6. Tas mano AŠ: kantrybės, Vy, kantrybės, Vidini, - tariau pats sau

Ant lapelio  užrašyta:
Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena

        1
        ANTRADIENIS

  Į anų (2019)  metų pirmosios dienos dangų pradėjau dėbčioti iš toli, atrodytų, atsitiktinai ir nesuvokdamas, kad jis man ne šiaip sau reikalingas. Gali būti, kad tai atsitiko jau bent prieš aštuoniasdešimt metų, kuomet ir pats neišmaniau, kad pasaulyje sudūmota laiką matuoti kalendoriais. Prisimenu, kad prisilietęs prie svetimo lopšio, netyčia pasigedau: kažin, o kur mano lopšys? Kada ir kas juo supo mane?
  – Puiku, vyruk, kad tai tau parūpo. Pagaliau. – lyg man pasakė audimo staklėse įsisėdusi moteris. Nekaip atsimenu, kaip ji atrodžiusi, tačiau jos balsas pridusęs. Taip tarusi, nepakėlusi jo, per petį atsigręžė atgal ir vėlgi tarė kitai moteriai, sukančiai verpimo ratelį: – Įsimink, Poe, gal pravers. Vidinis pradeda ieškoti savęs.
  – Kas jis, Vidinis? – pasiteiravau mintyse.
  – Va, va. kaipgi apie nesurastą pasakysi, kas jis. Ieškosim. Svarbu jausti, žinoti, kad jis yra. O ir pats, vyruk,  ieškok. Ir šiandien, ir rytoj, ir visą gyvenimą.
  – Ir ne tik lopšyje, juolab svetimame ieškok savęs, Vidini. Ne tik, – sustabdžiusi ratelį, atsiliepė verpėja, pavadinta Poe. – Jeigu nepasiektų prie jo kojomis ateiti, kinkyk ar balnok žirgą, jeigu ir žirgas neįstengtų prijoti, skrisk paukšiu, įsigudrink būti pasaka, mįsle, legenda... 
  – Va, va, – vėl atsiliepė iš staklių pirmoji, – čia daug smėlio. Pilk ir pilk į kalną, kad ir pats arčiau  žvaigždžių pasikeltum ir žmogaus gyvenimą  kilstelėtum. Ė, Vidini, Vidini, kur tu? Kitas dar pasako, kad esi kaip dvasia ir sugebi įsikurti žmoguje. Pasupk šį lopšį ir stebėk. Tai labai nedykas darbas išsupti, išnešioti žmogų. Pasupk, išnešiok. Ir, žinoma,  neužmiršk, ką  tau sako Pro ir Poe.
  „Ką tau sako Pro ir Poe“, - krustelėjo galvoje. Gal ne visai taip, kaip dabar, po ilgų dešimtmečių atsimena, tačiau aplinkybės klostosi taip, kad ir Amnezija įsišviečia kaip anuomet, ir reikalas prisižadėti, kad ji bus prisiminta kaip puošni ir įtaigi dama. Pranas apie ją rašė, bet net neužsiminęs, kad noras turėti pirmumo teisę jį ją nemažai malkų priskaldė mudviejų santykiuose. Labai tikiu, kad toks Prano  nutylėjimas ne dėl kokių kitokių priežasčių, o tiesiog paliko šį darbą padaryti man.
  – Taigi, kantrybės, Vy, kantrybės, Vidini, – tariu pats  sau ir suvokiu, kad reikia priglusti prie popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriaus,  bakstelėti į 1939 metų sausio 1 dieną, ir pasižadėti: va, nuo čia prasideda mano raštai. Tai darau dėl kelių priežasčių. Pirmoji te bus, kad tais metais prisiliečiau prie Prano lopšio. Jis gimė vėliau ir jo sausis jam prasidėjo į pabaigą, prasidėjo jau po Vandenio ženklu, tačiau būtent jis, Pranucis, įtikino, kad esu gimęs, (kad ir vyresniais metais), bet būtinai sausio 1-ją, nes tai geriausias laikas gimimui. 
  – O kodėl  manai,  kad sausio 1-ji geriausiai  tinka  gimimui, – neužmiršdavau jo klausti, kol vienąkart  pasakė.
  – Ne manau, o žinau. Tačiau neskubėk. Tau kai kurių įrodymų pateiksiu, – pažadėjo. Ir iš tiesų, netrukus dovanų gavau trispalvės piešinį ir tekstą prie jo. Neparodė kaip į eilėraštį, aš irgi taip nesakau ir  netgi manau, kad toks jis labiau reikalingas.   
     
I. 1
Be vėjo plevėsuoji man.
Na taip, šiandieną vėliavos diena,
Bet...  o! trispalve,
Maištauja mintys galvoje –
Juk man ir naktimis dienoji,
Net ir tada,
Kai dar manęs NE daug,
      O tėvas pro kalėjimų grotas
      Ir Vilniuje, ir Gardine
      Į Lietuvą kaip Dievą ėjo,
      Pakelėmis  paglostydamas nokstančius rugius.
      Esi, trispalve, man gera,
      Ir skaudanti, deja,
      Kaip Lietuvos buvimas
      Ties smegduobe, ties praraja...

  P. s: Stengiausi mieliau, įtaigiau parašyti, bet ilgiau rauginti, dailinti ar kitaip gerinti šį tekstą mano amžiuje neprotinga. Pakeliu rankas, o jos, nepasiekusios lubų, nusileidžia atgal. Ir vis dėlto jaučiu, kad tarp eilučių nepasiviešinę glaustosi prasmingi dalykai. Šypsokis, Vidini, ir nekalbėk, kad aukščiau bambos, Pranuci, neiššoksim. Tikiu, kad dar gebėsiu sulaukti ir atsiversti kalendorių, kur tarp sausio 1 d.  varduvininkų bus įrašytas ir Vidinis.

  –Taigis, tagis, ką tai išgirdęs pasakytų Žemaitės Vingių Jonas, – šypteliu, tačiau šypsena be šviesos. Matyt, tai irgi todėl, kad iki šiol nežinau ne tik savo  gimimo metų, bet ir vardas be dokumento, pirmą kartą išgirstas iš audimo staklėse įsėdusios Pro ir lino siūlą verpiančios Poe, man esant prie Prano lopšio. Ačiū, Pranai, kad bent pavyko  įtikinti, kad esu gimęs I. 1.   Žiūrint į dangų, matau  ten  save  Ožiaragiu. Gal taip ir šaukti reikėtų? Gal tuomet tiksliau būtų, negu kad šaukiamas Vidiniu? 
  O kiek miglos! Kaip viskas labai neaišku, netikra, bet, regisi, kad ir aš prisėdau rašyti, tačiau kaip  redaktorius, įpareigotas juo būti gautu  paveldu ir laikmečiu, gyvenant kartu su knygos „Tas  mano AŠ“ tipais.