apie tai

pirmos sniegenos
lesyklą nusėdo
ir klausos...
kaip baras namuos
mano mintys

miegas užklupt
neateina,
todėl ant tavo skruostų
šešėliais krentu.

prie pokerio stalo
šiąnaktį, tik gyvenimas
ir spalvotas ruduo.

pirmų snaigių laukimas
paglosto ir stebiu, kaip
drumsčiasi dulkės vaizduotėj

šitiek metų nesnigo,
tik lietūs ir vaidmenys mūsų.
nebeliko, nei tango,
nei komplimentų
nušiurusių.

vien tik tyla
įsispraudus kamputyje
lūpų
maivosi...
kol nusimeti rūbus

tas nuogumas ramina,
nors tai kas viduj;
išduoda dirglumas,
kai paklausiu ar tinkamai
pakreipiu klubus,
ar nepešu plaukus suėmęs..

tik daužau į lovos kamputį
trūkumus trupančių lūpų,
kol išsitrini tu ir išbyra dar likęs
likutis.

žvakėmis ropščias degtukai,
kai baigiu... nusižiovavęs
nusisuku ir jaučiu, kaip
pirštuose sukreša
mūzų teptukai.

o ryte vėl prisikeliu mirti
ir taip kartojasi
it prieš debesis
pakeliami filtrai

iškreipti tikrovėj