ša juk niekas nežinos

Vasaros rugpjūtį vėlei
Ateis vėl pavasaris nejučiom suvėjais.
Su gėlemis ir tyro gurkšnio oru
Mes užmiršim ledus ir šalną
Kuriuos aną kart gyvenimas sudėjo...
Ša, niekas nežinos ir nesupras
Dabinsiu pievas žiedais spalvotais
Kursiu spalvas ir rimuosiu
Taip kaip šias eiles savo rankose darganotas.
Ir taip kas kart gyvenime
Žiedai nuvys, šalnos pasiglemš prisiminimus
Ša tegu niekas nežino
Gėlės pačios kužda savo apvytusiu šlamesiu
Pačiame žiemos giliausiame lede
Jos pačios tiki ir tikėsis
Atgimti pavasarį su visu grožiu
Savo tikėjimu, bei meile
Stulbinti žmones ir pasaulį