Eilėraštis nedidukas. Žvilgterėjus pasirodė, kad jį tuoj „prarysiu“, tačiau perskaičiau dvi eilutes ir – stop, pradėjau iš naujo:
Peizažuose būties išmokau ir save matyti,
į dvasią atsinešti begalybę.
Vieni pasako, tai – ne aš,
tai fotografija, kurioj
save jie mato.
Šypteliu jaukia tylos minute ir man pasiregi, kad šįkart gal tiek ir užteks, nes ir aš galiu nesunkiai atsiliepti. Kad ir taip:
Betgi ar reikia man kalbėti apie tai,
ką jau seniai įvardijau Savęsp.
Ir ten lėktuvai skraido,
plaukioja laivai
ir traukiniai pakaukdami važiuoja
Manau, kad būtent kelionėse po Savęsp, po Ašašai, išmokau Prano raštus pažinti be jokių nuorodų jį juos. Nors vėlgi ir Poe, ir Pro (poezija ir prozą) ten, Savęsp peizažuose, yra konkrečios, apčiupinėtos gyvasties išraiškos. Nelabai suvokiu, kaip tai galima būtų nufotografuoti, tačiau piešiniui jos pasiduoda labai mielai ir jų atsiradę įvairiausių – pozuoja paukščiu, gyvūnu, upe ar ežeru, debesiu ar kalnu, deive ar undine, tačiau Prano piešiniuose jie tik žmonės, žmonės, iškrikdyti kas kur ir užsiėmę kas kuo, o jų dievai – santuokoje sugyvenantys Poe ir Pro, išlaikę matriarchato tradiciją, kai moteris aukščiau vyro. Manau, kad dėl šios priežasties ir Pranas, nepaisydamas Pro moteriškos prigimties, ir į ją rodo kaip vyrą. Matyt - bent kol kas –ir vienam (Poe), ir kitam (Pro) kitokio parterio šeimynos gyvenime nesuranda. Betgi ir Savęsp prigimtyje ne kūnas reiškia pirmumą.
Jau pradėjęs rašyti sumanytą knygelę, dar netrumpą laiką ją „kankino“, kaip bevardę. Nerūpėjo kaip ji bus įvardinta, tačiau vienąkart užrašęs,
... tas mano AŠ
(AŠAŠAI –1)
kilstelėjo užpakalį nuo kėdės ir, ką besutikęs, džiaugėsi įtikinėdamas, kad tik dangus jį galėjęs taip sumanyti ir jam pakuždėti. Man regėjosi, kad suprantu, kodėl jis taip ir Pranas negaiš laiko, kartodamas girdėtus dalykus. Tačiau jo džiaugsmas buvo stipresnis – neaplenkė jis juo ir manęs.
– Tai labai mielas, įdomus, o svarbiausia, kad labai prasmingas pavadinimas. Apgailestauju, kad nesutikai būti knygelės bendraautoriu. Dabar tavo vietoje dirba kodas. Nors dar galėtum, dar nevėlu. Parašau sakinį, kitą ir vis pagalvoju: o Vidinis begėdis.
– Ačiū, Pranai. Ir kad pasiūlei būti bendraautoriu, ir kad prisimeni, tačiau lai pasilieka, kaip yra. Toks mielas džiaugsmas, kokį dabar matau, daug jėgų suteiks, į jaunystę sugrąžins. Neleis jai apipelėti ir nunykti, lyg jos nebūtų buvę. Pirmyn, nejaunas Pranuci, į ją, bet ne tik už save. Už mane taip pat. Ir už visus, su kuriai joje kartu buvome.
Pranas gilia atsiduso. Akių šviesa prigeso.
– Tu, Vy, visuomet sugebi aiškiau pasakyti, negu aš. Ir geriausiai žinai, kad parodydamas į save, į AŠ, niekuomet Ten nematau savęs vieno. Ten visuomet daugiskaita. Nebūtų smagu, jeigu išmintingas skaitytojas, atėjęs į mano AŠ, neaptiktų erdvės ten, bruzdėjimo, judėjimo, jeigu nepasijaustų, kad kažkas iš jo pavogta, paimta ar kitaip privatizuota ir atnešta čia. Atnešta ČIA. Žinoma, labai abejoju, kad taip galėtų atsitikti, nes, regisi, kad gyvenimu pasistengiau, jog panašų nesusipratimų nebūtų.
– Skaitytojų, Pranuci, irgi yra įvairiausių. Kitam AŠ tėra tik jo kiemas, į kurį ir saulės spindulėlis negali prasimušti. Tačiau jis jo nežino, nemato. Ir kiemas be tvoros. Tačiau apie tai, regis, irgi nemoku pasakyti, kad būtų aišku. Kad tas kiemas irgi į begalę įspirtas, priimtas ar kaip. Žadžiu, įskaičiuotas.
– Klausyk, Vy, paklausyk. Nežinau iš kokio tai laiko, bet patikinu, kad sumanytos knygelės netgi užuomazgų mintyse nebuvo, kai rašiau:
Tas mano AŠ
ne man vienam priklauso,
ir nesvarbu, kas būtų jis –
ar moteris, ar vyras.
Įsižiūrėki į save
ir bent šiek tiek mane matysi.
Nerodysiu pirštu
kokiais peizažais mes sutampam –
gal tuo skausmu, kuris ateina į krūtinę,
audroje nulūžus medžiui,
gal nuotaika gera,
pamačius, kaip iš žiedo
bitė kopia medų,
o gal atmintimi atgijusia, kad kažkada
ir aš laikiau ant rankų augančias dukras.
Paglostę barzdą, sakė:
– Tėte, bado...
Toli – giliai, giliai – toli
po žmogų kaip pasaulį išbarstytas
tas nenusavintas,
į nuosavybę neįspraustas AŠ,
kad ir dabar štai pamanau,
kad ir eilėraštis šis parašytas,
sutarus su kažkuo
į vieną susilieti savyje...
– Taip, taip, Pranuci. Eilėraštį šį ir aš atsimenu, – nežinia ko sukrutęs, sujudęs skubėjau atsiliepti. Toks krutulys ragino greičiau dėtis kepurę ant galvos ir atsisveikinimui paduoti ranką. Kas tai? Kodėl taip? Neprisimenu, kad kada taip, kaip dabar.
Rankos nepadaviau, tačiau kepurę ant galvos užsidėjau.