Tas mano AŠ: būsim, Goliau, reikia būti...

Aną kartą buvo parašyta: Kelionė į Šklėrius prasidėjo.
  Šituo sakiniu Pranucis užvertė  mažytę, tačiau, pasak  jo, vis dar neužbaigtą knygelę, įvardijęs ją
                ... tas  mano AŠ
              (AŠAŠAI – 1)
  Perskatęs ją, gūžtelėjau pečiais, nes iš tikrųjų, ką pasakyti, kai jau ne tiek mažai pasakyta ir Pranuco adresu, ir apie knygą, ją dar jam rašant. Tačiau net nuojauta nedingtelėjo dvasioje, kad galėtų atsitikti  taip, jog kelionę į Šklėrius prisieisią rašyti man, taigi Vidiniui. Jau štai kiek laiko praėjo, kai 2016 m. gegužės mėn. 29 d. viešumoje pasirodė žinia:
  [i]Prano reikalus (skolas taip pat) skubos tvarka kaip palikimą perėmiau aš, Vidinis. Džiaugtis dėl to  nerekomenduoju, o nusiminti juolab. Viešpaties keliai nežinomi.
  Turbūt nereikėję šioje žinioje tarti Viešpaties vardo. Sakau, turbūt, nes Pranas pradėjo nykti, merdėti ir šį procesą taip paliudijo:
  „Džiaugiuosi, kad miręs, – parašė dienoraštyje ir pakomentavo: – Kai matau, kaip kiti sparčiai spaudo klavišus, rašo sakinius, spausdina tekstus, kaip žuvys nardo po internetą, džiaugiuosi suvokęs, kad nors miręs, bet dar krutu“.
  Iš nemenko pluošto man neįtikusių jo įrašu, šis, sakyčiau, labiausiai nepatiko, tačiau žinojau, kad knygelę rašė labai sunkiai, o jos  pradžioje vėlgi:

  „Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir, iškvėpęs nuovargį, atsiduso:
  – Ak namai nameliai, išskėsti sparnus skrydžiu vis dar nei tingu, nei sunku, bet moti jais, apskristi šilinių kraštą, oi kaip nelengva. Panašu, kad senatvė ir po Golių braidyti pradėjusi. Nedrįsk, nedrįsk, gerbiamoji. Net ir atsiminti jau ne taip paprasta, tačiau ir be to man neapsieiti.   
  Supranti, pušie? Ir be atminties varnui Goliui neapsieiti, nes antraip jis jau ne varnas Golius.
  Senoji pušis nelinksmai sugirgždėjo. Žinojo, kad be savo įnamio jos čia seniai nebūtų likę. Būtent varnas išsaugojo ją nepaliestą žmogaus  kirviu ir dabar gražu  pažiūrėti – keliems ilgarankiams susiėmus jos liemenį vos beapkabinti.
  – Būsim dar, mieli nameliai, būsim. Reikia būti,  – vėl ištarė Golius ir, nusprendęs patikrinti savo atmintį, deklamuodamas kėlė iš smegenų giliau įgulusį eilėraštį:
 
  Tas mano AŠ,
  Kitaip – Savęsp (ar Ašašai) vadinamas,
  Kaip  jums parodyti, kaip apibrėžti jį?
  Kartais ten senis ir lazda
  Kaip žirgas man,
  Kartais važiuoju traukiny
  Ir nesmagu, kuomet sustot nemoka.

  Šalie Savęsp, šalele Ašašai, tu nuostabi.
  Čia dar prieš savo atmintį atėjęs, bet žinau –
  Tu išsupai žilvičiais pintame lopšy,
  Ir mirusį pušies lenta užklosi...

  – Fu! kaip negražu, - prisimenu,  tuomet gėdinau Pranucį, – Protingas Žmogus neturėtų skubėti į savo senatvę, į jos, tarkim, tokį patalą, gultą. Kita vertus, ne lopšys, kad ir iš žilvičio išpintas,  o aš, Vidinis, tuo lopšiu tave išsupau.
  – Sakai, neturėtų skubėti, – atsiliepė Pranucis – Tačiau  nei tavęs, nei manęs tas žmogus neklauso. Vos įsuptas  į vystyklus, įkeltas į lopšį, o, žiūrėk, jau kiūtina, linguoja nusitaikęs būtent senatvės kryptimi. Apie tai nemažai galvojau, mąsčiau ir tu tai žinai, Vy. Lyg ir tuščias užsiėmimas, ne ką čia sumąstysi, tačiau pats mąstymo procesas krutina, judina žmogų kaip dvasią. Jis man toks įdomus ir reikalingas. Pradedi tokį dvasinį save net kūnų jausti Suvoki, kad kur kūną padėsi, ten jis ir bus, o dvasia...
  – Ačiū, ačiū. Daug kartų apie tai kalbėta. Dažniausiai, deja, nusišnekant iki nesąmonių. Net jas priimant kaip filosofiją. O ir karietą? Kam ji  tau taip labai reikalinga, jeigu galima pasikliauti dvasia. Palik  kūna it keliauk.
  – Va, va, tik  dabar, tik  senatvėje  toks  supratimas ir  atsiranda. O iki tol

  O karieta?
  Ne taip svarbu, kad sudaužyta.
  Jai  vėl iš nuolaužų ir atminties
  Konstrukcijas dedu
  Su ją dar vis į ateitį tikiu,
  Į šitą  man  nelengvą  knygą
  Ir nemanau, kad gali būti ir kitaip

  Sužvenki, žirge Ygaga, sužvenk
  Per visą  šimtmetį, per du
  Per visą tūkstantmetį mano krašto
  Na taip, šiandieną bent  truputį nedrąsu
  Parodyti į sielai mielą vardą
  (Kažin, kaip jis  ilgai čia bus?)
  Bet  ten, Savęsp,
  Ten, Ašašai šaly,
  Tėvyne, Lietuva,
  Mes amžini..

  Lyg ir netyčia, lyg ir nesąmoningai, o  vis tik neginčytina, kad parašyta tekstas man nepriklauso. Kiek iš  jo priklauso Pranucui, kiek man, ogi dievai žino. Aš  jau neapsiimu seikėti ar kitaip matuoti rašymo (gal kūrybos?) reikalą, bet, regisi, kad pradedu suvokti, jog  nesugebėjęs manęs įprašyti būti bet sumanytų knygų  bendraautoriu, Pranas surado būdą, kad, sutvarkęs palikimą, taip savaime atsitiktų.
  –Nedėkingasis, – tariu mintyse jam už tokį sumanymą ir palikimą, o  atsivertęs  knygelę „tas  mano AŠŠŠŠ“,  kartoju iš  jos Pušelės žodžius, pasakytus  senatve  pasiskundusiam Goliui:
  – Būsim, Goliau. Reikia  būti.
  O iš kitos, būsimos, knygelės, dar ir  taip:
  – Būsim, Pranuci, reikia būti. O tu, žirge Ygaga, irgi dar žvengsi.