nieko naujo
tik šlageriais lyja
rudeniniais
kas kart vis ilgesniais
supelijusią
laiko leliją
leisk
į atlapą tau aš įsegsiu.
lyja taip
kad atsimuša stogas
nuo lašų
ir pašoka, ir krenta, -
paprašykim
ruduo lai sumoka
mums
šiųmetę
gyvenimo rentą