processing possessing

Iššovus konfeti
pasklinda spalvos
ant tavo lūpų kampučių
jos irgi patrauklios
kaip niekad

išmyluoti jie šypsos
iš ryto,
kai susitinkam akim
pataluos.

Iššovus kulką
stringa gerklėj
svetimu tapęs balsas
išminuotos minutės
meldžia atsukti atgal.

- Neatsisuka -

Grąžinkit į konfeti rytą
ir ryžtą laimėti
visas šio gyvenimo loterijas.

Susišluoti visus prizus
niekad vienam neišeina.

Niekad nedera šitaip,
juk moko nuo vaikystės –
nebūti godžiam.

Guodžia nuščiuvusias lūpas
prisiminimų bučiniai
susigrūdę į eilę
mintys šuoliais
į ežero gylį
panyra:

nebeišneria.

Gyvensiu dugne,
sako vėjas,
apsieis debesys
nejudinami
miškai nebeglostomi.

Teks sugyti pačiam,
nors nukirto tai kitas.

Atmerkia akis
naujas rytas

suvilgo rankas
traukia vėją
iš dugno
palaimina
suka laivo vairalazdę –

į žylančią salą
su savim
dėl savęs
savimi pasistiprinęs
iškeliausi,

laimėsi loterijas.

O gal jau jas laimėjai –
kiek mokėtumei už patyrimą?

Grįžta balsas namo –
nesišvaisto veltui:
dainos ir žodžiai
tiktai vertiem.

Kitas turtas –
viduje saugomas,
neištariamas
neišduodamas

tavo ir tau
pasiliks
nuolatos.