(Ne)svarbu

Supinsiu tavo auksines kasas. Ar nori?
Išmokau piešdamas pynes į paraštes.
Neatsakyki tiesiai, tik žvilgsniu parodyk,
Griežtu pirštu prie lūpų neramink manęs.

Tie josios „ne“ - kaip šlapdribos į veidą dūriai,
Pajusti nesinori, bet išvengt sunku.
Nusėda abejingi žodžiai žemėn puriai,
Nemiela degančiais žandais žingsniuot sniegu.

Vėl iš toli žvelgiu į tavo siluetą,
Lyg atsisveikindama nusuki akis.
Daug iškalbėta posmų, daug ir nutylėta,
Dabar jau nesvarbu ar buvo kas išvis.