Sninga žvaigždėm, pažiūrėk,
Sninga sidabro žvaigždėm,
Sušalusiom ašarom sninga
Iš žiemos išsnigtų akių.
Patylėk, paklausyk, kaip krinta
Mažučiai pūkai debesų.
Sušalo vandens gyvybė,
Sušalo saulės šviesa.
Per naktį žvaigždėm pasnigo –
Pažiūrėk, spindi žemė visa!
1974
P. S. Šis eilėraštis yra paimtas iš mano eilėraščių knygos „Užmirštas dienoraštis“.
2004-01-06 22:09
kas kam, o man zvaigzdes;)))
2004-01-06 20:59
Mokėjimas džiaugtis:)
2004-01-06 19:18
hmn.. MAN patiko.
2004-01-06 18:34
Man sis Jusu eilius pasirode ne toks ypatingas, kaip daugelis kitu. Nepasakytum, kad negrazu, tiesiog... neuzburia:-)
2004-01-06 16:16
Taigi, aš tikiu, kad tai gražu, bet atleiskit - aš nebenoriu grožio...
2004-01-06 12:54
Labas, Pranciška Regina. Man patiko tavo eilėraštis. Norėčiau paskaityti "Užmirštą dienoraštį".
2004-01-06 12:08
Šitas, rodos, truputį neišliūliuotas, gal tolimas, nes labai seniai gimęs... Ir visgi, jei perskaitytas su labai labai intonacija- įspūdingas ir šiltas.
Įdomu būtų pavartyti Jūsų knygas...
Sninga žvaigždėm... Pažiūrėk!
Sninga sidabro žvaigždėm!
Mmmm patiko įsivaizdavimas kilęs skaitant šitą eilių. Mažas vaikelis, užvertęs galvą į viršų, ant kažkieno blakstienų netirpstančios snaigės ir dvi tvirtai besilaikančios rankos...