Birutė (pirmas veiksmas)

VEIKĖJAI:

Henrikas Antanavičius – jaunas fotografas.
Birutė Antanavičienė – Henriko žmona.
Feliksas Potėpis – Birutės tėvas, senstelėjęs medžiotojas.
Milda Potėpienė – nauja Felikso žmona.
Remigijus Imbrasas – Felikso bičiulis, medžiotojas.
Ilona Bernasconi – vyresnioji Birutės sesuo.
Luca Bernasconi– Šveicaras Ilonos vyras.

PIRMAS VEIKSMAS

Rugsėjo vidudienis Šveicarijos Lepontino Alpių slėnyje. Maždaug tūkstantis metrų virš jūros lygio, spygliuočių miškas išsausėjęs, per akmenis ritasi platus ir sraunus kalnų upokšnis, nepaliaujama vandens mūša monotoniškai sunkiasi per ausis. Ant išdžiuvusios žemės kartkartėmis nukrenta koks lašas iš dangaus, jis niaukiasi - vos už kelių šimtų metrų viršūnės link formuojasi nauji debesys. Šalia upės į medį atsirėmęs sėdi Feliksas ir Victorinox‘u pjausto pušies šaką. Henrikas sėdi ant nedidelių akmenų krūvelės, spygliu krapšto panages, pažiūri į Feliksą. Atsistoja, pakelia vieną akmenį, pabando pajudinti akmenų krūvelę, apkeičia kelis akmenis vietomis ir vėl atsisėda.

HENRIKAS: „Jūs dar ilgai? Čia jau greitai pasipils lietus. “
FELIKSAS: „Greit užbaigsiu. Pasipils ir viska nuplaus. O jeigu manęs norėtum dar kartą paklausyti, aš prašyčiau tavęs nubėgti taku atgal. Reikia, kad ją pasivytum, kažkaip neramu. “
HENRIKAS: „Galvojat man ramu? Man daug labiau rūpi negu jums, kaip matau visai ramus sėdite ir nesiruošiate paskubėti! “
FELIKSAS: „Henrikai, kontroliuok savo sakinius, dar šiek tiek ir pradėsim karą. “

Henrikas atsistoja, paima iš krūvelės mažesnį akmenuką, užsimoja į Feliksą ir meta į žemę. Susmunka ir ima krizenti pamišėlišku juoku.

HENRIKAS: „Niekad nebūčiau išdrįsęs prieš jus pasirodyti toks atvirai... idiotiškas, apgailėtinas... CHA CHA! Bet dabar jaučiuosi kaip niekad atviras ir dėl to nesigraužiu, kalbu jums kažkokias tiradas, kliedesius ir gera man. ”
FELIKSAS: “Gera man, kad gera tau. ”
HENRIKAS: “Nes nėra įtampos! Čia apie tai. Jūs nejaučiate kaip nyksta tas vyriškumo konkursas? Kaip visa tai vargindavo, atsimenat? Dabar pranyko ir amžiaus skirtumas, ir įsitikinimai, nuoskaudos, likome tik mudu, nuoširdūs ir nieko neslepiantys... tai atnešė tokį nuostabų būvį! “

Feliksas nieko neatsako, rausta skruostai.

HENRIKAS: „Kaip jums tie akmenukai? Gražu? Vėjas neišpustys? Patarkite man. “
FELIKSAS: „Henrikai, gal tu eik pas ją, pasivyk, nerimas kažkoks, jau pradeda lyti. “
HENRIKAS: „Nereikėjo jos paleisti, koks absurdas... Užbaikit, po galais, tą kryžių ir eime kartu. “
FELIKSAS: „Kam man eiti, jeigu vis tiek grįšim šituo taku? “
HENRIKAS: „O gal kaip tik tada bus atvežtas naujas autobusas? “
FELIKSAS: „Neapsimoka rizikuoti. Dar kelios valandos ir nueisim, miestelis netoli, matei nuo kalno, argi ne? “
HENRIKAS: „Nereikėjo jos išleisti... “
FELIKSAS: „Šūdinas peilis! “

Trenkia peiliuką į žemę ir atsidūsta. Sukryžiuoja dvi šakas, per įpjovas jos įsistato, kryžių suriša šuns pavadėliu ir paduota Henrikui.

FELIKSAS: „Paimk, baigiau. “

Henrikas įspraudžia kryžių į akmenų krūvelę ir uždeda dar kelis akmenis, kad tvirčiau laikytųsi.

HENRIKAS: „O dieve... “

Feliksas žegnojasi ir kalba poterius. Henrikas atsistoja ir suka ratus apie kryžių tyliai sau murmėdamas.

HENRIKAS: „Koks absurdas, Dieve... pokštas, piktas pokštas. Kada ji išėjo? “
FELIKSAS: „... sergėk mus nuo pikto... ŠA!.. amen... “
HENRIKAS: „Jau pusvalandis? Ji dabar bus ten, matyt, jau važiuoja į miestelį. “
FELIKSAS: „Nustok isterikuoti, būk vyras ir parvesk ją čia. “
HENRIKAS: „Reikės ir parvesiu. “
FELIKSAS: „Reikės ir į snukį tau duosiu. “
HENRIKAS: „Be savo instrumentų mes abu čia lygiaverčiai, tėvuk. “
FELIKSAS: „Duosiu aš tau, vaikeli „tėvuk“. Miškus ir kalnus pažįstu kaip braškes, nereikia man pasakoti apie lygias teises, anekdotus čia man šneki. “
HENRIKAS: „Taip, jūs asas ir panašiai, nepasakosiu ką galvoju apie tokius kaip jūs. “
FELIKSAS: „Tai bent, tu kažką galvoji? Man nusispjaut ką ištižę miesčionys pacifistai galvoja. “
HENRIKAS: „Ne, nenusispjaut, jeigu būtų nusispjaut jūs ir nemedžiotumėt, ir negadintumėt atostogų. “
FELIKSAS: „Oho, psichologas! ”
HENRIKAS: „Geresnis nei jūs. “
FELIKSAS: „Dievuliau, kaip mano dukra dar su tavim? Turėčiau būti geresnis tėvas, patraukčiau ją nuo tavęs, kol dar vaikų nesusilaukėt. “
HENRIKAS: „Prisiekiu jums, aš jus perpratau ir man jau nebekeliat jokio susirūpinimo savo kalbomis. Jūs toks pat nevykėlis kaip ir aš, tik dar tėvas. “
FELIKSAS: „Turėčiau tau dantis išmušti. “
HENRIKAS: „Netikiu aš jūsų grasinimais. Netikiu ir pasakomis apie safario liūtą, nei apie tarybinę armiją, jūs išsigalvojate viską, kad sau patiktumėt labiau, be mūsų patiklių auselių savęs nesugebėtumėt pamaloninti, jums reikia reakcijų ir kitų žmonių susižavėjimo jumis, tam, kad būtumėte laimingas. Tokie žmonės kaip jūs – vargšai. Man dėl to nėra labai džiugu, aš tik noriu rėžti viską ką šiuo metu galvoju apie jus, aš baisiai atviras šiandien. “
FELIKSAS: „Gana, užsičiaupk vaiki ir nepraverk burnos, kol tavęs nepaprašysiu. Pažįsta jis mano laimę labiau nei aš pats! Koks akiplėša, miesčionis. “

Henrikas kresteli ant žemės ir ironiškai šypsodamasis žiūri į Feliksą, anas atsikelia nuo medžio ir lėtai nueina takeliu.

HENRIKAS: „Ką jūs darot? Palaukit, kaip su Birutė? “

Feliksas sustoja, atsiremia į akmenį.

FELIKSAS: „Dievuliau, iš kur toks mulkis? “
HENRIKAS: „Kodėl aš jūsų paklausiau? Kodėl jūsų visi klauso? Jūsų kaltė, Feliksai, dėl visko, kartoju, dėl visko. “
FELIKSAS: „Nueitum prie gatvės ir parvestum ją, o dabar sėdi kaip pralaimėtojas ir ieškai ką apkaltinti, negaliu žiūrėti į tave. “
HENRIKAS: „Negaliu žiūrėti į jus. Visų pirma nereikėjo su jumis čia važiuoti. Koks aš kvailys, norėjau jums įtikti. Nereikėjo čia važiuoti. Ir nereikėjo išlipti iš autobuso, aš jau seniai nujaučiau, kad jūs per savo nekantrumą ką nors pražudysit. “

Ima pilti lietus. Henrikas glaudžiasi po medžiu, o Feliksas lieka prie akmens.

HENRIKAS: „Birutė vargšė. Jums nusispjauti, kad ji dabar greičiausiai vienu metu ir panikuoja dėl mūsų, ir mūsų nekenčia. (Tyla)... Galbūt jau dedasi daiktus ir važiuoja namo, esu įsitikinęs. Kokia dienelė, siaubas. Pirma nepaleidžiam jos iš akių, savinamės visaip, kaip kokį augintinį, o paskui paliekam ją vieną eiti per kalnus. “
FELIKSAS: „Suaugusi ji, pati norėjo. Primenu, kad tu gali ją dar surasti. “
HENRIKAS: „Nustokit svaičioti, ji jau seniausiai miestelyje. “

Henrikas išsitraukia cigaretę.

FELIKSAS: „Turi ugnies? “

Henrikas prisidega cigaretę ir numeta žiebtuvėlį Feliksui. Feliksas degina šakelę.

HENRIKAS: „Pagalvojau kažkaip apie mirtį. Kartą fotografavau gyvūnėlius pakelėse, partrenktus, be galvos, be kojos, sutraiškytus į popieriaus lapą, kažkokie idiotai kolekcionuoja tokius vaizdelius, kelia į internetą, amerikiečių kompanija. Tokį darbą dirbau dvi savaites, skambina man ir sako – čia A4 greitkelyje, ten ir ten, sutraiškyta lapė, ir aš važiuoju su savo mašina, aišku už kurą sumoka, važiuoju iš ryto ar vakare fotografuoti lavonėlio. Klausymas – kam? Kodėl žmonėms reikia tokio detalumo? Tokio nesubtilaus tikroviškumo? Ar jūs kaip medžiotojas galite man atsakyti? Kaip jūs jaučiate? “

Feliksas užgesina degančios šakelės galą ir nueina prie kryžiaus.

FELIKSAS: „Nežinau ko tu nori iš manęs. Kuo tai susiję su medžiokle? Kad aš šaudau gyvūnus? Aš niekada nesimėgavau tuo vaizdu ir aplamai, miręs gyvūnas nesukelia man jokio jausmo, nei pasibaisėjimo, nei
euforijos. “
HENRIKAS: „Pasakykit atvirai: kai nuskubėjote paimti į rankas Durpę, ką tuo metu jautėte? Norėjote ją paimti pirmas dėl to, kad jaučiatės didesnis mirusių gyvūnų profesionalas nei aš? Norėjote nuraminti Birutę ir parodyti, jog tai nėra taip baisu? “
FELIKSAS: „Uždavinėji kvailus klausimus. Nežinau ar noriu atsakyti. “
HENRIKAS: „Na tarkime, jūs nusileidote prie Durpės, nes buvote įsitikinęs, jog aš nesugebėsiu tuo šlaitu taip efektyviai nusileisti, nes jūs, gerbiamasis, esate labai patyręs kalnuose ir toks reljefas jūsų labiau klauso. Tuomet ką jūs pajutote paėmęs į rankas Durpę? Ar iš karto pagalvojote apie Birutę ir jos paniką? Ar bent akimirką pasibuvote su lavonėliu? “
FELIKSAS: „Tu ligonis, ko tu nori? “

Feliksas rašo ant akmens apdegusios šakelės anglimi:
„Birute, mudu išėjome į Bedretto. “

HENRIKAS: „O jūs nepajutote palengvėjimo, kad jos kūnelis liko nesumaitotas? Ar jums nebūdavo taip, kad nušaunate, tarkime, briedį... kur jūs taikote, nežinau, į širdį... nušaunate briedį ir priėjęs prie savo laimikio pajuntate estetinį pasimėgavimą dėl to, kad, tarkime, jūsų kulka tobulai įsiskverbė į tą aukso viduriuką, ten kur visad norėjote pataikyti, kraujo nedaug, konvulsijų nėra, briedis tobulai miręs, mirtis greita ir estetiška. Ar galite man apie tai kažką papasakoti? “
FELIKSAS: „Ne, taip nebūna, nušauni ir viskas. “
HENRIKAS: „Jūs labai pasimetęs, aš jus kiaurai matau. Nebuvo vietos pagalvoti, jog ši bergždžia žinutė ant akmens netrukus bus nuplauta ir neliks iš jos jokios naudos? Kur jūs, Feliksai? Taip giliai sulindot į savo pasenusį kiautą, kad nesugebat atsiminti, jog lyja ir reikia paskubėti? “
FELIKSAS: „Nenusiplaus, nenusišnekėk. “

Feliksas dar kartą praeina su angliuku per raides.

HENRIKAS: „Neužsidarykite taip nuo manęs, kas jūsų galvoje? “
FELIKSAS: „Kalbi ir kalbi, neužsičiaupdamas, vargini mane. Atrodai kaip nekaltybę praradęs. Tu geriau rūpintumeisi savo padėtimi, pats bėgi nuo atsakomybės, galvoji aš kvailas senis? Nieko nematau ir nesuprantu? Šiandienos kulminacija, ar su Durpe ar be jos, būtų atėjusi vieną dieną. Ką tau reiškia mano dukra? Kodėl tu jos nepalieki ramybėje? “
HENRIKAS: „Ką jūs čia svaigstat? “
FELIKSAS: „Tu bijai, Henrikai? Bijai būti su ja akis į akį, oi, kaip aš tai gerai matau. Kada jūs paskutinį kartą keliavote dviese? Atmetu visas trumpalaikes išvykas į Roma ir Paryžių. Tu gudrus bailys, Henrikai. Pažįsti ją, esi įžvalgus, sutinku, puikiai žinai, kad ji mėgsta keliauti ir namuose jos dar metų neišlaikysi, bet niekada nekeliauji kartu su ja, nors ji, matyt, tavęs prašo ir santykiai pašlija kai reguliariai atmeti jos pasiūlymus keliauti kartu. Nes žinai, kad kelionė nėra lengva. Ir dabar likai mieliau su manim nei su ja. Bandai praslysti, ar ne? Prie tėvuko Birutė bus kitokia, paslėps savo nepasitenkinimą tavimi ir laikysis neutraliai, o grįžusi užmirš viską, pradės dirbti. Kiek dar tempsi? Kol vaikų susilauksit? Tu labai nevyriškai elgiesi, čiulpi ją kaip erkė. Nepaleidi. Negražu. “
HENRIKAS: „Aš?! Ką jūs čia kalbat? Senas kliedesys!
FELIKSAS: „Aš visą gyvenimą keliavau, ankščiau, uždangos laikais važiuodavau į Kaukazą, į Sibirą, paskui atsidarė pasaulis. Aš su pirmąja žmona ir išsiskyriau per kelionę. Buvom kartu prie Kaspijos jūros prieš... trisdešimt metų... Birutės sesę Iloną pas senelius palikom. Prisimenu, kad ji mane metė, nes bijojo, kad aš ją mesiu. Įsivaizduok, koks paradoksas. Keliavom pėsčiomis palei pakrantę, baigėsi vanduo ir maistas, užsukom į kaimą ir pasilikom ten savaitei. Palauk, kur mes ten, Azerbaidžane. Visą laiką mano žmona prabliovė, zirzė ir zirzė, kad namo važiuotume, o aš linksminausi visaip. Protinga moteris, iškart suprato, kad aš nebūsiu su ja. Čia pirmoji ir paskutinė mūsų kelionė buvo. Ir su Birutės mama išsiskyrėm, neseniai, prieš dešimtmetį... “
HENRIKAS: „Man dar klausytis? Kam čia pasakojat savo jaunystės haliucinacijas? Gal einam? Aš jau kiaurai šlapias. “

Lietus įsismarkavęs, plauna žinutę nuo akmens, mirksta išdžiuvusios samanos.

FELIKSAS: „Palauk, aš nebaigiau. “
HENRIKAS: „Aš baigiau, liaukitės. “
FELIKSAS: „Norėjai atvirai pasikalbėti, tai ir kalbamės. “
HENRIKAS: „Oi, nereikia, atviruoli, stabdykit arklius, baisiai neįdomu. “
FELIKSAS: „Kas nutiko? Ar tik nebūsiu užgavęs tos stygos? “
HENRIKAS: „Nutilk! “
FELIKSAS: „Bailys. “
HENRIKAS: „Jūsų dukra didžiausia isterikė, tik aš ją galiu pakęsti. Pati savęs nepakenčia, jeigu ne aš ji seniai sau galą būtų pasidariusi. “
FELIKSAS: „O taip, Henrikai, tu tikrų tikriausias ramybės ir darnos įsikūnijimas. Mano dukra, tu pašlemėke, pati nuspręs ko jai reikia ir ar jai išvis reikia! “
HENRIKAS: „Senas kvaily, jeigu pradėsi kištis ne į savo reikalus, pažadu aš tave nugalabysiu. “

Feliksas prieina prie Henriko, jiedu stovi vienas priešais kitą. Feliksas drebančiomis rankomis išsitraukia Victorinox‘ą ir atlenkia peiliuką.

FELIKSAS: „ (Sukandęs dantis, patyliukais) mamyčiuk, nustok prievartauti mano dukterį. “

Henrikas žvairuoja į varvantį vandenį nuo peiliuko ašmenų.

HENRIKAS: „Šitokių dalykų aš jums neatleisiu. “

Henrikas viena ranka griebia už kryžiaus, ištraukia lyg kardą iš akmens ir smogia visa jėga į Felikso dešiniąją ranką. Iškrenta peilis, Feliksas sukniumba ant žemės. Henrikas šoko būsenoje, prieina prie Felikso, bando jį pakelti, jis rėkia. Feliksas įniršęs, atsistoja, Henrikas atbulas traukiasi nuo jo. Feliksas čiumpa akmenis iš krūvelės ir vieną po kito laido į Henriką. Henrikas bėga į šlaitą, nusiverčia atgal ir vėl bėga.

HENRIKAS: „Nustokit! Jūs mane užmušit! “

Feliksas kairiąja ranka netaikliai, tačiau labai stipriai svaido akmenis. Kelis kartus pataiko į Henriko koją ir dubenį. Trečiasis akmuo kerta Henriko nugarą, jis parkrenta ant šlapios žemės, veidu į purvą. Henrikas rėkia į žemes. Įniršio pagautas Feliksas toliau svaido akmenis kur pakliūva, visai į kitą pusę nuo Henriko. Galiausiai krūvelėje lieka penketas didesnių akmenų ir mirusio šuns kūnelis.



PIRMO VEIKSMO PABAIGA