį laiptų maršą, kai išgirdo atidaromų lauko durų  garsą.
Eglė apmirė vietoje, sulaikė kvėpavimą ir, prisėdusi ant laiptų pakopų, laukė kas bus toliau. Žingsniai nutolo pirmo aukšto koridoriumi, vėliau Eglė išgirdo atidaromų durų garsą. Tuo pat metu jos ausis pasiekė ir garsus pasisveikinimo šūksnis. Eglė lengviau atsipūtė, nors širdis vis dar baladojosi, kaip pašėlusi. Ji tyliai palypėjo dar kelias pakopas ir luktelėjo keletą minučių. Kai nieko įtartino neįvyko, ji užsimovė batus, atsargiai dairydamasi nusileido laiptais ir išėjo į kiemą pro anksčiau matytas duris. Kaip ir tikėjosi, kiemo gale buvo varteliai, pro kuriuos galėjai išeiti į kitą gatvę.
Eglė sugaišo šiek tiek laiko, kadangi jai reikėjo padaryti nedidelį lankstą ir atėjo į užsiėmimus. Pakeliui ji, nors ir dairėsi, tačiau vyro su tamsia striuke nebepastebėjo.
Darydama pratimus, Eglė negalėjo visiškai atsipalaiduoti, jai iš galvos vis neišėjo, ją sekęs žmogus. Jei mane iš tikrųjų sekė, tai kodėl seklys nepabandė įeiti į tą patį pastatą arba nesugalvojo aplinkui ateiti į tą pačią gatvę, kur išėjau aš?
Grįžusi namo, Eglė persirengė ir pasiruošė vakarienę. Kol gamino valgį, jai paskambino motina ir jos trumpai šnektelėjo. Kadangi didelių naujienų nei viena, nei kita neturėjo, pokalbis neužtruko.
Pavalgiusi ji vėl ruošėsi tęsti upių tyrinėjimą. Tik spėjo atsisėsti už rašomojo stalo, suskambėjo telefonas.
- Alio!
Niekas neatsiliepė.
Alio! - ištarė ir, vėl nieko neišgirdusi, pakartojo. – Alio! Klausau jūsų.
Tyla. Nors ne. Iš aparato sklido kažkoks garsas, tarsi negarsus kvėpavimas, panašus į švogždimą, kuris tolygiai vis stiprėjo. Eglei pasirodė, kad kažkas specialiai bando jos kantrybę. Arba drąsą.
- Klausau jūsų, nagi kalbėkite! - pasakė jau garsesniu balsu. – Nes kitaip išjungiu telefoną. Aš nenusiteikusi žaisti!
Dar keletą akimirkų buvo tylu. Ir kai jau ji norėjo atitraukti telefoną nuo ausies, išgirdo balsą:
- Mes taip pat nenusiteikę žaisti, - ausis pasiekė aiškus ir tvirtas, bejausmis balsas. Eglė pajuto šiurpstant nugarą. Ji kažkodėl įsivaizdavo, kad tokio balso savininkui nebūtų jokios problemos tamsiame skersgatvyje perrėžti jai gerklę. Pirma mintis, šovusi į galvą buvo ta, kad skambina šiandien ją sekęs žmogus.
- Kas jūs? – galų gale išspaudė.
- Draugai. Laikykite mus draugais,... kol kas.
- Ko... jums,... – balsas užstrigo gerklėje. - Reikia?
- Sutarkime taip, panele Egle, kad to reikia ne mums, o jums. Kitaip mes nepajudėsime iš mirties taško. Vadinasi taip, jūs baigiate kapstytis po praeitį, nebeieškote sąjungininkų paieškoms ir mes išliekame draugais. Gal net gerais draugais.
- O jei ne? – sukaupusi drąsos likučius, tyliu, drebančiu balsu paklausė. Eglei pasirodė, kad žmogus skambinantis jai, yra ne lietuvis. Nors kalbėjo gana taisyklingai, tačiau keistai tarė „r“ raidę,  – Aš turėjau omenyje, kam aš ką blogo darau?
- Nepatarčiau ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, - balsas vis dar buvo be jokios išraiškos. Tai labiausiai ir baugino. – Nes jų paprasčiausiai gali ir nebūti ... Jeigu jūs, panele Egle, neįsiklausysite į mūsų prašymą, kuris tolygus reikalavimui, mes pirmiausiai pradėsime nuo tų, kurie jums panorės padėti. Čia taip dėl to, kad jaustumėtės už padėjėjus nors šiek tiek atsakinga. Ir jei norite žinoti, tai šitas veikia. Labai gerai veikia. Galų gale, po pagalbininkų, prieis ir jūsų eilė. Patikėkite, kad mums tik laiko klausimas išsiaiškinti su kuo jūs ką tik kalbėjote telefonu.  Ir žinokite, kad mes apie jus žinome ir žinosime viską. Viską, supratote?
Eglei pasirodė,  kad jai grindys slysta iš po kojų.
Ji norėjo balso savininko dar kažko paklausti, tačiau suprato, kad pokalbis baigėsi. Eglė nematančiomis akimis žvelgė aplinkui ir bandė susivokti situacijoje. Jos kūnas drebėjo, tačiau ji nesuprato, ar iš baimės, ar iš įsiūčio. Galvoje vienas kitą vijo klausimai. Kas jie tokie? Kaip jie ją rado? Kas čia vis dėlto vyksta?
Galiausiai ji pratrūko raudoti.
Po kiek laiko, kai ašaros išseko, ji apsiramino ir nusišluostė akis.
Gal ir gerai, kad Domas nesutiko pagelbėti.
Nors jau buvo vakaras, tačiau nusiraminimui Eglė pasiruošė stiprios kavos ir pradėjo neskubėdama gurkšnoti. Ją vis dar purtė drebulys. Eglė pabandė prisiminti ją taip įbauginusį pokalbį. Vadinasi, esu sekama. Bet kaip? Jie mane stebi. STEBI! IR DABAR STEBI. Gal ir telefono pokalbių pasiklauso? Tikriausiai. AIŠKU KLAUSOSI! Stop! Čia kažkas ne taip. Pala. Ne, vis dėlto pokalbių nesiklauso. Ir blakės telefone nėra. Kitaip būtų supratę, kad kalbėjau su motina. Bet kad su kažkuo kalbėjau žino. Pala, pala. Vadinasi, blakė arba slapta kamera. Namuose. Blemba! Bet fiksuoja ne viską. Aš juk bent porą kartų ją pavadinau mama. Neišgirdo. Gal todėl, kad kalbėdama vaikščiojau po kambarius? Bet pala! Jie susimovė! SUSIMOVĖ! Lūzeriai nelaimingi! Jie pasakė, kad tik laiko klausimas, kada išsiaiškins su kuo kalbėjau. Juk jei pokalbio tikslas mane ĮBAUGINTI, šitaip visai nederėjo sakyti. Reikėjo sakyti kitaip. Pala, o kaip būčiau pasakiusi aš? Aš būčiau pasakiusi, kad pradėsime nuo tų, kurie norės jums padėti, tačiau gali kliūti ir jūsų šeimos nariams ar draugams. Pavyzdžiui tam, su kuo ką tik kalbėjote telefonu.
Eglei šiurpuliukai nubėgo per nugarą, pagalvojus, apie savo būseną, jei būtų išgirdusi tokius žodžius.
Svarbiausia, kad tokiu atveju man beliktų spėlioti ar jie žino su kuo aš kalbėjau, ar ne. O dabar patys pasakė, kad tik laiko klausimas tai sužinoti. Nors kita fraze vėl sau paprieštarauja ir pasako, kad žino apie mane viską. Cha! Tikri lūzeriai. Galvoja, kad yra labai protingi, tačiau elgiasi kaip  kokie kontoros darbuotojai, gavę iš šefo užduotį paskambinti žmogui ir jį įbauginti.  O kaip tai padaryti, kad šis tikrai būtų įbaugintas, nežino. Bet gali būti, kad…
Supypsėjo telefonas ir Eglė krūptelėjo. Žinutė. Ji atsargiai pažvelgė į telefono ekraną, tarsi jis keltų jai grėsmę ir pamatė, kad tai prekybos centro reklama. Ji apsiramino, tačiau telefoninė žinutė nuvijo kažkokią minties nuotrupą ir Eglė nebeprisiminė, kaip būtų  išsirutuliojusi mintis iki galo.
O ar aš galiu šitoje situacijoje kažką pakeisti? Eglė visada sau užduodavo panašų klausimą sunkiose situacijose. To ją buvo išmokęs tėvas. Jis jai sakydavo, kad situacijose, kuriose tu nieko negali pakeisti, geriau tuščiai neeikvoti nervų. Tačiau dabar, kad ir kiek galvojo, Eglė nežinojo, ko reikės griebtis. Tačiau atsakymas atėjo visai netikėtai. O kaipgi! Aišku, kad aš kažką galiu pakeisti! Kitaip jie manęs juk nestabdytų ir negrasintų.
O juk jie iš tikrųjų susimovė, nes vietoj to, kad mane įbaugintų, pasiekė visai priešingą rezultatą. Ir jei jie tokie lūzeriai, tai jie tikrai nežudys. Vadinasi, kai tik sužinosiu, kur gyvena žurnalistas, būtinai jį aplankysiu.

Šios mintys Eglę nuramino galutinai ir ji susiruošė miegoti.
Tik laiko klausimas, kol sužinosime... Tik laiko klausimas... O kaip tokie lūzeriai sužinos? Kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš?
Eglė žvilgtelėjo į telefono aparatą, gulintį ant stalo. Blemba!
Ji apsidairė aplinkui ir nors nieko įtartino neišvydo, pasičiupusi telefoną, išėjo iš buto į laiptinę. Panaršiusi internete rado visą parą veikiantį mobiliojo ryšio operatoriaus telefono numerį. Surinko. Kai įvyko sujungimas, ji išklausė informaciją, kad jų pokalbis bus įrašytas. Eglė sutiko palaukti kol kas nors atsilieps ir netrukus ji buvo sujungta su budinčiu operatorium.
- Labas vakaras, Tomas klauso, - atskriejo žvalus balsas.
- Sveiki, Tomai. Aš esu jūsų klientė. Sakykite, ... čia toks dalykas... jei aš nurodyčiau telefono numerį, ... e-e-e ... kito jūsų kliento, ar galima būtų sužinoti, kam jis skambino ar kas jam skambino, pavyzdžiui, poros dienų bėgyje? Ar savaitės bėgyje.
- Nemanau. Mes saugome savo klientų privatumą.
- Ir nėra jokių jokių galimybių?
- Manau, kad ne. Nebent teisėsaugos institucijos kreiptųsi.
- Supratau. O sakykite, ar tikrai nebūna tokių atvejų, kad ta informacija patenka tiems, kam neturėtų patekti? Esu skaičiusi spaudoje...
- Neturime informacijos, kad tai būtų nutikę mūsų klientams. Kaip jau sakiau, mes gerbiame jų privatumą. O kas liečia, kaip jūs sakote, informaciją spaudoje, tai manau, kad negalima atmesti žmogiškojo faktoriaus... Gal kiti operatoriai...
- Na taip, supratau. Kad ir kiek besivystytų technologijos, tačiau žmogus vis tiek išlieka silpnąja grandimi, ar ne?
- Nežinau, ko gero. E-e-e,... o sakykite, kas per problema? – Tomo balse nuskambėjo susirūpinimas. – Gal yra kitas kelias jums padėti?
- Ne, Tomai nėra. Ir aš džiaugiuosi, kad jūs tą pokalbį įrašinėjate, - Eglės balsas iš lipšnaus draugiško pasikeitė į oficialų. - Aš taip pat jį įrašinėju. Dėl savęs. O esmė tokia. Jūs matote numerį iš kurio aš skambinu. Šis numeris ir su juo susijusi, kaip jūs pats paminėjote, privati informacija be mano sutikimo negali būti atskleista niekam. Niekam, suprantate?
Kitame ryšio gale buvo tylu, matyt operatorius bandė susivokti situacijoje. Kaip gali būti, kad prašymas pasikeitė kardinaliai? Bet Eglės tai nejaudino. Ji tęsė:
- Ir jei atsitiks kitaip, tai aš arba mano patikėtinis, užtampys jus po teismus. O jau vėliau jūs patys galėsite teistis su tuo žmogiškuoju faktoriumi.
Eglė jau norėjo baigti pokalbį, tačiau jai sukirbėjo dar viena mintis.
- Beje, tas pats liečia ir hakerius, kurie gali įsilaužti į jūsų sistemą ir be jūsų žmogiškojo faktoriaus pagalbos. Vis dėlto prieš mane jūs esate atsakingi, kad to neįvyktų,  - Eglė trumpam pritilo.
Ji greičiau savo moteriška intuicija pajuto, anapus ryšio esančio vaikinuko būseną. Ji kiek sušvelnino toną:
- Tomai, aš neįsivaizduoju, kaip tai techniškai veikia, bet, galbūt, yra kokių nors priemonių, na nežinau, gal mano numerį ir su juo susijusią informaciją galima panaikinti iš jūsų duomenų bazių, na, užslaptinti labiau?
Kitame gale vis dar buvo tylu. Eglė nesistebėjo. Ji įsivaizdavo, kad operatoriai tikrai nedažnai susiduria su tokiais prašymais. Ir jai truputį pagailo Tomo, kuris visai niekuo dėtas dėl ją užklupusių problemų. Ji kiek atlaidesniu, kone pavargusiu balsu pratęsė:
- Tomai, supraskite, aš ne jums asmeniškai visa tai taikiau. Aš manau, kad tai net ne jūsų kompetencijoje išspręsti šias problemas. Aš tiesiog noriu, kad jūs kuo skubiau perduotumėte šią informaciją tiems, kas už tuos dalykus atsakingas. Ir aš neišsigalvoju. Prieš pusvalandį man paskambino nepažįstamas vyriškis ir man pagrasino. Jei norite įsitikinti, kad aš neperdedu problemos masto, galite tai nesunkiai patikrinti, aš netgi leidžiu jums pasiklausyti to pokalbio. Taigi, jei šie grasinimai išsipildys ir jei jūs prie to būsite prisidėję, ... – Eglė pagalvojo, kaip reikėtų užbaigti mintį. - Kaip ir sakiau, sulauksite rimtų nemalonumų. Ir net mano mirtis jus nuo to neapsaugos. Atvirkščiai. O dabar labanakt, Tomai, ir pasirūpinkite tuo, ko paprašiau. Šiaip ar taip, kaip pats minėjote, tai įeina į jūsų atstovaujamos įmonės pareigas.
Panašiai ji pabendravo ir su kitų ryšio operatorių atstovais. Tuomet ji grįžo į butą ir atsigulė.
2016-12-14 20:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-19 22:25
sesė_mėta
Ech... Kažkaip šita dalis visų prasčiausia iki šiol. Toks vaizdas, kad autorius arba labai skubėjo, arba tiesiog nejautė jokio džiaugsmo tai rašyti, nes iš pirmesnių dalių mačiau, kad rašyti tikrai gali geriau. Daug geriau.

O čia atsirado visai nepagrįstų ir neapgalvotų veikėjų (Rūta), niekur nevedančių siužeto nukrypimų (pvz tas betikslis vaikščiojimas po kosmonautikos pastatą), skubotų autoriaus pasiteisinimų, ypač Domo dalyje („Telefonų numeriais buvo apsikeitę užvakar.“; „Domas iš prigimties buvo labai smalsus“; Domas, kuris kažkodėl staiga nusprendė viską tėvui atleisti), visiškai neaiškiai aprašytos situacijos (tos Domo ir Vaciaus „grumtynės“ įėjus pro duris; vaikas pametęs kažkokį žaislą, kurį net nežinojom, kad nešasi).

Kadangi jau pats sakėt, kad su komentarais „dar niekas neužkniso“ tai aš visgi pabandysiu :). Dar kelios vietos prie kurių labiausiai norisi kibti:

Eglė mane žiauriai erzina. Ji gal ir turi erzint? Nes jei taip, tai Jums sekasi. Nu, pavyzdžiui: „Bet kad su kažkuo kalbėjau žino. Pala, pala. Vadinasi, blakė arba slapta kamera.“ – o gal tiesiog kai pirmą kartą skambino buvo užimta? Ir tas pokalbis su operatorių atstovais...
Taip, aš suprantu, kad veikėjo mintys nebūtinai turi atitikti autoriaus mintis, bet... Jūs gal pabandykit kažkaip atriboti pasakotoją nuo jos, nes...

Rūta kaip veikėjas manęs visiškai neįtikino: tai ji netiki, tai tiki; tai rėkia, tai užjaučia; tai veja lauk, tai žada paskambinti, jei ką prisimins.
Ir „O jūs nežinote, kur jis gyvena? Ungurys“ – iš kur apsaugininkė gali žinoti, kur gyvena žurnalistas?

O čia tai beveik pritrenkė: „Galų gale, kaip lietuviams pavyko nusigauti į kosmosą, kad niekas nieko apie tai nesužinojo ... iki šiol?“ – iki šios teksto dalies apie tai buvo kalbama kaip apie visuotinai žinomą dalyką; nei vienam veikėjui tai nesuteikė jokio nustebimo; mieste stovi 7 aukštų (!) kosmonautikos centras, o dabar mes turėtume staiga patikėti, kad niekas apie tai iki šiol nesužinojo?!

Aš jau tikrai nebesuprantu tos nuostabos radus kosmose apvalią „šiukšlę“ (kaip pats Vacys apibūdino). Gal tas meteoro apvalumas yra kažkas labai labai ypatingo, bet tada, tokiem astronomijoj ir fizikoj nelabai nutuokiantiems skaitytojams kaip aš, gal reikėjo paaiškinti truputį plačiau to ypatingumo reikšmę.

Ir vėlgi... Jau visai smulkmė... bet kadangi tiesiog specialybinė... Reanimacijos skyrius... Reanimacijos skyrius dažniausiai yra viena arba kelios didelės patalpos su daug „gyvybę palaikančių aparatų“ ir keliomis lovomis nesąmoningų pacientų (jie visi vienoje patalpoje, bet gali būti atskirti užuolaidomis). Tuos visus pusiau gyvus pacientus ir monitorius NUOLAT stebi seselės arba ir gydytojai (net jei reanimacijos patalpėlė mažytė, kokių 2 lovų). Taigi, išvada - reanimacijoje iškvietimo mygtukų visai nereikia.

Žodžiu... Kaip jau sakiau, tikrai mačiau tamstos šaunių tekstų, bet šitas, mano akimis žiūrint, tikrai ne toks. Daugiau nei 3 šį kart nepaspausiu.
Ai, bet vis tiek ryt pabandysiu paskaityti ketvirtą dalį (pirmos dvi užkabino :) ).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-12 04:31
Aurimaz
Pagaliau supratau, kas šioje istorijoje man kelia  didžiausią disonansą - ogi sovietmečio tipo atmosfera. Ypač lietuviški vardai, dauguma epizodų aprašyti labai buitiškai, netgi patys dialogai - buitiniai, tarsi kolūkio pirmininko ir jo padėjėjos kalbos būtų nuklausytos. Ir viso to fone - kosminės programos, perseidai, detektyvas. Nori nenori prisimeni senuosius rusiškus šedevrus, maždaug "viešnia iš ateities", ar kažkas panašaus.
Nesakau, kad stilius blogas, bet jausmas toks, lyg būtų tyčia orientuojamasi į gurmanus, niekaip nepaleidžiančius "senų gerų atsiminimų" apie tuos laikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-21 22:45
Damastas
Didysis pliusas būtų už tai, kad istorija vystoma nuosekliai, laikantis tam tikrų detektyvinio žanro taisyklių. Minusas - pernelyg ištempti įvykiai, teksto galėtų būti perpus mažiau, jeigu sakiniai būtų informatyvesni. Vis niežti nagus daryti skrol. Taip ir įvyko ten, kur tėvas aiškina techninius medžioklės niuansus: dabar nueik, sūnau, atnešk lapą popieriaus, dabar atsisėsk, dabar giliai įkvėpk, bet gal vis dėlto nereikia, gal pagalvok, čia labai pavojinga ir tt. ir pan. ir be galo, be pabaigos... Aš jau nebetikiu, kad po tiek tampymosi ten gali būti dar kas nors įdomaus. Gal dalys per ilgos, nežinau, vėl darau pertrauką, nes noriu vis tik perskaityti iki galo.
Žinoma, raštingas darbas, darbo įdėta nemažai, bet vietomis dar yra tvarkytinų momentų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-15 14:51
pikta kaip širšė
Taaaip :-) įspūdžiai dvejopi. Pirmasis ir vyraujantis - kad viskas labai neblogai. Įdomiai ir lengvai skaitosi, niekas per daug nekliūna. Žinoma pasitaiko tokių stiliaus klaidelių kaip per dažnai besikartojantys žodžiai (pvz.: " ilgoką straipsnį.  Iš pradžių ji galvojo tik trumpai permesti akimis, kad susidarytų įspūdį apie žmogų, su kuriuo planuoja susitikti. Tačiau straipsnis ją įtraukė. Jis buvo parašytas įdomiai, be to, straipsnyje gvildenama problematika buvo suprantama Eglei. Tai buvo straipsnis"). Bet čia smulkmė. Retkarčiais lyg pritrūksta kažkokio gilesnio įtraukimo. Lyg praneša tekstas paviršiumi. Ale negaliu nurodyti jokio konkretaus pavyzdžio ar duoti vertingo patarimo, tai paliksiu šitą nuošaly kol kas.
O tamsioji mėnulio pusė - tai abejotini veikėjų sprendimai. Tarkime bendrauti el. paštu saugiau... arba Eglės pokalbis su operatorium (nu nebent tu vėliau parašysi, kad jis buvo visiškai nevaisingas), arba tėvo teiginys, kad jo nebesaisto jokios konfidencialumo sutartys (keisti teisininkai jas rengė arba nelabai norėjo apsaugoti įstaigos interesus). Rūtos leidimas Eglei pasiblaškyti po įstaigos koridorius (why? jei moteris žinojo, jog merginos tėvas ten nedirbo?). Arba tėvo argumentacija, kodėl jis išėjo. Čia man išvis silpniausia vieta buvo visos dalies. Ta prasme jam tai buvo taip svarbu, kad beveik nustojo gyventi. Svarbiau už šeimą, už vaiką, bet vis tiek nieko nedarė. Nes nemokėjo užsienio kalbos. O dabar nedaro, nes jau senas... Nu labai braška per visas siūles visa ši šeimyninės dramos dalis sakyčiau.
O pati istorija visai dinamiškai ir sklandžiai rutuliojasi. Kai prisimenu "Pavėluotą evakuaciją" tai tikrai yra juntamas progresas ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą