Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





cerera cerera

Kandidatas. Toras (I)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pabudo priešaušriu, kaip paprastai.  Bet neskubėjo keltis, laukė aušros. Metas nuo priešaušrio iki aušros - jo mėgstamiausias.  Kol miestas dar miega. Kol dar neužgesę žvaigždės ir vis dar matosi mėnulis, bet kylantis lengvas rūkas išduoda, kad jau tuoj švis.

Vos prašvitus, Toras žvaliai pašoko iš lovos, pasirąžė ir įsliuogė į savo neperpučiamą, neperšlampamą,  kiekvieną sportiško kūno raumenuką išryškinančią aprangą. Stiklinė vandens, Grantas už pavadžio ir pirmyn, bėgte marš.

Grantas nebuvo robotas, bet ir ne tikras šuo, tik katino ir kalės mišrūnas, kurį Toras rado išmestą gatvėje pusaklį, inkščiantį iš baimės ir alkio. Vyriškiui imponavo, kad gyvūno charakteris buvo labiau katiniškas, nei šuniškas, mat jam niekuomet nereikėjo nei pernelyg daug dėmesio, nei įkyraus meilikavimo. Ir ėsdavo Grantas mieliausiai žuvies ar jūros gėrybių pastą, tuo lyg patvirtindamas savo katiniškąjį pradą.

Tik išėjus laukan, Grantas virsdavo tikru lenktynių šunim. Lėkdavo pasišiaušęs iš pasididžiavimo, ausys stačios, nugara kiek išriesta, pakeleivius palydėdavo tyliu gomuriniu urzgimu, mat Toras išmokė jį neloti. Neapkentė bereikalingo triukšmo. Buvo galima perpjaut gerklas, operacija nemokama, viskas vardan piliečių ramybės, tačiau netoleravo šitokio grubaus kišimosi į gamtą.

Tokiu ankstyvu metu gatvės dar būdavo tuštutėlės. Tikrų gyvūnų, kuriuos reikėjo vedžiot, rajone buvo vos vienas kitas ir sutikti juos kelyje buvo nedaug vilties, tačiau Toras savo šunėką vistiek parišo virvele.  Elektronine, slankiojančia, prisitaikančia tiek prie paties judesio, tiek prie judėjimo spindulio, bet visgi apsaugančia nuo netikėtumų. Kaip sykis šiandien jų buvo net ne vienas.

Nors ryto pradžia nežadėjo jokių staigmenų – gatvėse tik savaeigiai ir oromobiliai, kur pažvelgsi - nei vieno pėsčiojo. Rytas gerokai šiltesnis nei įprastai Šiaurės Pašvaistėje vasarą. Kai tik atsikraustė į naują rajoną šiame regione, net susigraudino, pamatęs smėlio takelį palei kanalą, tačiau pačiupinėjęs suprato, jog tai viso labo smėlio danga. Tačiau tokia jaukiai natūrali - lygiai taip pat atrodė gelsvas, birus smėliukas Toro senelių vaizdajuostėse.

Pakeliui link vandens kanalo lėtai risnojo kažkokia žmogysta. Toras, lenkdamas ją, net grįžtelėjo. Jis pirmą kartą matė bėgiojantį žmogų, nuo tada, kai čia apsigyveno.

Tačiau žmogysta rodės nepageidavo būt apžiūrinėjama. Įkišo galvą dar giliau į gobtuvą, o smakrą sugrūdo į megztinio apykaklę, nors buvo tikrai karšta. Akys ir nosis liko šešėlyje. Pabėgėjęs dar kelias mylias, sustojo prasitampyt. Niekaip negalėjo nuramint irzliai kiauksinčio Granto. O juk Toras jau ir užmiršęs buvo, kaip skamba šuns lojimas.  Atidžiau įsižiūrėjęs, už storo medžio kamieno lyg ir kažkas sujudėjo. „Man vaidenasi“, - pagalvojo.

Bet pradėjęs bėgti link parko, vėl intuityviai atsisuko – pilkoji žmogysta risnojo iš pasko saugiu atstumu. Toras sustojo anksčiau, nei buvo planavęs. Gurkštelėjo iš gertuvės. Toliau jau bėgo nebesidairydamas iki pat namų, nors prie pat durų vėl prapliupo skalyti augintinis. „Kažkoks nesveikas tipas“ - pamąstė. „Na, žinosi, kur gyvenu, ir kas tau iš to? “

Jau bepusryčiaudamas apie jį užmiršo. Sušveitė baltyminį koktellį, Granto granulės buvo pasibaigusios, tad teko paaukot draugui savo mėgstamiausią žuvies paštetą.  Šis šeimininko gestą įvertino meiliu murkimu.

Jei ne šis jaukus gyvūnas, Toras matyt jau seniai būtų išprotėjęs arba susirgęs depresija. Nors kas žino, gal jau seniai serga. Buvo tikras tik dėl vieno: pas jokius smegenų plovikus, save vadinančius psichoanalitikais, jis tikrai nesikreips. Vien pati ta mintis jį žemino.
Pastaraisiais metais situacija Žemėje vis prastėjo. Negana to, kad valdžia vis labiau veržė apynasrius savo piliečiams ir kontrolė pasiekė lig tol negerėtą mastą, teroristinis tinklas vis labiau aktyvėjo ir plėtėsi. Jis irzo ir dėl neteisingos, savivaliaujančios valdžios ir dėl nuolat pradingstančių piliečių, o vaikų grobimai, prisidengiant sveiku gyvenimo būdu, buvo apskritai sunkiai suvokiamas dalykas. Net ir tokiam natūralistui, kaip Toras.

Gal ir gerai, kad sistema sugedo.  Tik Leila išeis iš proto, nors kartais ji jam ir be to atrodydavo išprotėjus. Ypač, kai palygindavo ją su savo buvusia žmona. Keista sakyt „buvusia“, Samanta iki šiol užėmė svarbią vietą jo gyvenime. Ir kodėl jis taip lengvai ją paleido? Kas dabar supaisys...

Visą popietę sugaišo krapštinėdamas sistemą ir nieko. Pastaruoju metu viskas krenta iš rankų. Atšaukti keli užsakymai, avatarą užsakęs žmogėnas dingo kaip į vandenį, o juk taip įkyrėjo jam su savo patarimais, prašymais pakoreguoti tą ar aną. Pamišęs senosios animacijos gerbėjas, o dabar dar ir pradingo.

Jau buvo gavęs įspėjimą dėl pernelyg ilgo atsijungimo nuo centrinės sistemos,  tad šįkart išsikvietė meistrą.  Negerai,  kad teko įsileist jį į dirbtuves. Įtarimas kilo vos pamačius, jis net neatrodė, kaip tipiškas meistras. Pilkas, tvarkingas kostiumas, pasitempęs kaip styga, lūpos kietai sučiauptos. Ir dar tas žvilgsnis, lyg negyvos žuvies. Nemalonus tipas, o dar ir vandens užsiprašė. Toras jau buvo besiunčiąs jį po velnių, bet pajutęs prakaito lašus ant kaktos laiku susivokė, kad šiandien kaip niekad tvanku. Anešė. Bet jis vistiek jam nepatiko.
Grantas su savo šeimininku buvo visiškai solidarus, tad jau trečią kartą šiandien nepaliaujamai viauksėjo, šį kartą net iki užkimimo.
„Reikės padirbėt ties dresūra, visai nupušo šunpalaikis“, - dėl akių nepiktai suurgzgė šeimininkas, nors mielai ir pats būtų grybštelėjęs nemaloniajam žuvies žvilgsnio meistrui.

Šiam galų gale išėjus, visas išsekintas krito ant sofos ir susimąstė: „Įdomu, ar šiame pasaulyje yra vienišesnis  už mane žmogus? Ar atjungtas, ar prijungtas, tai neturi jokios reikšmės. Juk ir ta dvidešimt viena praleista žinutė nedaro manęs gyvesniu“. Toras net nežvilgtelėjęs žinojo, kad visos jos nuo Leilos.  Velniop ją.
Nemoka jis apseit su moterim. Tie visi jausmai, žaidimai. Ir kodėl jos tokios sudėtingos? Tą patį kažkada galvojo apie Samantą - veniop ją. O kas iš to išėjo?

Iš pradžių jam imponavo absoliuti laisvė, bet tai netruko ilgai. Iškart po skyrybų jautėsi pilnas jėgų ir neišsemiamos energijos. Jokios kontrolės, jokių kompromisų, tarsi nerūpestingos jaunystės laikais!
Bet palaiminga naujai iškepto vienišiaus būsena truko neilgai. Jau po savaitės kitos euforija ėmė blėsti, o dar po kurio laiko Toras pasijuto nereikšmingu, beveidžiu, niekieno nelaukiamu pilku žmogeliu. Samanta buvo užkėlus jį ant pjedestalo, sureikšminusi jo egzistenciją,  o netekus savo garbintojos jis neilgai ten išsilaikė. Samantai jis buvo ir visažinis korifėjus, su kuriuo konsultuodavosi visais gyvenimo klausimais, ir nepamainomas meilužis, kurį ji mielai apkraudavo savo vis nepaliaujamomis seksualinėmis fantazijomis. Pašėlusi viliokė pasiekdavo savo netgi tuomet, kai jam tiesiog norėdavosi ramiai paskaitinėti.

-Gal pažaiskim, - klausdavo ji, primerkus savo violetines, migdolo formos akis ir valiūkiškai pakreipusi galvą. Jos fantazijai ir ištvermei rodos nebuvo galo. Pirmais santuokos metais jie mylėdavosi kaip laukiniai, tačiau ilgainiui Torui visa tai kiek pabodo. Jis mintinai žinojo  visus jos vaidmenų žaidimus, kaip žinojo ir tai, kad ji viską padarytų dėl intymumo. O juk jam kartais taip norėjosi pasiilgti savo moters, siekti jos, užkariauti. Kartais Toras svajodavo, kad ji pradėtų priešintis, o jis paimtų ją beveik jėga, kaip tą pirmą kartą, kai ji kone nualpo nuo jo vyriškumo. Seksą ji buvo padariusi tokiu prieinamu, tokiu gyvybiškai svarbiu, visų pirma jai pačiai,  kad pamažu Toras pradėjo nebeteikti tam reikšmės. Mylėdavo ją automatiškai, kartais tuo pat metu mąstydamas apie naują eskizą ar tiesiog  neseniai perskaitytą medžiagą.

Ir visgi vyriškis ne be ilgesio pripažino Samantą buvus tobula žmona, kiekvieno vyro svajone. Praktiška, sukalbamo būdo, neįkyriai paslaugi,  amžinai geros nuotaikos kvatoklė, o tuo pačiu rūpestinga mama ir aistringa mylimoji. Tiesa, vieną akį rėžiantį trūkumą Samanta vis dėlto turėjo – ji nežiūrėjo į jį kaip į rimtą menininką ir  netikėjo, jog kada nors iš jo skulptūrų jie valgys duoną. Samanta ničnieko nesuprato ne tik vaizduojamajame mene, tos moters apskritai netraukė  kultūrinis gyvenimas

Kai pirmą ir paskutinį kartą Toras nusivežė ją į operą, už kurią paklojo visą savo ketvirčio atlygį,  mat artimiausias operos teatras buvo už kelių tūkstančių mylių,  Samanta užmigo ir pabudusi jau į pabaigą skundėsi, kad kėdė buvo nepatogi ir iki galo neatsilošė.

- Tu nepaprastai talentingas, tu tiesiog genijus, Torai. Bet argi pačiam nesinorėtų jau pagaliau susirast normalaus, pastovaus darbo? Na tu tik pasižiūrėk, kaip mes gyvenam!
- Brangioji, juk tai ir yra mano darbas!, - apmaudžiai priekaištaudavo vyras.
- Tai yra tavo hobis ir tai nuostabu,  bet negali amžinai apsimetinėt, kad skulptorius gali būt profesija, na kada tu pagaliau suaugsi!

Tad jauna rafinuoto skonio meno mėgėja,  kartą užsukusi į jo dirbtuves - prie vieno kūrinio padūsavus, prie kito paaikčiojus - ten ir pasiliko, kol jų abiejų pačioje netikėčiausioje pozoje neužtiko anksčiau sugrįžusi Samanta. Ji būtų atleidusi jam viską – jausmus kita moteriai, virtualius santykius, ką tik nori, bet laukinis aistros tenkinimas po jos pačios namo stogu, kai pati Samanta jam šito gėrio duodavo tiek, kad šis vos bepatraukdavo,  buvo gerokai aukščiau jos tolerancijos ribų.

Kai nepasotinamoji Samanta pareiškė norinti skirtis, Toras tik kreivai šyptelėjo – buvo įsitikinęs, jog tai blefas. Jautėsi jau pakankamai prisiatgailavęs, tad tiesiog palinkėjo jai gero kelio, o pats tuo tarpu ramiai laukė, kol aistringoji jo žmonikė nurims. Na kurgi ji be jo? Galų gale, juk jie augina sūnų, kuris be galo prisirišęs prie tėčio.

Bet neprapuolė nei ji, nei sūnus. Paaiškėjo, jog Samanta turėjo ilgalaikį virtualų meilužį, tik neteikė tam per daug reikšmės, tai tebuvo tik žaidimas. Bet realybei pasikeitus, pasikeitė ir požiūris į žaidimą. Tai, kas anksčiau buvo tik tolimas miražas, tapo buitimi.
Torui net nebesinorėjo matyt sūnaus įrašų buvusios žmonos vaizdo take. Siaubingai erzino, kad su jo sūnum, jo Titu, vis  tas barzdočius milijonierius. Bet vaikas, rodos, laimingas. O kad laiminga Samanta, jam buvo pikta ir apmaudu. Rodos jai nesvarbu, kad tai netikras, o virtalus pasaulis, kad visos tos jachtos, baržos, visi tie skraidantys laivai ir vandeniu čiuožiantys automobiliai – viso labo iš interneto banko užsisakyti vaizdiniai, nors reikia pripažinti, vieni iš įspūdingesnių kada nors jo paties regėtų.

Tuose įrašuose Samanta švietė, jos akys žėrėjo, jam rodės, kad tokia laiminga ji nebuvo netgi per judviejų tikras vestuves.
Šiaip ar taip,  Samantėlė išlekė iš jo gyvenimo greičiau, nei jis galėjo tikėtis, galų gale juk pats jai palinkėjo sėkmės asmeniniame gyvenime ir pareiškė neabejojąs, kad be jo ji bus tik laimingesnė. Ir pasirodo, neklydo.

Daugiau jokių moterų jo gyvenime, jis ir be to jau suknistas. Vienintelis Toro valdovas dabar buvo laikas, daugiau prieš nieką ir niekad nusprendė nebeatsiskaitinėt.

Tad, kai sistema sugedo, jis per daug ir nesisielojo, vis mažiau erzelio namuose.  Tik Leila išeis iš proto, nors kartais ji jam ir be to atrodydavo išprotėjus. O juk viskas prasidėjo taip nekaltai. Pamena, kaip nustebo, gavęs iš jos laišką:

„Gerbiamas Torai Sanders, rašau Jums tokiu delikačiu klausimu. Mano penkiametis sūnus svajoja lipdyti. Išieškojau visą apylinkę 5000 mylių spinduliu, nieko panašaus neradau. Žinau, kad jūs skulptorius, menininkas, o ne vaikų būrelio vadovas, bet gal bent jau įsivaizduojate, kur mums kreiptis? “

Iš pradžių net neketino jai atrašyt, tačiau vos dirstelėjęs į ponios Leilos berniuko nuotrauką, tučtuojau persigalvojo.  Juk jis buvo toks panašus į jo paties sūnų!
Tad nepraėjus nei valandai, nuskriejo atsakymas:

„Neimu mokinių. Tačiau Jums pageidaujant, galiu parūpinti medžiagos ir duoti keletą vaizdo pamokėlių. Jeigu susidomėsite, būnu laisvas nuo trečiadieniais nuo 19: 30. Paskambinkite man tokiu metu, jei sąlygos tinka. “

2016-11-29 16:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-23 08:51
sesė_mėta
oi, man čia kažkaip mados šauksmas pastaruoju metu tas pasakojimas iš kitos perspektyvos. Žinoma, suprantu, kad pačiam autoriui norisi ilgiau savo sugalvotam pasauly pabūt, jei jis patinka. Va todėl ir nesutinku su kitų nuomone, kad "kandidato" teksto ilgis yra pats tas. Ne, visai ne. Gerokai per trumpas. Tokiai apysakai per daug pasaulio aprašinėjimo. Tai turėjo būti kažkas link romano. Nes kitu atveju, visko per daug, skaitytojas tik spėja pradėti gaudytis pasaulyje, o tuomet viskas baigiasi. Galiu pateisinti tai nebent jei kursi apsakymų - apysakų ar dar ko ciklą tame pačiame pasaulyje.

Ok, bet čia apie aną, ne apie šitą gavosi.

Toro pasakojimas man labiau patinka. Mažiau aiškinimo apie pasaulį, daugiau veiksmo. Bet nepaisant to, tas pasaulis čia visai neblogai nusipiešia.

Jei kabinėjantis prie atskirų detalių, " Kas dabar supaisys..." nereikėjo. Manau, būtų geriau, čia truputį palikti intrigos apie Toro ex, o ne vienu sakiniu ją sukelti,kitu sakiniu ją pribaigti.

Šitas apibūdinimas super: "žvilgsnis, lyg negyvos žuvies. "

Žodžiu apskritai, man Toro pasakojimas patiko daug labiau negu Leilos. Iš esmės prikibčiau labiausiai tik prie tos dalies, kad gal kiek per daug aiškinimo apie Samantą.

Šį kartą jau tikrai 4 (penketus, žinok, taupau labai labai ypatingom progom :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 00:24
40581
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 00:21
wride
Pabudo priešaušriu, kaip paprastai. na, jo. įmantriai. 2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:50
cerera
ha ha, OK :-) Kitą kartą pasitarsiu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:49
Aurimaz
Nekenčiu perpasakojimų iš priešingos perspektyvos. Čia tokia neapykanta iš labai senų laikų, tad nieko asmeniško. Einu sekančios dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-04 13:46
cerera
Dėkoju, kad skaitote, kolegos!

Ačiū, Lengvai, už paskatinimą, bet rodos tik pirma dalis +/- gavos. Antra silpnesnė, o įkvėpimas kaip nors mandriau pakoreguot neateina, nors tu ką! Visad tas vidurys kažkoks išplaukęs pas mane...

Spėjimas teisingas, beveidi :)!
Tai sakai, trūksta sekso :)? Pagalvosiu, kuo galėčiau tau padėti :))

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-03 10:40
lllllllll
Nemažai kalbų apie seksą, bet sekso vis dar nėra!
Sklandus, rišlus pasakojimas, spėju, mokykloje gaudavote abu teigiamus įvertinimus tiek už turinį, tiek už klaidas ? :)
Tuojau pat paleiskite personažus gyventi! Mes jaučiamės vaškinių figūrų muziejuje su gidu pasakojančiu jų istorijas. Išlyskite jau iš po užuolaidos, leiskite mums pačiupinėti tuos nėriniuotus šilkus užuot tiek apie juos žadėdama :))
Šiaip jau viskas yra okei, personažas įtikinamas,gal su šalutiniais dar mažumėlę reikėtų padirbėti. Ir trūksta daugiau šiek tiek sceniškumo bendrame pasakojime. Realių epizodų iš kurių galėtume spręsti apie nuotaikas, požiūrius, mintis ir tt.
4.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-01 21:41
Lengvai
O, pasakojimas iš Toro perspektyvos! :)

Ma asmeniškai šis yra žymiai geresnis nei Leilos: mažiau chaoso, nėra nereikalingų techninių aprašymų, ir pats pasakojimas bėga sklandžiau. Be to, visai įdomu pažvelgti ir į Toro pasaulį.

Šįkart 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-30 14:01
Muza4Svajokle
Gal kiek monotoninis, neskubus stilius.

"Iš pradžių jam imponavo absoliuti laisvė, bet tai netruko ilgai. Iškart po skyrybų jautėsi pilnas jėgų ir neišsemiamos energijos. Jokios kontrolės, jokių kompromisų, tarsi nerūpestingos jaunystės laikais!"

Mano manymu reiktų pakeisti, leisti skaitytojui PAJUSTI, kaip jis jautėsi, o ne išvardinti.

Pvz.
Paleidęs savikontorlę, baliavojo su draugais iki paryčių ir traukė visa gerkle studentišką dainą, tarsi nerūpestingos jaunystės laikais!
Grįžo namo tik ryte, pavargęs, užkimusiu balsu, bet su plačia šypsena iki ausų. Štai ką reiškia laisvė, niekam neturi teisintis ir atsiskaitinėti.

Žinau kad kritikiuoti lengviausia, bet juk mes čia tam ir esam kad parodyti, kas mūsų manymu negerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-30 12:59
Andrėnas
Šį kartą kalsiu prie sienos nenumaldomą autorės norą viską paaiškinti ir/arba pasiaiškinti.

- Elektroninė virvelė, kuri turėtų būti pavadėlis, aprašinėjama pernelyg tiesmukai. Net užkietėjusiam technomanui kaip aš nėra įdomu ir, blogiausia, nukreipia skaitytojo dėmesį į šalį. Geriau tokias detales pateikti būtent kaip detales: Užsisėdėjęs šunkatis lakstė iš kairės į dešinę, tarsi pirmą kart išvestas pasivaikščioti šunytis, versdamas elektroninį pavadį nervingai zysti ir trūkčioti Toro ranką.

- Sakinį apie gerklų išpjovimą skaičiu tris kart, kol suvokiau ryšį. Vienintelė tikra to sakinio nauda – jei nori parodyti negailestingą Toro bendrapiliečių poreikį gyventi super patogiai ir netrikdomai. Jeigu taip – perrašyk. Jei ne - mesk jį lauk.

- Operos atstumas nuo namų atrodo labai dirbtinis ir tuo pačiu mažai informatyvus. Atstumą, ypač fantastiniame pasaulyje, kurio technologijos nėra gerai žinomos skitytojui, geriau nurodyti kelionės trukme. Pvz.: teko praleisti klaikiai nuobodžius tris ketvirčius valandos kelionėje, ir tai tik į vieną pusę . Juolabiau, kad net mūsų pasaulyje 1000 mylių tėra dvi valandos skrydžio eiliniu pigių reisų bendrovės 737 Boingu.

- Kad jau užkabinom atstumus, tai “4000 mylių spindulys” reiškia, jog Leila, gyvendama geografiniame Europos centre, nebūtų radusi nei vieno lipdytojo visoje Europoje, Mažojoje Azijoje, Afrikoje iki ekvatoriaus, geroje dalyje Sibiro, Šiaurės ašigalyje, Grenlandijoje bei Isandijoje.

- skaičiusiems ankstesnįjį kūrinį, socialinė ir turtinė atskirtis (“sumokėjo viso ketvirčio uždarbį”, “milijonierius”) įkrenta kaip bomba. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik atkreipiu dėmesį į detalę.

Na ir pabaigai - pastebėjimas, jog kalbos sklandumas gerėja. Darbuokis toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 22:14
matrica qr
Na sakyčiau tokia realistinė fantastika - temperamentų nesutapimas, neištikimybė, skyrybos. Negi ir ateity šios problemos neatsikratysime? :) 

Kūrinys skaitosi lengvai, suprantamai, kaip sakoma - lengva plunksna rašytas. Puiku, nėra ką ir pridurti 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 17:57
cerera
Visų pirma, turiu gerus mokytojus, Širše :D
Kita vertus, nelabai kas ir liko iš tos mano fantastikos gal..?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 17:32
pikta kaip širšė
Atrodo, kad pripratai prie to "sumeluoto" pasaulio ir viskas sklandžiau vyksta. Leilos dalyje lyg daugiau buvo noro paaiškinti, o čia jau jaučiasi daugiau sklandaus pasakojimo ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 16:06
cerera
Ta pati istorija iš Toro perspektyvos :)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą