5.Tas mano AŠ: iš tikrųjų, Dieve, padėk...

Žiūriu  į žvirbliais aptūpusį krūmą ir, neatitraukdamas akių, galvoju, kaip jie atpažįsta vienas kitą. O atpažįsta gi, atpažįsta... Kažin, kaip jie mato mus, žmones? Galbūt, kaip mes juos? Visi jiems esame į vieną panašūs.
  Nesiimčiau sakyti, kad jų gyvenimas peržengia ribas, kurias mato, jaučia, žino žmogus. Tačiau numanau, kad ten, Savęsp (i), jie irgi turtingesni savimi, savo būtimi. Galbūt net vienas kitą vardais šaukia. Galbūt dalijasi pasapnuotais sapnais. Galbūt savas nuoskaudas ar sumanymus išsipasakoja, galbūt...  Taip, taip – galbūt, galbūt.  Beje, jau ir pats pradedu vis geriau įeiti į Savęsp gyvenimą. Ir– ką? Jis gyvas ir po užmerktų akių vokais. Ir krutantis, ir judantis, ir nuostabu, kad jautiesi, jog ten mirties nėra. Bet gal - ne, gal teisingiau taip tarti:  ten galima mirti, bet galima ir nemirti. Arba numirus galima vėl prisikelti. Žinoti, kaip tai atsitiko ir nežinoti. Atsiranda supratimas, kad toks žmogaus matymo, jo pajautų pasaulis galėtų būti sumontuotas pagal Dievą sumanymą, jo patirtį. Štai pasakė, kad sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir todėl dabar žmogus pats, gal to net gerai  nesuvokdamas, savo pasaulį kuria pagal Dievo patirtį – elgiasi ar mokosi jame būti panašiai, kaip jis.
O žvirbliai, žvirbleliai, iš tiesų esame nebagai (vargšai, nelaimėliai). Regis, net neturime laiko pamąstyti, kaip iš toli ir nežinia iš kur einame, kad va, aptūpę alyvos krūmą lyg ir nenorime toliau matyti: o kaip gi  jie iki jo? Jau kuris laikas, kai atėjęs į parduotuvę įpratau nusipirkti pigesnį batoną žvirbliams palesinti. Ot, dabar jie ir aptūpę krūmą. Tikrai sotūs ir reikia manyti, kad laimingi.
  – O Pranas vis dėlto nedorėlis – vėl paėmęs jo knygelę paburbuliuoju panosėje. Palikti ją tokią, kokia ji paleista iš po jo plunksnos, jau man, pasakysiu, sąžinė neleidžia. Nesuvirškinta kaip reikėtų, neiškalbėta. Gaila, oi gaila, kad patingėjau pabūti knygelės bendraautoriu. Bent  jau neatrodytų tokia naivi. Tačiau jau ne paslaptis, kad Pranas, vos pradėjęs ją rašyti, nemelavo ir atvirai sakęs, kad už mane, Vidinį, jos rašyme darbuojasi mano kodas. Jis žinojo, kaip padaryti, kad pats įsilaužčiau į knygą ir kaip bendraautorius, ir kaip jos personažas. Dabar šis „kodas“ vis aiškiau atsiveria suvokimu, kad Pranucis specialiai paliko nemenką dalį knygos man parašyti. Gavus ją kaip palikimą, ne kur pasidėsi.  Ak, Pranai, Pranai, kur tu? Tačiau nemanyk, kad mūsų keliai jau nesusitiks.
  Praėjo nedaug laiko, kai supratau, kad gerokai perdedu savo pyktį. Jo dozė gerokai mažesnė, negu man pradžioje pasirodė. Dar truputį užtrukus, pajutau, kad toks darbas man darosi vis labiau patrauklesnis ir man smagu suvokti, kad nunyks Prano išleista knygelė
    „... tas mano AŠ
    (AŠAŠAI – 1) “
    Taip pat neatsiras jos vietoje ir kitas jo lyg netyčia parekomenduotas variantas:
    „... tas mano AŠ
  (AŠAŠAI – 2) “
  Nebus taip, nebus, nes abi keliais variantais pabandys susilieti į vieną gerokai didesnės apimties knygą „Tas mano AŠAŠAI“ arba, tarkim, „Tas mano SAVĘSP“. Ir labai  tikėtina, kad nei Pranas, nei aš jos savo rankose nepalaikysime. Tačiau dabar skaitau, kas jau parašyta ir nerangiai kilnodamas ištraukas, nelengvai suvokiu, kur jas padėti į būsimą knygą taip, kad neatrodytų lopiniais, montažais išmarginta. Norėtųsi, kad visas knygos tekstas nutekėtų kaip upeliukas, kalbėdamas, šnabždėdamas savo vandeniu, o žmogus, pamatęs jame savo atvaizdą, nebūtų šykštus jam palinkėti: [/i] Dieve, padėk  jam... [/i]
Dabar taikausi atsargiai į knygą  padėti Prano štai kokį užrašą:
  „Lyg atsvara aprimstančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis . Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti į kūną ir realizuotis fiziniu gyvenimu. “
  Kur bepadedu šiuos du sakinius, vis pakimba, nesiderina, neišgirstu ką kalba upeliukas.
  Iš tikrųjų, Dieve, padėk...