ne tau

ne vėjy įsisupę gelsvos kasos,
ne laimingiausia šypsena, kuri neblėsta atminty;
gal net ne ta diena, kai pirmąkart iškrito rasos
ir ką tik gimus saulė buvo jiems abiems skaisti..

galbūt kitaip, galbūt iš naujo,
gal pasileidus plaukus ar paryškinus.. akis?
"turbūt ne tau, gal ir ne sau jau" -
jie išprotėję parašys..

tebuvo vieną - patį pirmą kartą
(tą kvapnų vakarą dar netikėjo obelų žiedais)
dabar balsu turbūt jau neištartų..
o gaila, - sakė, laikas jų nekeis..

bet tai ne tau.. ir ne todėl, kad laikas eina;
lyg nesuvokiamai kitaip, tačiau taip pat arti..
girdi?.. - tai dar viena jų pabučiuota snaigė
ne žuvo, o ištirpo ateity..