11. Tas mano AŠ: suprask, kad tie toliai atsidriekę toli toli iš praeities ir toli toli iš ateities

    Supratau, kad Aitvaras neskuba sugrįžti į dangų ar nežinia  kur. Tik dar vis nemokėjau patikėti, kad jam rūpėtų paredaguoti poeziją, kurią parašęs prieš 80 metų. Bent jau šią, kurią girdžiu sutelktą po pavadinimu „Naujamečiai apdūmojimai“
  Negi taip galėtų būti? – gan nepatikliai šypteliu savyje ir girdžiu, kaip iš toli toli atsišaukia, atsiliepia gražiausi ketinimai, aukščiausi polėkiai, paauksuotos ir auksinės mintys. Supraskit, prašau, kad tie toliai  atsidriekę bent dvejomis kryptimis: toli toli iš praeities ir toli toli iš ateities. Tačiau labiau sudomino žinia, kad atsišaukia ne bet kas iš TEN, o būtent AŠ.
  Prisiminė kita panašaus pobūdžio literatūra. Tarkim, Raimondo iš „Rašyk“ Lyg išspinduliuoja patį autorių, o aš džiaugiuosi, kad galiu jį priimti į save, kartu prisimindamas filosofą ir šiaip man mielą žmogų Seneką. Taip, taip, Lucijų Anėjų Seneką, pasirodžiusį žmogaus  gyvenimą  gyventi laike su Jėzumi Kristumi, konkrečiau –  gimusį 4 mūsų eros metais. Raimondas gi po dviejų tūkstantmečių  taip:
 
  Kažkas miške dar šiandien  uogas  renka
  O aš nuo vakar į  tenai einu.

    Man protinga  jį taip  girdėti ir susikaupęs jam sakiau:
    –Girdžiu tavyje, Raimondai, ir Seneką, tačiau jis kategoriškesnis,  jis sako, kad ne tik nuo vakar toks ėjimas, ir ne tik tavo, bet kas valandą, kas minutę, kas sekundę ir kiekvieno iš mūsų. Gerai, kad nebijojęs,  nepatingėjęs savyje pasidairyti po visas pakampes.
  – Ačiū, - atsiliepė Raimondas.
  Seneką gi, neretai savo knygelėje mini ir Pranas. 
  Nieko nuostabaus, jeigu ne kartą karietą kartu važiavę.  Ir ne tik. Pažintis irgi  prasidėjusi neieškant jos. Pakako Pranui išgirsti jį savo  mielajam Lucilijui sakant:
  – Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien?
  Va, tiek ir pakako judviejų pažinčiai, pakako atsirasti poreikiui paieškoti progų pasibūti kartu. Įsivaizduoju, kad ir iki tol Pranas kažkiek savyje turėjęs Senekos, o Seneka jo, Pranuco. Ot, ir uždainavo iš karietos, papliauškėdami kaip čigonai botagu. Tikriausiai girdėję?

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos...

  Smagu, linksma. Tik kas matė, ar parvežė? Kaip toji karietos parvežta šalelė atrodo? 

Raimondas irgi  kelionėje.

  Ledinėm  kojom  atšvaitus matuoju.
  Kažkur šalia prabėgo aitvarai.

  Taip, taip, Raimondai, – mąstau įsiklausydamas į jo žingsnius, – išskyrus vieną, visi kiti tie aitvarai kažkur, kažkur. Gal netgi venas kitas ir tavyje, tačiau ne taip paprastas juos aptikti, nors anieji įsispoksoję žiūri, stebi tave, o tu nemoki patikėti, kai sužinai, kokios tavo tarnybos jie sau geidžia.
  Čia aš  jau iš savo praktikos     
  Jaučiu it dabar: jis, Aitvaras, sėdi šalia manęs. Kalbamės. Ne be liudininkų, nes kartu ir varnas Golius. O ar susikalbame? Tačiau vis dėlto pavyko įsitikinti, jog Aitvaras iš tikrųjų  įsigeidęs, kad paredaguočiau jo Poe (poeziją).  Rodo į laiką, kur ji atsiradusi prieš 80 metų, gieda Vilniaus himną ir  įtikinėja, kad  jo Poe apsenusi, kad ją reikia modernizuoti, pertvarkyti, suredaguoti taip, kad... nebūtų tokia, kaip pirmą kartą pagiedojusi, pirmą kartą į žmones išleista. 
  – Sunoko laikas jai būti šiuolaikiškesne, – argumentuoja savo užmačią Aitvaras.
  Ką pasakyti?
  Gūžt  pečiais. Tačiau tai nepadeda ir reikia pasakyti.
  Sakau:
  – Aš jau, Aitvarai, savaitė, o gal ir dvi, kaip nesugebu išeiti iš vieno  kalendoriaus lapelio, būtent: iš 2019 m. sausio 1 d.
  – Suprantama. Nauji metai. Šventė. Ir man jose patinka užsilikti ilgiau, – atsiliepia  Aitvaras.
  – Suprantu, kad juokauji, Aitvarai, bet nesunkiai suvokiu, kad kokia tai savo  dalimi aš  jau esu ten.  Tačiau tai man netrukdo, kad nežinia kokia kita dalimi pasilieku būti praeities laike. Tačiau dar yra ir trečioji  pozicija.  Esu esatyje, esu, sakytum,  praeities ir ateities sandūroje. Esu it konstanta, kurios dydis nebūtinai žinomas, bet būtinas. Tai  panašu į būtį tarpduryje, kur susitinka praeitis su ateitimi. Ar supranti, ką kalbu?
  Dabar jau pečiais gūžteli  Aitvaras.
  – Nepasakyčiau, kad ir aš suprantu, – prisipažįstu, bet žinau, jaučiu, grumuliuoju, kad yra tokia žmogaus būtis, susikaupusi į jo AŠ. Spinduliuoja į visas keturias puses, į visas šalis, ir...
– Ir girdi, kaip Dievas taria, -  Įsiterpia varnas Golius, o Aitvaras bando nutildyti, kad, girdi, palauk, palauk, Goliau. Apie Dievą prisiklausau  bažnyčiose. Ne dėl to aš čia? Ir ne iš dyko buvimo. Tačiau pasitaiko, kai varnas Golius savo apsiejimu, savo elgsena neretai panašus į ožį. Ir šį kartą nelaukė, netilo, o elgėsi kaip ūmai sumanęs:
  – Ir girdi tas mano AŠ, kaip Dievas taria:
  „Tepasidaro tvirtuma tarp vandenų, ir ji te atskiria vandenis nuo  vandenų! Ir Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie  buvo  po  tvirtuma, nuo  buvusių viršum tvirtumos. Ir taip įvyko. Ir Dievas praminė tvirtumą Dangumi; ir pasidarė vakaras ir rytas – antroji  diena. “
  Šį kartą it susitarę, jau abu kartu su Aitvaru  gūžtelėjome pečiais. Aš  žinojau, kad su ožiu geriau  nesiginčyti. Tačiau pasirodė, kad tai žino ir Aitvaras.
  – Apgailestauju, Poe, kad tiek daug nuoskaudų dėl  manęs susilauki. Net ir didžiausios  – nepaisymo. Nuteikia lyg nemato, lyg tokios nėra tavęs. Ką gi, teks  iškęsti, tačiau prižadu, kad kaip  ryto saulė į tave
nulimsiu –
E!  O...!
Dainuok, Poe, dainuok...