Minimum penki [Projektas „Streets of Cyberworld“]

Veikko gulėjo ant kameros grindų, gaudė kvapą ir spjaudėsi kraujais. Vis tik kaip gaila, kad spėjo išmėsinėti tik keturis. Tik keturis... Kokia gėda! Niekam nereikėjo ketvertukininkų, nevykėlių. Net mentai nebūtų varginęsi jo mušti, jei ne itin sėkmingas dūris, aptikęs plyšį pernelyg drąsaus pareigūno šarvuose. Niekingas, nevykęs ketvertukininkas... Pergalėdamas sulaužytų šonkaulių dieglį, Veikko įkvėpė ir užsikosėjo. Labai, labai skausmingai. Tik keturi lavonai...

Durys švelniai švilptelėjo. Tarpduryje stovėjo juodaodis, apsirengęs nepriekaištingu juodu kostiumu ir laikantis rankose juodą lagaminėlį.

- Veikko Lahtinenai, turiu jums puikių naujienų! – juodaodžio veide tvykstelėjo akinanti šypsena.

- Nesakyk, - sukrenkštė Veikko, - kad mane paleidžia?

Tik prieik arčiau, meldė jis mintyse, prašau prieik! Man nesutrukdys surakintos rankos ir suspardyti šonkauliai, tik būk geras, prieik dar per žingsnį!

- O ne! Kaip tik priešingai. Jums pateikti keturi kaltinimai brutalia žmogžudyste ir mirtinas pareigūno sužalojimas. Mano vardas Kuama M‘bonga, mane pasamdė „Deguonies Išsaugojimo Fondas“ visapusiškai atstovauti jūsų interesus. – Šypsena užgeso, kaip išjungta, - Tikiuosi, neketinate tvirtinti esąs nepakaltinamas?

Mirtinas sužalojimas... Penki! Penki lavonai ir vienas iš jų - mentas. Veikko pajuto, kaip nevalinga šypsena perdrėskia ant skruosto sukrešėjusį kraują:

- Prisiimu visą atsakomybę!

- Puiku! - juoduko dantys sušvito lyg kylanti saulė. Lagaminėlis spragtelėjęs atsidarė. – Taigi pradėsim nuo išvaizdos, tada aptarsim spaudos konferenciją, pasirodymą pokalbių šou...

Veikko palamingai atsiduso. Gyvenimas tik prasidėjo. Reikėjo mėgautis kiekviena akimirka.