lašai

Kaip šio vakaro sidabru apkloti laukai
Kaip šio vakaro nuslopinti jausmai
Sužibo manyje užgožti jausmai.
Girdžiu barbena suliedėję lašai
Jaučiu ten toli už sienų gyvena jausmas vienas
Trykšta jausmais tartum dykumoj šaltinio vanduo
Tyras, šiltas, maloningas
Toks šaltinio atvaizdas dykumoje
Bet jis toli o aš štai čia
Galbūt pavys jis mane sidabriniais laukais
Atplasnos žodžių virpesiais
Tik kap kap kap girdžiu kaip i akmenį
Tarytum kaip atsikvėpt neleidžiati svajonė
Skubu akis užmerkt ir į sapną
Pasinerti dykumos atgaivom per sidabrinį lauką.
Lauk manęs prašau maloniai
Juk svajonė turi pusę ne vieną.
Ateisiu kai žvaigždės sužibės
Kai mėnuo pakils aukštai
Kai tamsa įsikverbs į pasaulį
Štai ir aš savo pilnu veidu.