Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Muza4Svajokle Muza4Svajokle

Papuoliau!

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


1 Skyrius

- Leira Bareikaitė, užeikite, – pakvietė žilstelėjęs, dekanas į kabinetą, - Leira, kalbėsiu atvirai, jus vis dar čia, tik iš pagarbos jūsų mamai.
Taip, taip, aš atsimenu, iki šiol ausyse skamba mamos žodžiai: “ Visos mūsų giminės moterys - mokytojos, stok į pedagogiką, pratęsi šeimos tradiciją. “ –  jai pritariančiai linksėjo močiutė.
Ir štai aš čia. Eilinį kartą dekano kabinete, klausausi moralo.
- Suteiksiu jums paskutinę galimybę perrašyti įskaitą arba jau rimtai kalbėsime apie jūsų pašalinimą iš universiteto, – suraukęs antakius, griežtai kalbėjo, pedagogikos dekanas.
Kaltai nudelbiau akis, reikia parodyti, kad nuoširdžiai gailiuosi.
Ir kam aš stojau į pedagogiką? Kam leidausi įkalbama. Gal aš nepaveldėjau šeimos pedagoginio geno, hmm.. įdomu toks yra? Toks jausmas lig būčiau ne savo vietoje. Man neįdomu. Tas sausas knygų graužimas ne man.
- Nejau negalima pasiruošti ir išlaikyti, negaištant mano ir kitų dėstytojų laiko? – tęsia pakeltu balsu, piktai gręždamas mane žvilgsniu.
Gal ir galima, bet.. visuomet yra tas nelemtas „bet“, kai tik man reikia ruoštis įskaitoms, kas nors būtinai nutinka. Mane tiesiog persekioja nenumatytos aplinkybės, kitaip tariant fors mažorai (force majeure), turiu pastebėti, kad net draudimo bendrovės nuo to nedraudžia. Gaila, negaliu jam taip pasiteisinti, jis nesuprastų.
Nuleidusi galvą išėjau iš kabineto, reikėjo rinktis vaidybos studijas, kadangi apgailestavimą per šiuos metus, įvaldžiau puikiausiai.
Echh ir ko gi man taip nesiseka?
Praeitą savaitę, sąžiningai prisėdau ruoštis šiai įskaitai, jau nekalbu apie prieš tai buvusias, skambina mano geriausia draugė ir prašo pavažiuoti kartu su ja į sodybą. Aš pasižiūrėjau į knygų krūvą, kuri nekelia jokio entuziazmo ir pradėjau derybas su savo sąžinę, kad galima praleisti gerai laiką su Raminta ir pasimokyti kai grįšiu.
Kas galėjo numatyti, kad pakeliui atgal suges mašina? Mes sustojome šalikėlėje, kaip priklauso pakėlėm kapotą, abidvi palinkom virš jo, pažiūrėjom į begalę purvinų laidelių, juos pajudinome - nepadėjo. Ką daugiau galėjo padaryti, dvi nieko nenusimanančios apie automobilius merginos? O avarinė visiškai neskubėjo į pagalbą.
Namo grįžau vėlai vakare: sušalusi, pavargusi, pikta ir alkana. Pasiruošti įskaitai laiko, jėgų ir reikia pripažinti noro, neužteko. Argi tai ne fors mažoras? Jei nuo jo draustų, aš bučiau turtinga, jei vertintų balais - pirmūnė. Juk to nepaaiškinsi dėstytojams, jie sakys, kad reikėjo mokytis anksčiau, bet juk visi studentai mokosi paskutinę naktį prieš egzaminą, tai jau sena tradicija, negaliu jos savavališkai keisti.
Nenoriu visą gyvenimą daryti to, kas man nemiela. Gal mesti studijas? Vis tiek man jos nepatinka. Galų gale, tai mano gyvenimas. Bet kaip paaiškinti mamai?
Jei pranešiu mamai, kad metu studijas – ją nuvilsiu, jei pašalins iš univero - nuvilsiu dar labiau.
Nu ir pasirinkimas, blogai arba labai blogai.
Kodėl aš negaliu būti tokia kaip mano sesuo: pareiginga, gerai besimokanti, niekuomet nenuvilianti, tokia ideali jog darosi bloga.
Ji tikrai nepraleis progos iš manęs pasijuokti, vaikščios uodegą iškėlus, žinoma, ji juk geresnė.
O aš, o ką aš? Aš dar nežinau ko noriu iš gyvenimo. Žinau kuo nenoriu būti – mokytoja. Man norisi, kažko, kas mane domintų, bet kas tai galėtų būti..

***
Orai atvėso, praeiviai pakelia kalnerius, nusisukdami nuo šalto vėjo, ieškodami prieglobsčio užeina į šiltas parduotuves. Saulė slepiasi už debesų, vis rečiau parodydama savo palankumą, lauke apsiniaukę, pilka ir niūru.
Eidama iš universiteto namo prisiminiau, kad mama prašė šio bei to nupirkti. Perėjau gatvę, skubėdama kartu su visais pasislėpti nuo šalto vėjo parduotuvėje. Vitrinoje atsispindi einantys praeiviai ir susivėlusi mergina, tai aš. Žiūrėdama į savo atspindį, pravedžiau ranka per vėjo suveltus tamsius plaukus, praleisdama juos tarp pirštų iššukuodama. Ant peties didelė rankinė, stilingas lietpaltis garstyčių spalvos su į akis krentančiomis įspūdingomis, rudomis sagomis. Stilingai atrodau, pagyriau save ir užėjau į didelį prekybos centrą.
Man plaukus tuč tojau suvelia pučiantys šilti vėjeliai stovintys prie įėjimo. Štai ir pataisiau šukuosena. Ai, tiek to, nekreipdama į tai dėmesio, bandau prisiminti, ko mama prašė nupirkti. Atrodo tik pieno ir duonos. Einu link pieno skyriaus, nežiūrėdama į kitas prekes išdėliotas pakeliui. Suskamba mano telefono melodija. Atsegiau rankinuką, o jis kaip tyčia neįdėtas į tam skirtą kišenėlę, kur aš jį padėjau? Kapstausi, niekaip negaliu jo rasti, tarp krūvos reikalingų daiktų. Nors imk ir iškratyk visą rankinės turinį parduotuvės viduryje. Jis skamba, aš vis labiau nervinuosi, net sukaistu beieškodama. Nu kur gi jis? Viską išrausiau - nėra, bet juk jis skamba. Atsegiau šoninė rankinuko kišenę, štai kur jis, perbraukiau per išmaniojo ekraną.
- Klausau, labas, - pasisveikinau su savo geriausia drauge Raminta. Mes su ja draugaujame nuo darželio. Kaip nuėjome į vieną grupę, paskui į vieną klasę, išsiskyrėme tik universitete, pasirinkome skirtingas studijas, bet laisvalaikį leidžiame kartu. Štai kur patikimas ir mane suprantantis žmogus.
- Sveika, aš skubiu reikalu, ar turi planų šiam savaitgaliui ir kitos savaitės pradžiai?
- Taip. Eilinį kartą neišlaikiau įskaitos, reiks ruoštis, - prisipažinau jai nebijodama pasmerkimo, ji ir taip viską apie mane žino.
- O vėliau negali?
- Nemanau, - atsakiau niūriai atsidusdama, - dėstytojai ant manęs užsirūstino. O kas nutiko?
- Supranti, aš radau bilietus į Romą, labai pigiai, jei ryt ryte išskristume antradienį grįžtume, gal spėtum pasiruošti? Prašau, labai, labai, - stena mano draugė.
- O, kaip norėčiau.., bet jei neperrašysiu įskaitos, mane išmes iš univero.
Juk liko vieneri metai ir baigsiu, mūsų giminės moterims, taip rūpimą pedagogiką, o paskui pati spręsiu, ko aš noriu ir ką veiksiu savo gyvenime. Nenoriu nuvilti mamos, dabar darysiu viską, kad tik manęs neišmestų. Ne, neskrisiu. Eisiu geriau ruoštis įskaitai.
Bet jei nuskrisčiau, taigi tik kelioms dienoms, ką čia reiškia, kelios dienos, grįžčiau ir spėčiau pasiruošti. Šiek tiek paskaityčiau varganam ketvertui gauti, praeinamas balas, man užteks. O jei kas nors nutiks ir aš nespėsiu pasiruošti? Žinant mano sėkmę, geriau neskristi.
O taip norisi.. Mes taip seniai planavome šią kelionę. Laukėm kol pagausime avialinijų gerą pasiūlymą. Štai ir pagavome. Tik ne laiku. Labai ne laiku. Ką daryti?
- Ten dabar šilta, kai pas mus žvarbus oras. Ten dabar apie dvidešimt šilumos ir saulė, kai pas mus pilka ir niūru, - gundo mane, tarsi gyvatė gundytoja.
- Raminta, nepradėk, juk supranti..
- Žinoma suprantu, - pertraukė ji, - bet tokia kaina nedažnai pasitaiko, ir viešbutį suradau popigiai. Skrendam, prašau, prašau, prašau, - verkšlenančiu balseliu kone maldaudama, prašo Raminta.
Ir taip sunku atlaikyti priešpriešą, tai dar ir Raminta gundo. Juk noriu skristi, o čia ta prakeikta įskaita. Kodėl gi taip nesiseka? Ar gi čia ne fors mažoras?
Pirmą – tai yra nenumatyta aplinkybė. Kas galėjo numatyti, kad bilietai atpigs, būtent tada, kai aš neišlaikysiu įskaitos, a?
Antra – nenugalima jėga. Ar galėtumėt atsispirti svajonių kelionei?
Mintyse ant svarstyklių dedu įskaitą ant kitos pusės kelionę. Cha, ar reikia aiškinti kas nusvėrė?
- Gerai, imk. – pasidaviau.
- Jieėė, - spiegia iš džiaugsmo man į ausį Raminta.
- Kelintą atvažiuosi manęs paimti?
- Ketvirtą ryto, buk pasiruošusi, iki. – ir atsijungė.
Įsidėjau mobilų į kišenę, giliai atsidusau, nu ką aš galiu pasakyti? Nenugalimai jėgai nepasipriešinsi, ką jau kalbėti apie mane. Ir taip vyksta nuolatos, juk ėjau namo pasiryžusi mokytis. Mane tiesiog persekioja nenumatytos aplinkybės.
Einu iš parduotuvės namo, krautis kuprinės, paskendusi mintyse apie Romą. Taip seniai svajojau ten nuvykti, pamatyti Koliziejų, Vatikaną, kas to nenorėtų? Reikės namie prisėsti prie kompiuterio, sudaryti apžvalgos maršrutą, kad kuo daugiau pamatytume. Juk keturios dienos ne kažin kas. O grįžusi iškarto prisėsiu prie knygų ir parašysiu tą nelemtą įskaitą.
- Labas mam, - įėjusi į namus pasisveikinau.
Gyvename su mama ir seserimi sename daugiabutyje. Butas kuklus, seniai nematė remonto, bet švarus ir tvarkingas.
- Labas, nupirkai ko prašiau? - paklausė išeinanti iš virtuvės mama, valydamasi rankas į rankšluostį.
Ot šūdas! Nesiseka, tai nesiseka, taigi buvau parduotuvėje.
- Mam aš pamiršau, - padariau, jau tapusi profesionaliu, apgailestaujantį žvilgsnį.
Mama jo neįvertino.
- Kur tavo atsakomybės jausmas? Negali padaryti primityviausių dalykų, - tarė supykusi mama. – Kada tu subręsi, - uždavė retorinį klausimą ir nuėjo atgal į virtuvę.
- Mam nepyk, aš buvau parduotuvėje, paskambino Raminta, - eidama paskui mamą į virtuvę teisinosi, - ji pranešė, kad paėmė bilietus į Romą. Aš taip apsidžiaugiau, viską pamiršusi atbėgau namo krautis kuprinės. Ryt išskrendu.
- Tu tokia neatsakinga, kaip tu gyvensi? – gailiai į mane žiūrėdama klausia nusiminusi mama.
- Kažkaip gyvensiu, kiti gi gyvena. Gal susirasiu atsakingą vyrą.. – pakėliau akis svajingai.
- Aha, ar atsakingas vyras, galės su tavim gyventi? – atrėžė mama.
- Poroje turi būti kažkas atsakingas. Mes abi dvi suprantame, kad tai ne aš, reiškia ieškosiu tokio vyro, - dėstau savo samprotavimus.
- Kada išskrendi?
- Šiąnakt ar šįryt, čia kaip pažiūrėsi.
- Kavą gersi be pieno, sumuštinių negausi. Arba eik atgal į parduotuvę, - tarė mama rodydama ranka į duris.
Pažiūrėjau pro virtuvės langą, medžiai linksta nuo stipraus vėjo gūsių, sunkūs pilki debesys vos slenka ketindami prapliupti lietumi.
- Gersiu juodą kavą, –  apkabinau ją, nutarusi nekelti kojos iš namų - atleisk mam, aš netyčia, taip susijaudinau, užsisvajojau ir apie viską pamiršau.
- Gerai, eik jau, kraukis daiktus, - numojo ranka mama.
Mano mama nuostabi ir supratinga, pasisekė man su ja. Gaila, kad aš ne tokia, kaip mano sesuo Kira, kuria galima didžiuotis.
Nuėjau į kambarį, sudėjau ant lovos drabužius, kuriuos paimsiu, jų nedaug: pora marškinėlių, megztukas, jei bus vėsesnis vakaras, džinsai, bridžai ir švarūs apatiniai. Iš antresolės nukėliau patogias basutes. Taip, ko man dar reikia? Asmens tapatybės kortelės ir telefono pakrovėjo. Lig ir viskas. Apsidairiau įsitikindama, kad nieko nepamirštu. Sudėjau daiktus į kuprinę. Skrendame su pigiomis avialinijomis, už bagažą nemokam, tad talpinu viską į kuprinę, juk tik kelioms dienoms. Marškinėliai daug vietos neužima.
Atsisėdau prie kompiuterio, ketindama paieškoti interneto platybėse, ką galime pamatyti Romoje per tokį trumpą laikotarpį ir sudaryti dienos maršrutus. Skaitinėjau forumus, praktiškus patarimus rinkdama mums naudingą informaciją iki vidurnakčio. Užsakiau ir atspausdinau bilietus į muziejus. Viskas, einu gultis, liko tik kelios valandos miego.
2016-11-28 16:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 15:13
Ventenra
Pradžia tikrai sudomino, įdomi pagrindinė veikėja ir pasakojimas nutrūksta taip, jog norisi greitai perskaityti kitą dalį. Gal tik gramatinės ir skyrybos klaidos kai kur rėžia akį, bet tai lengvai ištaisoma :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-11 16:01
Loke1
Hm..o kur monstrai, bent skeletas spintoje?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 00:29
40581
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 00:21
wride
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 19:43
Aurimaz
Skyryba! Žiūrėk skyrybą ir sakinių struktūrą, antraip aš pabūsiu už tą dekaną...
Ir jei jau dedi skyriais, malonėk nerti tiesiau į tai, ką išties ketini papasakoti. Nes dabar nukirpai taip ne vietoje truputį.
Pliusas - įtaigiai piešiama pagrindinė herojė. Netgi turi šiokio tokio žavesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-30 14:29
Muza4Svajokle
Ačiū už svetingą priėmimą į psichų gretas :D
Esu svajoklė, šioj žemėj nedažnai lankausi (vis skraidau padebesiais), tad rašau tik fantastiką ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-30 14:20
Andrėnas
Nepaisant juokelių apie apie triusikus-apyšiknius, "kalnerius" vis tik yra apykaklė.

Dėstai sklandžiai, aprašymai irgi pusė velnio. Herojės prisistatymas per atspindį jei ir neišradingas, tai bent jau tvarkingas. Lenda į akis rašybos klaidos, bet proto ribose, labai nesibarsiu - all in all geriau nei vidutinis pradedančiųjų rašykų lygis. Va ko pasigedau, tai pačios fantastikos, bet sutinku palaukti dar vieną-du skyrius.

Sveikinu įsiliejus į fntastikos skyrelio psichų gretas - rašyk toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą