Žiūriu į savo delnus ištiestus
priešais laužo kaitrą
kokie raudoni ir peršviečiami
matosi kiaurai plonyčiai kauleliai ir gyslų žemėlapiai
lyg Calvino nematomų miestų upės upeliai
susipynusios venų venecijos
šitiek daug vietų kur galima pabėgti
nuo savęs
ką ir darau kiekvieną rytą
palikdamas save miegantį
bėgu į atokiausią stotelę
trenkiuosi autobusais skaičiuoju stulpus
bet ties kiekviena stotim
ties kiekvieno kiosko vitrina
mane vėl pagauna atspindys
iš kurio negaliu išsilukštent
daužydamas veidrodžius
pigių viešbučių voniose
pažeriu vis daugiau atspindėtų būtybių
esu daugiaveidis
aplinkybės galop priverčia stabtelėti:
štai sėdžiu priešais laužą
netoli pasidžiovęs permirkusius batus kojines
žiūriu į savo delnus
tokius raudonus ir peršviečiamus
kaip rūkomasis popierius
kaip nematomų miestų žemėlapiai
kaip karštieji taškai
sudėti ant visų tavo i


zerkalo






