Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Žydros spalvos „Impreza“, traukiama šimto šešiasdešimties arklių, dideliu greičiu dūmė į Vilniaus užmiestį. 
- Lomžirgiai esam, iš enkaunterio, esam, esam... esam, esam, - ant galinės sėdynės plyšavo vienas iš komandos narių Jonas. Tamsios ir ilgos garbanotų plaukų sruogos vis krusteldavo ir užkrisdavo ant akių, kai šis užbaigdamas žodį linktelėdavo galva. Tuomet Jonas ranka nubraukdavo plaukus į šalį ir vėl žvelgdavo aplinkui savo mėlynų akių žvigsniu, kuris ypač žavėdavo merginas. Jonas bandė pataikyti į dainos „We are the winners“ taktą, tačiau neturėjo nei klausos nei pakenčiamo balso. Tuo labiau, kirtis priverstinai krito ant žaidimo pavadinimo trečio skiemens todėl šį žodį padarė sunkiai suprantamu. Visa tai drąsiai buvo galima įvardinti „tobulu nesusipratimu“ kaip mėgdavo sakyti Domo šefas. Visi garsiai nusijuokė.
Petras, sėdintis šturmano vietoje, sutramdęs juoką pakėlė akis nuo planšetės, atsisuko į dainuojantįjį ir pamokė:
- Jau geriau taip: vy a lomžirgiai ov ze enkaunter, vy a, vy a ... vy a, aha.
Vėl pasigirdo darnus juokas.  Šį savaitgalį žaidimas sekėsi ir komandos narių nuotaika, nepaisant to, kad jie jau žaidė visą naktį,  buvo pakili.
- Eina sau, stimpantys kaip varo, – ištarė Petras, vėl pažvelgęs į planšetę. Tada atsisuko į Domą, sėdintį už vairo. – Tą sunkųjį raundą perėjo beveik pusvalandžiu greičiau, nei mes. Visai kaip nestimpantys, aha.
Lomžirgiai buvo neišsenkanti encounterio žaidimo pašaipų tema. Kai Domas prieš kokią porą metų pirmą kartą internetu registravo savo komandą šiam žaidimui, daug nesukdamas galvos apsistojo ties „laumžirgiais“. Gal buvo kaltas nuovargis (veiksmas vyko apie trečią valandą nakties), gal šiaip pirštas nuo klaviatūros nuslydo, tačiau nesėkminga registracija buvo užfiksuota, o klaidą Domas pamatė tik kitą dieną, kai nuvyko dalyvauti žaidime. Pirmuose žaidimuose, konkurentai jį užversdavo įvairiais klausimais, o vėliau, kai klausimai išseko, pasipylė pašaipos. Iš pradžių į viską Domas reagavo jautriai, tačiau galiausiai, prisiminęs kažkokio filmo herojaus išmintį „nėra tokios pravardės, kurios negalima būtų išgarsinti“, nusprendė  nebeeikvoti nervų šiam dalykui. Tuo labiau kad tarp žaidime dalyvaujančių komandų čia galėjai sutikti tokius pavadinimus, kurie nė kiek nenusileido „lomžirgiams“. Ir ko tik čia nebuvo – ir „stimpančių šunų“, „rujojančių dramblių“ ir panašių, nė kiek ne geresnių sąskambių. Iš kitos pusės, jų komandos pavadinimas buvo neaiškus, nesuprantamas ir tai buvo pliusas – bent jau nelikdavo niekieno nepastebėtas. O kaip sakoma, bet kokia reklama yra reklama.
Jau nuo trečio raundo jie išsiveržė į lyderių trejetuką ir iki septinto raundo nenukrito žemiau trečios vietos. Septintame raunde be reikalo nuvažiavo keturiasdešimt kilometrų ir tai atsiliepė rezultatui. Ir tik štabo pastangų dėka tame raunde jie liko septinti. Apskritai, jų štabo komanda buvo viena stipriausių tarp visų žaidimo dalyvių ir jų komanda labai retai gaudavo baudos taškų už neišspręstas užduotis. Domas mėgo šį žaidimą. Nuo protmūšio jis skyrėsi tuo, kad čia reikėjo ne tik teorinių žinių ir greitos reakcijos, tačiau ir gyvenimiškos patirties, tokios kaip greito važiavimo, sugebėjimo naudotis navigaciniais ar optiniais prietaisais ir panašiai. O kiek kartų jiems kodo yra tekę ieškoti šliaužiojant nuotekų vamzdžiais ar blaškantis po apleistus pastatus ir teritorijas. Tačiau žaisdamas šį žaidimą, nors ir pavargdavo fiziškai, atsigaudavo dvasiškai.
Tuo metu, kai dėl nieko nereikėdavo sukti galvos, pavyzdžiui, kai pasirinkę ir užfiksavę maršrutą navigatoriuje, jie vykdavo į kodo paieškas, Domas vis prisimindavo Eglę ir jos prašymą. Prieš akis iškildavo merginos liūdnų akių žvilgsnis jai tariant žodžius „prisipažinsiu tikėjausi daugiau“. Po to iš karto sekdavo Petro apstulbęs žvilgsnis ir jo klausimas „tu, ką rimtai, aha? “ Tačiau įdėjus šiek tiek pastangų, tas mintis Domui pavykdavo nuvyti į šalį.
Jau prašvitus, penkioliktame raunde suradę kodą kažkokiame apleistame bunkeryje, užregistravę jį internetu ir gavę naują užuominą, jie pasuko automobilio link. Liko įveikti dar dvi užduotis. Iki pietų turėtų suspėti. Jų komanda nuo dešimto raundo pastoviai gerino savo pozicijas ir šiuo metu turnyrinėje lentelėje buvo pirma, nors laiko skirtumas nuo antroje vietoje esančios komandos nebuvo toks didelis, kad galėtum jaustis visiškai saugus. Jiems dar nepriėjus automobilio, Domas pamatė, kad į teritoriją pro kažkada buvusius vartus įsuko raudona „Audi“. Velnias. „Stimpantys šunys“ baigia mus prisivyti. Gerai, bent tiek, kad mūsų štabas uždirba daug bonusų. Iš mašinos išlipo penki vyrukai ir skubiu žingsniu pasileido link įėjimo į bunkerį. Vienam ant kaklo kabėjo galingi žiūronai. Mes šiandien geros optikos apskritai neturim. Ir reikėjo Donatui būtent šį savaitgalį vykti į tėviškę. Gerai, kad iki šiol nebuvo užduočių, kurioms ji būtų buvusi labai reikalinga. Kai konkurentų komandos susigretino, vienas iš jų, toks aukštas tamsaus gymio brunetas, panašus į kaukazietį, taip užsižiūrėjo į Domą, kad prasilenkti netarus nė žodžio tapo tiesiog nepadoru.
- Kaži kada tai baigsis? – tarsi sau suburbėjo Domas.
- Jei neklystu, jums dar du raundai, - atsišaukė brunetas. Domas neklydo – anas kalbėjo su nestipriu kaukazietišku akcentu. Greičiausiai gruzinas. - Mums trys.
- Aš ne apie tai. Kada baigsit stipti?
Kaukazietis į jį pasižiūrėjo tarsi nieko nesuprasdamas. Galiausiai sodriu balsu nusikvatojo.
- A-a-a, štai tu apie ką. Matai, stimpam tai ne mes, - jis galva krestelėjo užpakalyje einančių vyrų link. – Jie. Mano „Imprezos“ siurblys parėjo, tai Gedas mane ir priglaudė. Bet pastebėjimas geras. Iš tikrųjų kiek gi galima? Bet jie taip jau kokie treti metai, ne mažiau. Ar ne, Gedai? - kaukazietis atsisuko į draugą.
- Keturi su puse, - patikslino tas. – Bet su mūsų medicina šitaip galima tempti kad ir dešimtis metų.
- Čia kaip suprasti? - paklausė Domas.
- Juk žinai kaip būna – daktarai ligos nepagydo, bet ir numirt neleidžia.
Visi sutartinai nusikvatojo.
- Na, na, ar ne per griežtai tu apie mūsų mediciną? - sutramdęs juoką suabejojo Domas.
- Nebūčiau pats patyręs, nesakyčiau, - niūriai tarstelėjo Gedas. - Prieš kokius penkerius metus po autoavarijos atsibudau tiesiai reanimacijos palatoje. Ai, bet tiek jau to... - vaikinas numojo ranka.
- Papasakok, papasakok, žmonės juk nežino, - paragino kaukazietis.
Gedas apsidairė. Domas linktelėjo.
- Tai va. Neprisiminiau nieko – nei kas, nei kaip, - pratęsė Gedas. -  Atėjęs gydytojas pasakė, kad praktiškai mane surinko iš atskirų dalių. Nesmerkiu jo už tą pagyrūniškumą, atvirkščiai, dabar esu jam dėkingas. Kai jo paklausiau ar galėsiu vairuoti,  jis man pasakė, kad turėsiu labai džiaugtis, jei galėsiu nors klibikščiuoti. Tai va, štai jums ir klausimas – dėl ko rinkti žmogų iš atskirų gabalų tik tam, kad jis praleistų likusį gyvenimą invalido vežimėlyje?
- O tai kaip tau pavyko paneigti jo prognozes? - paklausė Domas.
- Užsispyriau įrodyti, kad jis neteisus, - paaiškino Gedas. - Norėčiau pamatyti dabar jo veido  išraišką.
- Vadinasi, tas gydytojas tave ir išgydė, - padarė išvadą Domas. - Kaip ir sakei, surinko iš gabaliukų, o paskui suteikė stimulą. Galbūt sąmoningai, tyčia nupiešė tau niūresnę ateitį. Nors pateikti nekonkretų ir nieko neįpareigojantį atsakymą būtų buvę kur kas paprasčiau. Kai kur medicina iš tiesų bejėgė. Tokiais atvejais padeda sportas, treniruotės ir užsispyrimas.
Kaukazietis įdėmiai pasižiūrėjo į Domą ir ištiesė ranką:
- Davidas.
- Domas, - ištarė, paspausdamas ištiestą ranką.
Vėliau tą pačią procedūrą pakartojo su kitais vyrais. Likę komandų nariai taip pat susipažindami paspaudė vieni kitiems rankas.
- Tai atidirbinėji? Tempi juos iš dugno? – paklausė Domas Davido. – Jau pastebėjom, kad čia kažkas negero vyksta. Tai tu iš „Meškinų gaujos“? Jie nuo trečio raundo nebekovoja.
Davidas linktelėjo.
- O gal nori pas mane? Su lyderiais patogiau. Pas mane kaip tik viena vieta laisva, - pasiūlė Domas.
- Na ne, būtų nesolidu. Jis mane priėmė savo komandos nario sąskaita, - Davidas atsiduso. – Žaisti tai norisi, nežiūrint į techninius nesklandumus. Tai gal pasakysi kur kodas?
Domas nusišypsojo:
- Pasakyčiau, jei neliptumėte ant kulnų. Bet juk ir pats nenori sužinoti tokiu būdu, ką? – patraukė pečiais. - Kitaip kam tada iš viso žaisti?
- Na, nedurnai tu čia. Gaila pasakyti, tai randi protingų paaiškinimų, - Davidas nusišypsojo. – Tu teisus – viską reikia užsidirbti patiems. Bet mums jau laikas. Pliurpimas būtų į naudą tik jums.
Domas jau pasisuko eiti, tačiau persigalvojo.
- Wibble turi? – paklausė.
Davidas linktelėjo ir išsitraukė telefoną. Kai abu apsikeitė kontaktiniais duomenimis, Domas atsisveikino:
- Ką gi, sėkmės vyrai. Linkim užimti kuo aukštesnę vietą ... aišku, po mūsų.
Konkurentai nusijuokė, atsisveikindami pamojo rankomis ir nuskubėjo savais keliais – vieni į bunkerį, kiti vykdyti šešiolikto raundo užduoties.
Kol grįžo į miestą, Domas dar kartą prisiminė Eglę, bet šį sykį jame jau sukirbėjo lyg ir kaltės jausmas. Taip, encounteris yra smagus, suteikiantis daug adrenalino, tačiau  tai viso labo žaidimas. Kaip ir kitose varžybose, laimėjus užplūsdavo džiaugsmas, euforija, tačiau emocijos labai greitai nuslūgdavo. Ir iš tikrųjų – jis čia, tarytum nesusitupėjęs vaikėzas gaišta laiką naktimis žaisdamas kažkokius žaidimus, tačiau kategoriškai atsisakė padėti realiam žmogui su realiu prašymu. Ta-a-a-ip, ne kas. Bet juk aš negalėjau nustatyti kiek tas prašymas realus ir ar tai ne mirštančio žmogaus kliedesiai ar haliucinacijos. „Bet tu to nė nepatikrinai“ – pradėjo mygti jį vidinis balsas. Domas prieš šį argumentą priešnuodžių nesurado.
Gerai, jau gerai, nereikia čia man nuolat važiuoti ant sąžinės. Tebūnie taip - jei šiandien netyčia laimėtumėm, aš nuvyksiu pasikalbėti su tėvu. Kad ir kaip to nenoriu.   Tačiau Domas net sau nesiryžo duoti pažado, susijusio su kokia nors konkrečia pagalba Eglei.
Pergalės atveju jis tiesiog pasikalbės su tėvu. Ir tiek.


Kai Petro sumanumo ir nuovokos dėka sekmadienį jie tapo encounterio nugalėtojais, Domas suprato, kad trauktis nuo sau duoto pažado nebeturi kur. Antradienio popietę, kiek padirbėjęs prie projekto, paskambino motinai ir sutarė vakare pas ją susitikti.
Kol važiavo į kitą miesto pakraštį, jis vėl prisiminė tą lemtingąją rungtį, kai kodo ieškojo apleistoje buvusios gamyklos teritorijoje. Reikalingą pastatą surado pakankamai greitai, nors paieškos vyko didžiulėje teritorijoje tarp apleistų, kartais net apgriuvusių pastatų. Kažkuriam iš komandos narių, berods tam pačiam Jonui, šovė į galvą, kad užuomina 180/190 gali reikšti pastato plytų eilės numerį. Suskaičiavę plytų eiles, vėliau nufotografavę pastatą jie iš tikrųjų vienoje vietoje aukštai įžiūrėjo tarsi kažkokį užrašą, tačiau jis buvo toks mažytis, jog suprasti, kas ten parašyta jie neturėjo jokių galimybių. Ant stogo užlipo priešgaisrinėmis kopėčiomis, kurios besilaikė tik ant kažkieno garbės žodžio. Petrą, kaip aukščiausią komandos narį, laikydami už kojų nuleido žemyn, mat užrašas buvo žemiau išsikišusio karnizo, pamūryto penkiomis plytų eilėmis, iškišant kiekvieną plytų eilę į pastato išorę.
- Rašyk, - atsišaukė Petras. – Devyni, nulis, vienas, šeši, aštuoni. Užrašei? Iš viso penki skaičiai.
- Neveikia, - pamaigęs mygtukus, burbtelėjo Domas.
- Kaip tai neveikia? Gal vėl ką ne taip paspaudei? Bus kaip su lomžirgiais, aha, - pašiepė Petras.
- Nereikia čia ant manęs varyti, jei sakau neveikia, tai vadinasi neveikia. Paspaudžiau kaip sakei.
- Pala, - atsišaukė Petras vis dar kybodamas žemyn galva. – Bet... po velnių, visus šiuos skaičius  galima skaityti ir atvirkščiai, aha... Rašyk – aštuoni, devyni, vienas, nulis, šeši.
Šį kartą kodas tiko. Gavę patvirtinimą, kad kodas įvestas teisingai, jie pradėjo kelti Petrą į viršų, tačiau tas sušuko:
- Pala, pala,... stop. Nuleiskite mane vėl žemyn, aha. Stimpantys jau čia.
Vėliau Petras jiems papasakojo, kad jau keliamas į viršų pastebėjo tolumoje ant įvažiavimo į gamyklos teritoriją sustojusį raudoną automobilį ir tarp išlipusių žmonių saulės šviesoje kažkas blykstelėjo. Jis spėjo, kad blykstelėjo atšvaitas nuo žiūronų stiklų ir kad anie  besižvalgydami kodą galės perskaityti iš toli, ypač jei pamatys žmonių sambūrį ant stogo ir žinos kur žiūrėti. Taigi jis vėl savo galva uždengė skaičių ir prakybojo taip apie porą minučių, kad jie tikrai būtų ramūs, jog konkurentai jų neaplenks. Nes žaisdamas niekada, net  būdamas pirmoje vietoje, negali žinoti kiek konkrečiame raunde gali gauti baudos taškų arba konkurentai gali gauti premijų.
Kai sužinojo galutinius žaidimo rezultatus paaiškėjo, kad antroje vietoje likę „Stimpantys šunys“ atsiliko nuo jų labai nedaug. Visi laimėjimo laurai šį kartą neabejotinai atiteko Petrui.


Motina pasitiko jį šiek tiek nustebusi. Tai buvo neaukšta, guvi moteris. Tamsūs plaukai buvo pakirpti trumpai, beveik berniokiškai. Bendraudama su žmonėmis ji mokėjo pašnekovus apgaubti nuolatiniu neapsimestiniu dėmesiu, o kalbant juos neįkyriai stebėdavo gilių, išraiškingų akių žvilgsnis. Bent kartą per porą savaičių Domas atvykdavo pas motiną į namus papietauti. Tuomet jie pasipasakodavo vienas kitam apie svarbiausius įvykius. Domas nebuvo iš tų žmonių, kurie kas porą dienų dėl kiekvienos smulkmenos skambintų motinai. Jis gyveno atskirą gyvenimą. Bet dažniausiai jų susitikimai vykdavo savaitgaliais, jei motinai nereikėdavo budėti darbe. Domo motina dirbo privačioje klinikoje okuliste.
Jie plepėjo apie šį bei tą, pasiteiravo vienas kito apie tai, kaip sekasi darbas. Galiausiai, bebaigiant vakarieniauti motina paragino:
- Sūnau, tai kas tau neduoda ramybės?
Domas pasimuistė, nežinodamas nuo ko pradėti. Ta tema mamai bus labai skaudi. Bet nėra kas daryti. Jis sukaupė visą ryžtą ir negarsiai ištarė:
- Mama, ... papasakok man apie tėvą.
Motina nustebusi žvilgtelėjo į sūnų.
- Domai, mes juk su tavim esame susitarę. Tavo tėvo mūsų gyvenime nebėra. Valgyk. Ar neskanu?
Tuos žodžius motina ištarė ramiu balsu, tarsi kalbėtų apie orą.
- Skanu, mama. Kaip visada. Bet, matai, viena mergina pasa...
- Tavo mergina? - motina iš karto sureagavo savaip. Ji jau seniai norėjo, kad sūnus taptų pastovesnis.
- Na, neeee, šiaip mergina, - jis pažvelgė į mamą. - Iš tikrųjų, mama, šiaip mergina.
- Ar dabar tai šitaip vadinasi? Net ne draugė?
Domas nusijuokė.
- Mama, kai atsiras ne šiaip mergina, tu sužinosi. Tikrai. O šią merginą aš mačiau tik porą kartų.
Motina jį varstė įdėmiu žvilgsniu.
- Ir nepaisant to, kad tai tik šiaip mergina, - motina žodžius dėliojo lėtai, tarsi gerai apgalvodama. – Ir tu ją matei tik porą kartų, ... tu jau pasiruošęs dėl jos versti kalnus?
- Ai, tai čia jau kita istorija, - Domas atsainiai mostelėjo ranka.
- Tai papasakok man ir tą kitą istoriją. Papasakok visas istorijas, - paragino motina.
- Mama, tau nebus nei įdomu, nei ką, - Domas atsilošė ir pažvelgė motinai į akis.
- Sūnau, man visada viskas įdomu, kas vyksta su tavimi.
- Na, gerai. Jei trumpai, tai susilažinau pats su savim ir pralaimėjau.
- Ar galima susilažinti su savimi? – nustebo motina.
Domas gūžtelėjo pečiais.
- Išeina taip, kad galima, - atsiduso.
Motina daugiau nebeklausinėjo. Ji gerai pažinojo sūnų. Būdavo akimirkų, kai jis nuo jos neslėpdavo nieko, tačiau būdavo ir taip, kad jis užsisklęsdavo taip, kaip dabar - žodžius iš jo turėjai pešti tarsi su replėmis. Ji žinojo, kad šiuo klausimu iš jo nebesužinos nieko daugiau.  Ji atsiduso.
- Ką nori sužinoti apie tėvą? – tyliai paklausė.
Kiek Domas prisiminė, motina niekada jam neskiepijo pykčio ar neapykantos tėvui. Priklausomai nuo amžiaus, kada šie klausimai Domui iškildavo, ji visada surasdavo tam tinkantį paaiškinimą, kodėl jie gyvena vienas be tėvo, kitas be vyro, tačiau tie paaiškinimai beveik visada buvo nukreipti ne į žmogų, o į situaciją.  Nuo kokių šešiolikos metų, kai jis jau buvo pakankamai suaugęs, kad tinkamai viską suprastų ir mokėtų laikytis susitarimų, klausimų apie tėvą motinai nebeužduodavo. Iki šios dienos.
- Pradžiai gal žinai kur jis gyvena?
Motina kiek pamąstė, vėliau vėl tyliai atsiduso.
- Tikiuosi, kad turi rimtą priežastį jo ieškoti, - ji atsistojo. – Jis gyvena Kaune, Žaliakalnyje. Adresą tuoj pažiūrėsiu
- Iš kur žinai?
Motina atsiliepė jau iš kito kambario:
- Tavo tėvas jau kokius tris kartus pakeitė gyvenamąją vietą. Visada persikraustęs paskambindavo ir pranešdavo naująjį adresą. Na, dėl visa ko, supranti. Jis taip sakydavo.  Jei iškiltų kokia didelė bėda, reikėtų jo pagalbos ar panašiai, - motina grįžo su kažkokia popieriaus skiaute rankoje. - Tavo tėvas nėra blogas žmogus, Domai. Tik, ... aš iki šiol nežinau, kas jį taip pakeitė po vienuolikos metų mūsų bendro gyvenimo.
Ji padavė lapelį sūnui, o pati vėl atsisėdo ant kėdės. Domas peržvelgė užrašytą adresą.
- Čia telefonas? – pasitikslino, pirštu bakstelėdamas į skaičių eilę.
Motina linktelėjo. Domas įsivedė numerį į telefoną.
- Ir iki šiol jo pagalbos niekada nebuvo prireikę? – lyg tarp kitko paklausė motinos.
Ši žvelgė kažkur jam pro šoną.
- Nebuvo. Mes su tavimi esame stiprūs, sūneli. Dėl to ir nebuvo prireikę.


Domas suprato, kad stipriai rizikuoja, tačiau tėvui neskambino. Neįsivaizdavo, kaip tokiu atveju reikėtų prisistatyti. Labas čia tavo sūnus. Norėčiau susitikti. Ne, jau geriau taip, bandymų keliu. Jei nerasiu namuose, vadinasi, busiu pasivažinėjęs porą šimtų kilometrų ir tiek.
Privažiavęs reikiamą gatvę, prilėtino greitį, kad galėtų stebėti namų numeraciją. Neužilgo pamatė reikiamą skaičių.  Į kiemą nesuko. Sustojo gatvėje ir pėsčias nukėblino namo link. Tai buvo neišvaizdus, senos statybos blokinis penkių aukštų namas. Mintinai suskaičiavęs, kiek vienoje laiptinėje galėtų būti butų, jis iš karto įėjo į antrą laiptinę.
Duris atidarė vidutinio sudėjimo sportiškos išvaizdos vyras ir Domui šmėkštelėjo mintis, kad jų fizinis panašumas akivaizdus. Iš pradžių ta mintis jį net suerzino. Duris atidaręs vyras atrodė kiek sutrikęs ir įdėmiai žvelgė į atėjusįjį.
- Sveikas, sūnau, - galiausiai išspaudė ir nežymiai mostelėjo dešine ranka lyg tai norėdamas paspausti ranką, lyg tai kviesdamas į vidų. Domas nusprendė, kad tai bus kvietimas į vidų.
Šeimininkas nuvedė svečią į svetainę ir pasiūlė atsisėsti į aptriušusį fotelį. Pats atsisėdo kiek toliau ant sofos. Domas greitu žvilgsniu apmetė būstą. Sofa akivaizdžiai ne iš to paties komplekto kaip fotelis. Matomai kad nuo namo statybos šiame bute nė karto nedarytas rimtesnis remontas. Sienos gal ir perklijuotos tapetais. Tinkuotos lubos bei medžio plaušo plokštėmis iškaltos grindys taip pat galbūt perdažytos, tačiau ne daugiau. Nieko ypatingo – spartietiškas būstas, be jokių įmantrybių ir grožybių. Tik tai kas būtina. Baldai ne pirmos jaunystės. Net ne antros. Akivaizdu, kad materialiems dalykams tėvas neskyrė ypač didelio dėmesio. Tačiau kambaryje viskas buvo pakankamai tvarkinga. Ant sienos kabantis laikrodis rodė pusę aštuntos vakaro.
Tėvo skvarbių akių žvilgsnis tyrinėjo sūnų. Jo plaukai buvo tamsūs, kirpti ežiuku, lūpos siauros, kietai suspaustos. Iš veido išraiškos negalėjai išskaityti ar šis vizitas jį nustebino, pradžiugino ar sunervino.
- Laukiau šio susitikimo, - tyliai ištarė tėvas.
- Laukei? Iš tikrųjų? – Domo susierzinimas dar padidėjo ir jis net nebandė to nuslėpti. Jam kažkodėl atrodė, kad pokalbis su tėvu turėjo prasidėti ne taip. Bet kaip kitaip, tik ne taip.
- Tikėjausi, ... anksčiau ar vėliau.
Domas pažiūrėjo į tėvą kiek ilgiau.
- Bet ar tikrai laukei? – toliau mygo Domas.
Iki šiol tėvas kalbėdamas nerodė jokių emocijų ir Domui buvo sunku suprasti ką anas jaučia, nors pats Domas ir nebuvo iš tų, kurie sugeba gerai įsijausti į kitų žmonių būseną.
- Domai, kodėl tu toks? Juk aš tau ne priešas. Niekada juo nebuvau.
- Bet ir draugu nebuvai, - atšovė Domas.
- Na, čia jau iš kurio taško pažvelgsi. Aš maniau, kad taip buvo geriau. Beje, ir dabar taip pat tebemanau. O tie žodžiai neprieštarauja vienas kitam, sūnau. Ir nepaneigia vienas kito. Iš tikrųjų, laukiau. Bet dabar, žiūrėdamas į tave, galiu pasakyti, kad laukiau ne tokio susitikimo.
- Kodėl? - nustebo Domas.
- Visų pirma, todėl, kad tu kažkodėl atėjai piktas. O antra, atėjai su kažkokiu konkrečiu reikalu. Ir jeigu ne tas reikalas, tai tavęs čia nebūtų, juk taip?
Domas vėl norėjo atsikirsti aštriai, tačiau suprato, kad tėvas kalba nelaikydamas savęs nei viršesniu, nei kuo nors pranašesniu. Ir svarbiausia, kad sako tiesą. Jis kalba su sūnumi tarsi lygus su lygiu, tarsi jie būtų išsiskyrę tik vakar ir tarsi tarp jų nebūtų tos penkiolikos metų prarajos. O Domą kažkodėl graužia pyktis. Jis nė pats nežinojo kodėl. Gal tai dėl to, kad, nors Domas net ir sau to neprisipažino, tačiau jam visą laiką trūko tėvo. Trūko jo buvimo šalia, kai to ypač reikėdavo. O motina..., ji viską darė, kad tik Domas to trūkumo nejaustų, tačiau ji buvo tik motina.
Anksčiau Domas, nors ir laikydavosi susitarimo su motina ir nieko jos neklausinėdavo, tačiau  kartais pagaudavo save galvojantis apie tikrąsias tėvų išsiskyrimo priežastis. Ar tėvas dėl to kaltas? Galbūt šiandien bus tinkama proga tai išsiaiškinti? Prieš vizitą pas tėvą Domas labiausiai bijojo to, kad tėvas, galbūt, ims teisintis ar net atsiprašinėti ir jis net neįsivaizdavo kaip jam tokiu atveju reikės elgtis. Tačiau tėvas ne tik kad nieko panašaus nedarė – jis nė per nago juodymą nepataikavo sūnui, o apie kokį nors atsiprašymą nebuvo ko nė galvoti. Iš pradžių tai Domui atrodė kiek keistai, bet vėliau jis suprato, kad tai pati geriausia išeitis.
- Iš kur žinai? – suburbėjo Domas.
- Tau ant kaktos viskas parašyta, - šyptelėjo tėvas.
Jau bepraeinantis susierzinimas vėl priminė apie save. Domas nepakęsdavo tos būsenos, kai kiti žmonės iššifruodavo jo poelgius ar mintis taip, tarsi jie būtų ištatuiruoti jam ant kaktos, ypač tuos, kuriuos būtų buvę gerai nuslėpti. Tačiau jis neturėjo preteksto už tai pykti ant kitų. Kaltas buvo tik jis pats. Arba kitų žmonių sugebėjimas įžvelgti tiek giliai, kiek jis pats nesugeba. Kol sugalvojo, ką atsakyti, tėvas paklausė:
- Gal norėtum ko nors išgerti? Juk ne degtukų pasiskolinti užsukai? Turiu omenyje kavos ar arbatos. O gal kakavatos?
Taiklus šūvis. Domas pajuto kaip šiluma užplūdo kūną. Iš pradžių jis nustebo, kad tėvas vis dar prisimena tokią smulkmeną, kurią jis pats jau buvo beužmirštąs. Ne, jis nematė reikalo vien už tai reabilituoti tėvo, jei šis buvo kaltas prieš motiną, tačiau palankumo bonusų šis užsidirbo neabejotinai. Domas neprisiminė kokio buvo amžiaus, kai pirmą kartą ištariant žodį „kakava“, jam gavosi vienu skiemeniu per daug. Tačiau nuo to laiko tėvas jį vis nepiktai erzindavo. Tėvo ir sūnaus žodyne žodžio „kakava“ neliko.
- Kakavatos išgerčiau.
- Gerai, aš tuoj.
Tėvas išskubėjo į virtuvę.
Domas tuo metu nuodugniau apžiūrinėjo kambarį. Atsikėlė, nuėjo prie kambario kampe stovėjusios lentynos su knygomis. Knygų čia buvo pačių įvairiausių tiek pagal žanrą tiek pagal kokybę, jos buvo sukrautos nesilaikant jokios tvarkos, tačiau buvo akivaizdu, kad jos yra skaitomos. Domą šis faktas pradžiugino. Jis kažkodėl buvo įsitikinęs, kad žmogus, skaitantis knygas, negali būti blogu žmogumi. Žinoma, šiais laikais, kai popierines knygas pradeda išstumti elektroninės, knygų nebuvimas neturėtų būti traktuojamas kaip minusas, tačiau šiuo klausimu Domas turėjo kategorišką nuomonę. Pakliuvęs į namus, kuriuose akivaizdžiai būdavo demonstruojama visa turima knygų kolekcija, dažniausiai abidvi knygos su vis dar blizgančiais viršeliais ir nė karto nevartytais puslapiais, jis akimirksniu susidarydavo įspūdį apie šių namų šeimininkus. Dažniausiai pirminis įspūdis, pabendravus su tokiais žmonėmis pasitvirtindavo.
Vėliau Domas pasuko prie bufeto ir žvilgtelėjo į ant jo pastatytas nuotraukas. Vienoje iš jų buvo jis, kokių penkerių metų, kartu su tėvu ir motina nusifotografavę prie vaikiškų atrakcionų, kitoje, kaip spėjo Domas, buvo tėvas su grupe savo kolegų.
Ant bufeto viršaus gulėjo astronautų skafandro šalmas. Domas jį nukėlė ir apžiūrėjo iš arčiau. Šalmas kaip šalmas, matomai dalyvavęs ne vienoje kosminėje misijoje ir nurašytas tik dėl to, kad jo stiklinė dalis buvo sueižėjusi, nors ir nesubyrėjusi.
Kai Vacys grįžo iš virtuvės, nešdamas rankose du puodelius, Domas šalmą tebelaikė rankoje.  Tėvas puodelius pastatė ant nedidelio žurnalinio staliuko.
- Ar čia tau taip atsitiko? – Domas linktelėjo į šalmą.
- Man. Nukrito ant grindų persirengimo kambaryje, - tėvas šyptelėjo. – Bet tai neturėjo jokių neigiamų pasekmių nei gyvybei, nei sveikatai, jei tą turėjai omenyje.
Tėvas vėl įsitaisė ant sofos ir klausiama veido išraiška pažvelgė į sūnų. Domas paklausė:
- Ar tu gali ką nors papasakoti apie perseidus? Daugiau nieko negaliu paaiškinti, nes ir aš pats nelabai suprantu, kur čia šuo pakastas.
Tėvas neparodė didelio nepasitenkinimo, tačiau Domui pasirodė, kad tėvo veidas apniuko. Sūnus pagalvojo, kad tokia būsena jam dažnai pasitaikydavo žaidžiant šachmatais. Tai įvykdavo tuomet, kai padaręs ėjimą, pastebėdavo padaręs grubią klaidą dar iki tol, kol savo ėjimą padarydavo priešininkas. Tuomet iš karto jį užplūsdavo didžiulis noras, kad priešininkas tos klaidos nepamatytų. Tačiau, jei priešininkas buvo maždaug jo lygio, Domas labai aiškiai suprasdavo, kad ta tikimybė yra niekingai menka. Juk jei jis pats tą klaidą pastebėjo, tai kodėl priešininkas to negali padaryti? Dažniausiai taip ir būdavo, priešininkas jį nubausdavo už tą klaidą. Štai tokiais atvejais Domą ir apimdavo toks jausmas – jis jausdavosi šiek tiek nepatenkintas, tačiau jau tarsi būdavo susitaikęs su neišvengiamybe. Žinoma, tuo metu jis neturėdavo galimybės pamatyti savo veido išraiškos, bet dabar jam kažkodėl atrodė, kad ji turėdavo būti panaši į tą, kokia atsispindėjo tėvo veide. Vis dėlto tikėjausi, kad bus kitaip. Reiškia nepavyko. Ką gi, pergyvensim ir tai.
- Manau, kad suprantu. – tėvas atsiduso. - Bet matai, sūnau, ... sakydamas, kad laukiau mūsų susitikimo aš nepasakiau tau vieno dalyko. Tu gerk, gerk, nes atauš, - paragino sūnų, matydamas, kad tas dar nepalietė savo gėrimo. Jis žinojo, kad sūnus mėgsta gerti kakavą kuo karštesnę.
- Aha, gerai, ačiū. Tai ko nepasakei?
- Aš nepasakiau, kad tuo pačiu ir bijojau šio mūsų susitikimo. Nes spėjau, kad jeigu tu kada nors norėsi mane pamatyti, tai norėsi būtent dėl to dalyko, apie kurį aš tau nelabai norėsiu pasakoti.
- Bet kodėl?
- Man tai sugadino gyvenimą, sūnau. Ir ne tik man. Tavo motinai. Nenoriu, kad tai atsitiktų dar kam nors.
- Bet kaip gali sugadinti gyvenimą kažkokia informacija, ar galiausiai žinia?
Tėvas siurbtelėjo arbatos.
- Gali, - jis nematančiomis akimis įsižiūrėjo kažkur į kambario kampą. - Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus, nuo jo požiūrio į gyvenimą, aplinkinį pasaulį, galų gale nuo jo vertybių ... Tačiau būna tokių situacijų, kai žmogui belieka tik graužtis. Be abejo, aš čia turiu galvoje labiau mūsų kartos žmones, sovietmečio žmones. Dabartinis jaunimas kažkaip kitaip žiūri į gyvenimą. Lyg ir paprasčiau.
- Ar tai blogai? – paklausė Domas. Jis jau ir pats buvo pastebėjęs, kad dažniausiai nepritaria vyresnės kartos žmonių nuomonei, jei ji nėra paremta svariais argumentais, t. y. jei tie vyresni žmonės naudoja tik tokį argumentą „aš manau, kad ... “
- Aš nesakau, kad blogai. Kitaip. Tai nesulyginami dalykai. Taip jau yra, kad vyresni žmonės kažkiek remiasi savo patirtimi, bet, aišku, ne visur ir visada įvykiai linkę klostytis pagal jų turimą patirtį. Tačiau jaunimas dažniausiai absoliučiai neturi jokios patirties tam tikrose veiklose, tačiau jiems vis tiek atrodo, kad jie yra ir visada bus padėties šeimininkai. Tokia nuostata taip pat ne visada suveikia.
Domas apmąstė, ką išgirdo. Šiaip ne su viskuo sutinku, tačiau daug kur tėvas yra teisus. Galų gale,  mano darbinė patirtis taip pat patvirtina tą faktą, kad aš kartais ko gero esu per geros nuomonės apie save.
- Ir vis dėlto, tu man papasakok, kas ten su tais perseidais.
Tėvas vėl atsiduso. Suprato, kad sūnaus neperkalbės. Tačiau nenorėjo taip lengvai pasiduoti.
- Ką darytum, jei nepasakočiau? - įrėmė žvilgsnį į Domą. – Arba paklausiu kitaip. Iš kur apie tai sužinojai?
- Apie jį pasakojo tavo buvęs kolega.
- Tau mano kolega pasakojo apie perseidą? – lėtai išdėliojo žodžius Vacys, išpūsdamas akis. – Netikiu.
- Ne man. Jis pasakė apie tai dukrai. Prieš mirtį.
Vacys pažvelgė į Domą apstulbęs.
- Tai Jonas mirė? Kada?
- Tiksliai nežinau, bet, manau, ne daugiau kaip prieš porą savaičių.
- Man niekas nepranešė, - jis atsiduso ir nunarino galvą. – Matyt, nežinojo mano telefono. Ką gi. Dabar likau vienas iš senosios gvardijos.
Domas stebėjo, kaip tėvas kovoja su jį užklupusiu šoku dėl netikėtos žinios apie buvusio bendražygio mirtį. Kai susijaudinimas nuslūgo, tėvas tęsė:
- Gerai, vadinasi daugiau nebeliko kam...
Jis pažvelgė kažkur į lubas, tarsi bandydamas atgaminti daugiau nei prieš dešimtmetį pergyventus įvykius. Galiausiai pradėjo pasakoti:
-Tai įvyko, berods, devyniasdešimt šeštaisiais metais, mes...
- Man minėjo devyniasdešimt septintuosius, - pertraukė Domas.
Tėvas atsistojo, nuėjo prie stalo ir pasirausęs stalčiuose atnešė ir paguldė ant stalo priešais Domą balto popieriaus lapą ir šratinuką.
- Štai. Aš pasakosiu, tu klausysies. Nepertraukinėdamas. Jei jau atėjai. Ir jei aš ryžausi tai papasakoti. Iškilusius klausimus pasižymėk, vėliau į juos atsakysiu. Man taip bus lengviau nepamesti minties.
Domas linktelėjo. Tėvas kiek pagalvojo ir tęsė:
- Gal ir septintaisiais. Laikas taip greitai bėga... Jei labai reikės, patikslinsiu. Manau, kad metai šen ar ten nėra esminis dalykas. Taigi, aš su įgula buvau išsiųstas gaudyti perseidų. Taip taip, tu nežiūrėk į mane taip keistai. Būtent, gaudyti perseidų. Niekas mums tiksliai nesakė, kam to reikia. Iškėlė užduotį ir privalėjom ją vykdyti. Be abejo, kalbų tuo metu girdėjom visokių, net ir tokių, kad amerikiečių „Appolo – 13“ ištiko avarija visai ne dėl sistemų gedimo, o dėl meteorito kaltės, dar daugiau - keisto meteorito, kuris net nepanašus į meteoritą. Bet aš nekreipiau į tai didelio dėmesio. Dažnai kalbos tik ir lieka kalbomis. Bet apie tikrąjį misijos tikslą žinojau tik aš ir Jonas – įgulos vadas.
Tėvas pastebėjo, kaip Domas kažką pasižymėjo popieriaus lape.
- Su Jonu buvom geriausi draugai, jis nuo manęs nieko neslėpdavo. Kitiems įgulos nariams buvo pasakyta, kad misijos tikslas yra išbandyti sukurtą naują sistemą meteoritų gaudymui tarpžvaigždinėje erdvėje. Žodžiu, akcentas buvo uždėtas ne ant pačių meteoritų, o ant galimybės juos sugauti. Aš, pamenu, tuo metu tiesiog galvojau, kad kam nors iš svarbių šulų prireikė temos daktarinei disertacijai. Argi blogai – už dyka gauni pavyzdžius detalesniam tyrinėjimui. Tereikia tik atlikti kruopščius bandymus. Tačiau koks man skirtumas – darbas kaip darbas, už kurį gauni labai padorų atlyginimą.
Tėvas vėl siurbtelėjo arbatos ir tęsė:
- Taigi, mūsų laukė paradoksali užduotis. Šiaip tikimybė, kad meteoritas pataikys į kosminį laivą yra velnioniškai maža, beveik nulinė, o mums reikėjo ne mažiau penkių meteoritų. Todėl kelionei buvo pasirinktas laikas, kai Žemė kirto gausiausių meteoritų srautą. Be to, mums labai padėjo naujas prietaisas – hiperboloidinio magnetinio lauko generatorius. Nors jis į hiperboloido židinį nukreipdavo tik metalinius meteoritus, tačiau ir tai buvo gerai. Po to, kai meteoritas atsidurdavo židinyje, belikdavo tik lataku nukreipti jį į tam tikrą talpą.
Vacys, trumpam prisimerkė, tartum norėdamas kažką prisiminti, vėliau, žvelgdamas kažkur į šoną, pratęsė:
- Manau kad ir tu neturi tikslo sužinoti apie visas technines operacijos subtilybes. Svarbu, kad mums pavyko. Grįžome į žemę prigaudę apie dešimt meteoritų.
Domas žvilgtelėjo į popieriaus lapą ir paklausė:
- Ar Jonas turėjo dukrą, vardu Eglė?
Vacys suraukė kaktą.
- Taip, atrodo. Jei atmintis neapgauna, jūs turėtumėte būti daugmaž vienmečiai.
Suskambo mobilus telefonas.
Tėvas atsiliepė ir trumpai pakalbėjo.
- Pamainos viršininkas kviečia į darbą. Šiaip man šiandien išeiginė, bet kolega nespėjo grįžti iš kito miesto. Tai kažkiek padirbsiu už jį, kol sugrįš.
Domas uždavė dar vieną klausimą:
- Tai kas ten su tuo perseidu, apie kurį pasakojo Jonas?
- Matai, sūnau, Jonas, kaip įgulos vadas buvo atsakingas už talpos su meteoritais saugų pristatymą vadovybei. Ką reiškia saugų? Turbūt tai, kad niekas iš tų, kam to nereikia, nepamatytų, kas yra viduje. Todėl jis pats ir rūpinosi ta talpa. Na, ji nebuvo nei sunki, nei gremėzdiška – maždaug nedidelės kontorinės šiukšliadėžės dydžio. Jonas ją pats asmeniškai pargabeno į Lietuvą, nepaleido jos iš rankų. Kažkur kosmonautikos centro koridoriuose, kojoms kažkur užkliuvus, jis vos neišsitiesė visu ūgiu ant žemės. Tačiau talpa jam išsprūdo iš rankų ir jos turinys pasipylė ant grindų. Kaip jis man vėliau pasakojo, dar berinkdamas pabirusius meteoritus jis pastebėjo, kad keli iš jų yra ne tokie kaip turėtų būti. O kai nunešęs į administraciją, atidavė talpą kosmonautikos centro vadovui, grįždamas tuo pačiu keliu, pasienyje už suolo kojos pamatė dar vieną meteoritą, kurio berinkdamas nepastebėjo, nes tas buvo tolokai nuriedėjęs nuo kritimo vietos. Nebeliko kas daryt, tik jį pasiimti. Vadovybei jo nešti nebegalėjo, nes būtų reikėję prisipažinti apie neapdairų elgesį. Be to, ką būtų nulėmęs vienas meteoritas iš keleto?
Tėvas susirūpinęs pažvelgė į laikrodį.
- Aš nebeturiu laiko sūnau, man metas, jei jau pažadėjau. Pats nekenčiu vėluojančių žmonių.
- Kur tu dirbi? – stodamasis nuo fotelio paklausė Domas.
- Apsaugos firmoje. Apsauginiu. O mes su tavimi, Domai, galim susitikti dar kartą, pavyzdžiui poryt. Galiu ir į Vilnių atlėkti. Kas trečią parą aš laisvas.
- Gerai, galėsim susiskambinti, bet aš šiandien nė velnio nesupratau. Negi visa esmė tame, kad Jonas pasiėmė neįprastą meteoritą?
Tėvas papurtė galvą:
- Ne, sūnau, visai ne todėl, kad pasiėmė.
- O kodėl?
- Todėl, ... kad jis buvo keistas. Labai keistas.
- Na, jau sakei tai. Bet kuo tas keistumas pasireiškė?
- Ar tikrai tikrai nori sužinoti? Kaip sakiau anksčiau, norėčiau tave nuo to apsaugoti, - tvirtai ištarė Vacys.
Domas įdėmiai žvelgė tėvui į akis.
- Manau, kad noriu, - pasakė ryžtingai. - Ne, aš įsitikinęs, kad noriu. Kitaip kodėl tada būčiau atvykęs? Juk jei jau pasakei „a“, tai pasakyk ir „b“. Tuo labiau, kad čia yra įvelti ir kiti žmonės.
Ir ką jau tokio keisto tu man parodysi?
Vacys atsistojo ir lėtai, tarsi bandydamas kiek įmanoma atitolinti tiesos akimirką, nuėjo į kitą kambarį. Jo eisena rodė tokį nenorą tai daryti, kad net Domas tai suprato. Kai tėvas grįžo, sugniaužtame delne laikė kažkokį daiktą.
- Nemaniau, kad apie tai teks pasakoti būtent savo sūnui. Na, bet tiek jau to. Domai, meteoritas nebuvo lygiai toks pat, kaip šis daiktas. Tuo labiau, kad jis buvo metalinis ir kiek didesnis. Bet,... jis buvo lygiai tokios pat formos.
Tėvas atgniaužė pirštus. Ant delno gulėjo medinis taisyklingos formos rutulys.
2016-12-13 21:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-08 18:04
sesė_mėta
Nu va, skaičiau, skaičiau ir galvojau, negi čia bus taip, kad nerasiu prie ko prisikabinti? Ir tada Vajus parašė " jei motinai nereikėdavo budėti darbe. Domo motina dirbo privačioje klinikoje okuliste." - nu žiauriai retai, man rodos, privačios klinikos turi savaitgaliais budinčius okulistus :). Didžioji dauguma privačių klinikų savaitgaliais net nedirba (arba dirba šeštadienį iki pietų):). Čia aišku smulkmė būtų, bet kažkaip vis tamsta ta mediciną įkišat į tekstą, ir vis nelabai į temą. Na, bet jei tik medikam kliūna tai gal tebūnie.

Man tas encounterio aprašymas visai gerai suėjo. Kaip tik, dalys po jo - silpnesnės. Ypač iš dialogų pusės.
"- Ir nepaisant to, kad tai tik šiaip mergina, - motina žodžius dėliojo lėtai, tarsi gerai apgalvodama. – Ir tu ją matei tik porą kartų, ... tu jau pasiruošęs dėl jos versti kalnus? " - čia truputį nelogiška, Domas net nespėjo mamai pasakyti ko ta mergina prašė.

Norit dar pasikabinėsiu prie smulkmenų? Ai, net jei nenorit - kur Žaliakalny penkiaaukštis? :) Atsimenu max keturaukščius (ir ne blokinius).

Man ta Lietuvos kosmonautika irgi tokia kaip iš giedro dangaus žaibas, bet irgi gal... nu tegu. Ta dalis su tėvu man nepatiko labiausiai. Visų pirma, susitikus su seniai nematytu tėvu, yra aprašinėjamas ne tėvas, o jo butas, o žmogus jau paskui, ir daug trumpiau. Nu come on! Rimtai, buto atvažiavo pažiūrėt?

Dialoge Vacys ir Domas, mano nuomone, per greitai daro išvadas, apie vienas kitą, kaip žmonės, kurie šiuo metu yra praktiškai nepažįstami. Neatrodo? Vienai skaitytojai atrodo :)

Visas tas dialogas man atrodo toks vietom taisytinas. Vietom nelabai logiška, vietom suskubėta. Mažždaug - nesakysiu, nes sugadinsiu tau gyvenimą - pasakyk - nu ok, pasiduodu, papasakosiu viską. Encounteris taip plačiai aprašytas, tai kaip atsvaros man norėjosi ir labiau praplėstos dalies su tėvu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-19 08:53
pikta kaip širšė
Kiekvienas skaitytojas vertina iš savo varpinės, taigi visiškai nieko keisto, kad vienas nori daugiau dialogų, o kitas daugiau aprašymų (tavo atveju encounterio). Tik aš nesakiau, kad jo reikia mažiau. Aš sakiau:
"Šioje vietoje nėra įdomios istorijos, yra tik informacija, kurios svarba kūriniui kol kas labai neaiški. Vėliau dar įvedi konkurentų komandą, bet iš to neišsivysto nuotykis, tiesiog įvykių chronologija." - kas reiškia, kad gali būti ir daugiau šio elemento, jei apie jį skaityti yra savaime įdomu. Ten kažkas vyksta pavadinkim "realiuoju laiku" (aka kūrinio laiku), o ne tiesiog yra perteikiami duomenys. Jei veikėjai labiau į tai įsitrauktų, būtų mažiau svarbu, ar Domas medžioja perseidus, ar žaidimo stoteles.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-18 21:58
Damastas
Atsiimu pastaba apie perseidus, nedaskaites buvau keliu pastraipu.
Man patinka tie lomzirgiai, kakavata, salmas nukrites tiesiog rubineje - suteikia realistiskuma. Gal tik scena tevo namuose.. na, man kazkodel piestusi, kad tevas jau atidaro duris kazkur skubedamas. Pritariu del nuodugnaus ecounterio aprasinejimo, kai kurias pastraipas ir man norejos praskrolinti. Tempiant guma, vis delto reiktu skaitytojui barstyti smulkiu saldaniuku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-18 01:33
Damastas
Skaitau skaitau, tikrai ne cheetinu, bet jau supratau si bei ta apie apimtis. Sian iveikiau tik tris praskrolinimus. Bet esu skaites ir ta ankstesni, nzn del ko tuomet neidejau normalaus komento, bet minciu kilo ir tuomet beskaitant. Kolkas pazymesiu tik tiek, kad vystyti intriga autorius jau turi nemazai igudziu, o su dialogais reiketu padirbetu  arba imti juos is real situaciju. Kolkas, didzioji dalis tiesiogines kalbos yra gan aiskiai sugalvota is lempos. Su pokstais tas pats, bet kolkas priskirkime tai paciai dialogu kategorijai.
Apie pacius perseidus jau turetu siam momentui buti didesnis suintrigavimas, mat tas "simpatiskas plevesa" veza tik graziaja dali skaitytoju, o mergaite kolkas "nerodo" ypatingo zavesio, tokio, kad skaitytojui butu biski pavydas ir jau noretusi ja pakviesti ant stalo, tfu t.y. i kina...jau visai pirstai pinasi, laikas miegoti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-16 12:24
Vajus
Labas, smagu, kad pateikėte pastebėjimus kūriniui. Tačiau kaip visada, ne su viskuo noriu sutikti. Tačiau tai nereiškia, kad negerbiu jūsų nuomonės.
Sebui. Dėl pastabos apie komandų laiko švaistymą pokalbiui, būtum teisus tik vienu atveju – jei trečioje vietoje esanti komanda nedaug atsiliktų nuo lyderių. Tačiau jei kūrinyje to nėra parašyta (atkreipk dėmesį, kad nurodytas tik antroje vietoje esančios komandos atsilikimas), kodėl darai išvadą, kad taip ir yra? Kodėl komandų negali skirti valanda, dvi, trys? Jei pasidomėtum Encounterio žaidimais, pamatytum, kad netgi toks atsilikimas visiškai nestebinantis dalykas, jei varžybos vyksta ilgai. Sutinku, kad varžybose ir porą valandų kartais galima atlošti, na bet tada (likus porai raundų) lyderiams  turėtų atsitikti kažkas toookio, kad keletas minučių, prarastų per pokalbį tam tikrai ženklios įtakos neturėtų.
Visada kai gaunu tokią pastabą kūriniui, man iškyla klausimas – jeigu neparašyta niekaip, kodėl skaitytojas galvoja, kad kūrinyje pateikta nesąmonė, t. y. pasirenka blogesnį variantą?  Kas jam trukdo pasirinkti mąstymo kryptį, kuri leistų pateisinti autoriaus pasirinkimą, o ne įžvelgti tame nelogiškumą??? (čia šiaip pamąstymui).
Dėl žaidimo pabaigos visiškai sutinku – tavoji žymiai geresnė, bet, … na nenoriu dar, kad Petras iškristų iš batų ir nukristų žemyn galva iš 18 metrų aukščio. Turiu negerą nuojautą, kad sveikatos jam tas nepridėtų :))
Širšei. Iš esmės pritariu tavo pastaboms, kadangi kai kurios iš jų yra parašytos tik todėl, kad nežinai, kaip viskas klostysis toliau. Tačiau atkreipk dėmesį - tau encounterio kūrinyje yra per daug, Sebas nori daugiau. Neįvykdoma. Niekaip :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-16 01:35
St Sebastianas
Taigi, manau, kad pradėsiu nuo pirmosios dalies. Pripažinsiu, kad antrą kartą ji man skaitėsi lengviau. Vis dėl to skaičiau beveik kaip naują kūrinį, nors patį pavadinimą buvau užfiksavęs. Detalių prisiminiau labai mažai.

Kalbant apie antrą dalį… Šimtas šiam arklių iš viso iš vietos pajuda? O trūliką bent stotelėje stovintį aplenkia? Šiaip tas skaičius yra pakankamai neįspūdingas, kad jį vertėtų minėti. Tiek kilovatų kiek padoriau atrodytų.

Jei kalbant rimtai, pats apie encounterius girdėjau tik iš vieno kliento. Iš esmės tai yra orientacinės varžybos ir šiame sakinyje esminis žodis yra varžybos. Pirmosios vietos atvažiuoja laimėti. Nesvarbu ar kalbėtume apie lenktynes, ar apie pasišaudymus, ar apie mėsmalių valymą. Komandos gali būti draugiškos, bet jos atvyksta laimėti. Ir jos neaukoja to, kas lems jų pergalę. Pataisyk jei klystu, bet kiekviena sekundė svarbi? Ir dvi komandos susitikę pliurpia leisdamos priartėti trečiai vietai? Netikiu. Pats susitikimas toks kreivokas. Jis įvyksta, nes jo reikia, bet neskamba natūraliai.

Pats laimėjimo aprašymas… Būsiu atviras - tragiškas. Idėja kodėl laimėjo gera, bet atlikimas… Reikėjo ne atpasakoti kas nutiko, o leisti pajausti kaip tai įvyko. Viso veiksmo metu buvo galima prikišti daugiau pamastymų ir kai pagaliau pergalė rankose ateina suvokimas, kad pats sau pažadėjai, kad laimėjęs keliausi pas tėvą. Tas epizodas apie žemyn galvą laikoma bičą galėjo būti efektingas. “Ėėėė, Petrai, neišlaikysim! Petrai? O kur jis iš batų dingo?”

Epizodui su kakavata dedu pliusą, nes jis tinkamoje vietoje tinkamu būdu reguliuoja įtampą ir parodo tam tikrų santykių buvimą. Vis dėl to, kada tėvas išėjo? Nejaučiu personažo amžiaus.

Dialogo tarp tėvo ir sūnaus nutraukimas poreikiu nulėkti į darbą visiškai nepatiko. Kas nutiks darbe? Tėvą pagrobs? Kam reikalingas tas kelių dienų intervalas, kai jie negalės bendrauti? Tikiu, kad tam yra priežastis, bet tai atrodo labai šabloniškai, nuvalkiotai.

Lietuvos kosminių skrydžių programa? Ohoho… Tik nežinau ar tas ohoho geras ar blogas. Veiksmas kaip ir alternatyvioje visatoje turėtų vykti. Tai čia kaip, nepriklausomybės atgavimas įvyksta vėliau, ar lietuvaičiai nepėsti ir per kelis metus per suirutę, prichatizaciją sugeba susukti kosminę programą?

Pats pasakojimo stilius kiek sunkokas. Yra smulkmenos, prie kurių norisi kibti ir tai mažina skaitymo malonumą. Vis dėl to pats kūrinys kabina. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-14 11:22
pikta kaip širšė
Tai kaip suprantu ilga pertrauka atsirado iš to, kad pasinėrei į encounterį? :-) Tai istorija su kodu ant plytų sienos nutiko tavo komandai, ar kažkas papasakojo? :-))

Gerai, prieš pradedant kalbėti apie antrą dalį, noriu dar šį tą pasakyti apie pirmąją - aš ją prisimenu :-) svarsčiau, ar verta skaityti pasikartojimui... Perskaičiau dėl visa ko, bet supratau, kad atmintyje išliko pakankamai daug iš to teksto, vadinasi su juo buvo viskas ok, jei praėjus tiek laiko, mano galvoje vis dar yra pakankamai ryškus siužetas.

O dabar apie antrąjį skyrių. Suprantu tavo asmeninį susižavėjimą encounterio reikalu, bet iš kūrinio pusės sakyčiau, kad kiek per daug jam skyrei dėmesio. Visų pirma, tai pradžia labai užpainiota: išskirtinis žaidimas, su kuriuo tavo skaitytojas galimai nėra susipažinęs, kažkokia daina, kažkokie laumžirgiai ir viskas pakankamai sumalta. Taigi pirmosiose pastraipose norėtųsi šiek tiek daugiau aiškumo ar greitesnio įvedimo į situaciją. Po to, kaip jau minėjau, kiek per daug užsižaidi su štabu, pavadinimais ir kitais reikalais. Šioje vietoje nėra įdomios istorijos, yra tik informacija, kurios svarba kūriniui kol kas labai neaiški. Vėliau dar įvedi konkurentų komandą, bet iš to neišsivysto nuotykis, tiesiog įvykių chronologija.
Kaip suprantu Davidas bus reikšmingas ateity, bet tai, kad Domas nepažįsta savo aršiausių konkurentų (su kuriais kaip numanoma jau varžosi kurį laiką), skamba kažkaip neįtikėtinai. Nors pats suvedimas į lažybas su savimi ir Domo mintis apie tai, kad jis rizikuoja žaisdamas, bet realiame gyvenime atsisako padėti Eglei - labai taiklus ir visas perėjimas iš encounterio į tavo pradėtą pasakotį istoriją gaunasi literatūriškai elegantiškas.

Galima būtų šiek tiek pasvarstyti, ar tikrai reikalingi visi tolimesni epizodai. Tarkime susitikimas su mama. Iš jo labai daug nesužinome nei apie pagrindinį veikėją, nei nutinka kažkas kito reikšmingo (bent dabar taip atrodo). Taigi klausimas, kiek toks elementas reikalingas. Žinoma, jei esi nusimatęs romano apimties kūrinį, tuomet viskas ok, tačiau jei tai bus kažkas trumpesnio, tokios dalys kiek per daug apsunkina ir sulėtina visą tekstą.

Vienas didesnių klaustukų man vis dėlto buvo lietuviškas Vacys kosmoso programoje ir tarpžvaigždiniai skrydžiai. Iki to momento pasakojama istorija rodosi rutuliojasi mūsų pasaulyje. Nuo 1996/7 metų lietuvaičių skrydžio į kosmosą su spec pavedimu, kyla abejonės, kaip čia viskas taip įmanoma. Ar tai yra alternatyvi istorija, kur Lietuva yra pakankamai turtinga ir pakankamai pažengusi siųsti savo astronautus į tarpžvaigždinius (!) skrydžius? O gal jie kažkokiu būdu buvo patekę į kitų šalių programas? Jei tai mūsų istorijos versija, tai Rusijos programos ir tavo nurodytas laikotarpis nesiderina. Jei tai kažkokios kitos šalies projektas, tada labai labai neaišku, kaip ten atsirado du (kaip minimum) lietuvaičiai. Ir jei jau tęsiant tą pačią idėją, tai kaip čia nutiko, kad astronauto karjera baigiasi kažkokioje apsaugos firmelėje. Paprastai tokių žmonių parengimui sukišami beprotiški pinigai ir po to randama kur juos pritaikyti toje pačioje sistemoje, kad jie perteiktų savo sukauptas žinias naujokams. Be to slaptų operacijų dalyviai tikėtina laikomi "arčiau kūno" ir dėl kitų priežasčių. Tokių kaip jautrios informacijos apsauga. Taigi vietoje išplėsto Domo hobio aprašymo, man labiau norėtųsi išsamesnių paaiškinimų dėl viso šio kosminio reikalo.

Tiesa, atskiras pliusas už tėvo ir sūnaus susitikimo psichologiją. Manau ji pakankamai teisinga, tik gal norėjosi kiek subtilesnio jos perteikimo, tačiau ir šioji versija yra pakankamai gera.

Žodžiu, smagu, kad sugrįžai. Tikiuosi trečiosios dalies nereiks laukti ištisus metus? :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-14 10:32
pikta kaip širšė
are you fucking kidding me? :-))) po vieną dalį per metus? kaip suprantu nusitaikei į tikrus fantastikos profesionalus :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-13 21:54
Damastas
O gers! Netoliau, kaip vakar buvau prisimines sita vartotoja :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą