Po dešimtmečių nuo Jos

Ką pasakyti man,
kai po mirties dešimtmečiai praeina?
Nuneigti gal –
nebuvo jos, nėra
ir subtiliau, išmintingiau į reiškinį pažvelgti,
esą, taip kūnu rengiasi žmogaus dvasia.

Beje, ir taip ne kartą esu daręs.
Paveikslų atminty susikaupė daugiau.
Į savo žemę – Lietuvą – atėjus Marija
sūnelį pasupa bažnyčiomis ir vienuolynas.
Tačiau arčiausia man lig jųdviejų,
gimtų namų palubėje,
kamputyje paveikslu įspraustų...

Už jų akiraty
dangus pagražintas žvaigždynais.
o netoli, atrodytų, prie pat širdies,
įskaudintomis akimis regiu, kaip...
(galbūt kamputyje, iš palubės)
... kaip mano motina Stefanija (Stepa, Steputė)
už savo sūnų meldžiasi.

Dabar jau po dešimtmečio
nuo jos mirties...