4. Tas mano AŠ: taip, taip, ir vėl ruduo. Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą

  Palikimas...
  Nedaug truko laiko, kai pradėjęs jį gauti, paprašiau:
  – Ak, dangau, padaryk taip, kad jis, taip laimingai atėjęs, dar laimingiau atgal sugrįžtų.
  Ar galėjęs pamanyti, kad jis imtųsi visokiausių kiaulysčių į mano dalią  įsprausti. Man buvo žinoma, kad atsiradus jam, palikimui, žmogus nuoširdžiai kelia akis į dangų, ieško ten Aukščiausiojo, kad galėtų per jį padėkoti, kad taip atsitikę. Kad ir elgeta, kad ir bedievis, tačiau tuoj  viskas keičiasi: ne tik bažnyčią sužino, bet ir atsirandančią savyje stiprybę tvirčiau įsiremti į žemę. Išstovėti. Tačiau pasirodė, kad apie  palikimą žinau nedaug. Nežinau, kad tai labai įspūdingas darinys, apsėstas susipriešinusių, tarp savęs besipešančių dvasių. Man buvo smagiau žiūrėti į dangų ir tikėtis, kad jis neužmirš ir manęs.
  Neužmiršo.
  Apie palikimą sužinojau vėliau, negu gebėjau numanyti, įtarti, kad jis atsiras mano  nuosavybėje. Kaip tai atsitikę, kaip atrodžiusi  tokio reiškinio pradžia, deja, irgi nelabai suvokiu, tačiau savyje ogi niekaip negebu atsikratyti minties, kad jis prasidėjęs senai, dar Radijo karietos laikais, kai Pranas buvo jos vežiku. Nieko pikto nemanant, smagu būdavo palaikyti jos vadžias, timptelėti jomis žirgą Ygagą ir sušiaušus kelionę į vėją, padainuoti:

Stebis, stebis nemunėliai –
kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės,
girgžda  karieta.

  Ne vaikas. Netgi už  Pranucį vyresnis. Jį išsupęs, o vis tiek kaip vaikas:

Oi parvešim šimtą metų
mūs šalelės mylimos,
šimtą metų, šimtą metų –
Visą  amžių Lietuvos. 
   
  – Ak, kad taip visą gyvenimą tik karietoje, o gyvenimo tiek, kiek panorėsiu, – buvo gera pasvajoti. Pranas gi, palaikyti vadžioms ir į keliones išvažiuoti, nebuvo šykštus. Tačiau neretai pajausdavau nepiktą pavydą, kad radijo karieta yra jo karieta, jo nuosavybė. Todėl ar reikėtų stebėtis, kad ir palikimo sąvokos supratimas mano smegenyse kūrėsi pagal paveikslą, kuri piešė prisirišimo prie karietos jausena.

Senis švilpina botagą,
timpsi vadeles,
dantyse pypkutė dega,
pusto ugneles, –
     
      dainuodavau, kai  linksma, o kai išlikdavau santūrus, imdavau į burną kitas karietos dainas, regis, dažniau „Karietos vežėjo giesmę“. Išgirdęs ją Ygaga suklusdavo, pritildavo kanopulės dunksnoti, karieta, girgždėti. Labiausiai ją pamėgęs buvo žmogus iš Griškabūdžio.  Ypatingai laimingas, jeigu pasitaikydavo po rankomis turėti armoniką. Tuomet ir grodavo, ir pats dainuodavo:

Yra  pasaulyje dalykų,
labai tikrų, bet daug ir – ne,
kaip atmintis apie jaunystę
galvoj girgždena karieta

  Nemažai laiko praėjo, kai ir vėl ruduo. Net nežinau, kelintas, tačiau  apie jį skaitau jau iš Prano parašytos, bet, pasak jo, dar nebaigtos knygelės „... tas mano AŠ. “
  „Ruduo.
  Taip, taip, ir vėl ruduo. Daug kartų jis prašliaužė per mano  gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti, kiek jų būta. Tačiau neretai  toks  tingėjimas savotiškai įdomus: stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama dienoje vis mažiau šviesos, kad net truputį  baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos  horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai, kokių tik  nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet  daugiausia  bruzdesio,  judėjimo,  erzelynės  Savyje, Savęsp (i),  Ašašai... “

– Ir dar, Pranai, - pertraukęs skaityną sakau pusbalsiu, – ir dar, bičiuli,  šitą rudenį įspėjau tavo kodą. Matyt, nedaug galvojau apie jį iki tol, kol nebuvau gavęs tavo palikimą. Beje, galiu  pasakyti, kad jo vis daugėja. Ir aš suprantu, kad net atsisakęs būti tavo sumanytos knygelės bendraautoriu, vis esu priverstas ją rašyti pagal palikimo  nuostatas.. ją rašau. Ar manai, kad galiu tuo  džiaugtis? Kad turiu tam  laiko? Tačiau  vis  tiek - kur  tu?
  O Gelovinės atvaizdo debesėlis irgi nerimsta. Vis dažniau ir dažniau  pamatau jį viršum šilinių krašto, viršum Šklėrių sodžiaus ir Miselio  balelės, prie kurios pušelėje įsikūręs varnas Golius.
  Ko tyli? Kodėl nurimo mudviejų susisiekimo priemonė? Negi ir ji rūdimis apėjo?