Raudonu rašalu

Apipiltas, aplietas, apipurkštas
Mintyse paskendau.
Pasipylė tarsi iš gausybės rago,
Tarsi parduotuvėj pasiūla.
Negaliu sustabdyt tų apvalymų,
Nes užmigti negaliu kitaip.

Jei stabdau, tai neatsidaro durys
Raudonos audinės.
Už vairo blondinė,
Didelė piniginė.
Terjeras gal per mažas,
Kad suprastų, jog lauke karas.
Jis nesupranta ir nenori suprast.
Ten toli loja kitokie garsai
Kiti karo šunys.
Ten toli moja merginų kasos geltonos.
Jos visos basos,
Raudonais pašalusiais pirštais,
Bando atidaryti audinės duris,
Neatsidaro, neatsidaro.
Krauju rėkia, mirtim dainuoja.
Gatves Antanas šluoja,
Penktam bute gyvena,
Šešiasdešimt metų nieko neužgyvena.
Josifas žmoną ištrėmė,
Pas tas mergas raudonais pirštais.
Jos tik ugnį kėlė, nieko daugiau.
Per žinias rodė kaip mirė Bronė.
Galvojo, kad sukapojo,
Bet pasirodo Josifas kaltas, ištrėmė,
Ant grindų kraujo balą privėmė.
Šakalas pro langą žiūrėjo
Ir neramiai nužiūrinėjo.
Gal norėjo pasveikint Josifą
Su apsivaliusia siela,
Gal tik aplankyt Bronės lavoną,
Bet niekas jam nepavyko,
Todėl į spec stovyklą išvyko,
Todėl išgėrė du butelius vodkės,
Pastatė pastatą iš butelių.
Gyvena ten Antanas,
Trečiam bute Ropė,
Miršta iš juoko,
Nes anūkė galvą nusiskuto,
Serga vėžiu,
Chemo neveikia
Tik kažkur pasaulyje džiaugsmą suteikia...