10. Tas mano AŠ: gal pasakykim, ką l i m s t i reiškia, o tai gieda ir nežino ką

    Naujai brėkštama diena užslinkusios tvarkos nekeitė. Nubudau ryte, bet dar vis nakties tamsoje, ankščiau už saulės patekėjimą ir  matydamas tą patį kalendoriaus lapelį su jo jau įsimintina, įgrisusia informacija:

  Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena

                1
                ANTRADIENIS

  – Ką daryti, Viešpatie, – atsidusau, nemokėdamas suprasti naujai apsireiškusios savo būtyje esmės, tačiau nuogąstavimų dėl to  neatsirado. Netgi priešingai, jaučiau, kad nuojautose darosi erdviau ir  jų nepaisymas parodo, kad žmogus savo veikloje neišnaudoja visų galimybių, kurios sukauptos jo Egzistencijoje. Norėjau parašyti,  jo asmenyje, tačiau štai parašiau, kaip perskaitėte – Egzistencijoje. Iš  vakar dienos nesmagiai įsiminiau, kad, išgirdęs Aitvarą giedantį Vilniaus himną, negebėjau suprasti žodžio „nulimsim“ prasmės. (Mes kaip rytas saulėmis į jį  n u l i m s i m).  Pasitaikius, kaip atrodė, gerai progai, pakuždomis paprašiau varną Golių paaiškinti, ką jis reiškia. Tyliai, kad tai pasiliktų tik tarp mudviejų, o jis kaip kranklys skelbiantis pavojų.
  – It nežinotum, Vidini, kad kuštukai namus gadina, – pasakė man, o Aitvarui: – Gal pasakykim mielam redaktoriui, ką reiškia  l i m s t i .  O  tai gieda ir nežino, kad gieda Vilniaus himną.
  Aitvaras pasirodė  supratingesnis.
  – Baik, Goliau, išdykauti. Argi apakęs ir nematai, kad Vy Vidinis  lentynoje visą lietuvių kalbą sutalpinęs. Kiek? Berods apie 20 tomų,  – pasiteiravo lyg spėdamas.
  Nebuvo kaip išvengi nemalonios akistatos, kuri mano intelektui nežadėjo nieko paguodžiamo.
  – Deja, Aitvarai, tik lentynoje. Net ir nepastebiu, kad visą lietuvių kalbą turiu.
– Ne visą, ne visą. Bent kol kas tikrai, kad ne visą. Ir nežinia, ar jau turėsime visą. Kita vertus, kažin, ar reikia stengtis? Pasiklausiau  savosios, girdėtos prieš pusšimtį metų ir nesmagu su tokia pasirodyti, nesmagu prisipažinti, kad lietuvis. Sarmata.
  – Varnai, tu girdi, ką šis ponas kalba. Nebūtų  aitvaras, ir  dar  sėdintis ant  slenksčio.
    Varnas Golius buvo suspėjęs tokį Aitvarą išgirsti  anksčiau. Dabar  jis nenorėjo kažką panašaus išgirsti antrą kartą. Brūkštelėjo sparnu per snapą:
  – Jis gi irgi pas tave čia kaip redaktorių užsilikęs. Irgi pasinešė poezijos  knygą išleisti. Kvailystė. Tačiau šiuo požiūriu abu labu.  Nepyk, Aitvarai. Žinai, kad Goliui visuomet svarbu pasakyti tiesą ir jam tai visuomet  poezija. Tik taip  atrodo, kad  ją paprasta iškalbėti. Patylėsiu. Bent  bandysiu.
  – O  kuo taip  mudu  su Vidiniu panašūs, kodėl „abu labu“? – panūdo  žinoti Aitvarui..
  – Abu žvaigždėti ir suaugę nugaromis. Bet sakau, kad patylėsiu, jeigu sugebėsiu. O tu, Vidini, klausyk. Bus  įdomu.
  Kurį laiką pabuvome tyloje. Aš, beje, nesupratęs apie ką taip neabejingai  prašneko varnas Golius. Dabar jis pasitraukė atokiau ir įnyko žiūrėti į žvirbliais aptūpusį krūmą. Sotūs, laimingi, šiltai aprengti žvirbliai, o ir krūmas paslaugus, geras, reikalingas.
  – Ir kada judu suspėjote apie tokius reikalus pakalbėti? Sapnuodami? – linksma buvo klausti Aitvarą, tačiau labiau rūpėjo jo išreikštas nusiteikimas prieš kalbą, kuria kalbėjęs, pasak jo, prieš pusšimtį metų: ir nesmagu su tokia pasirodyti, nesmagu prisipažinti, kad lietuvis. Sarmata.
  – O jeigu tas žmogus ne lietuvis? – tęsiau pašnekesį
  – Tuomet jis vertas Nobelio premijos. Čia. Kelių kontinentų – Europos, Azijos, Australijos,  Afrikos. Amerikos  – žemėse,  O ten, tarkim, Arktikoje ar Antarktikoje, toks žmogus vertas bent jau šilčiausių  kailiniu.
  – Ak štai kaip! Štai apie ką mes. – linksmai šyptelėjau  į save. – Regis, nesiseka man šiandieną, tačiau iš savęs pasijuoki irgi sveika
  – Bet jis rimtai taip. Jis labai rimtai, – neištylėjo varnas Golius ir jo deklamacija, kaip išbaidyti žvirbliai pasigirdo tuoj pat:

Prastūmėm trisdešimt antruosius.
Žvilgsniai į priekį nukreipti.
Ką palydėjom į šaltuosius,
Kieno sparnai jau apkirpti,
O kas it gulbinas plasnoja
Į dar nežinomą rytojų,
Iškėlęs galvą prieš kliūtis,.
Nes jo – jis tikis – ateitis!

  – Plokite. Laukiu. O savo misiją perduodi pačiam kūrinio autoriui.
  – Iš  tikrųjų, tai tiesa. Jūs poetas? - sužiurau į Aitvarą.
  – Nemanau, kad reikia vadintis poetu, prisipažinus, kad užrašau  gyvenimą eilėmis.
  – Tačiau  rašote?
  – Ačiū, Goliau. Atsiimu šią nelengvą tau misija Ir, Dieve padėk, kad  ji man nebūtų sunki. – pradžioje padėkojo Aitvaras varnui Goliui, o  man: – Taigi rašau, Vidini. Ir nebijokite: ir šioje atkarpėlėje neišgirsite  žodžio  l i m s t i

Rytojus mumiem paslaptingas,
Nė nepatogu pranašaut.
Tik žinome, jog reikalinga
Senoji sostinė atgaut,
Kur mūsų būtį ar nebūti
Sugniaužė ponai  pasipūtę.
Negyja kruvina  žaizda,
Nors eina tryliktieji metai...