Minutėse, kai lyjant godžiai
Pasitraukia visos sausros.
Dvi rankos jaukiai susiglaudę
Klausos... kalbos, kuri ateina
Per pravertą langą. Lietaus.
Manoji paukštė plakas, daužos
Minutėse, kurios ribas nubraukia
Prisiminimams ir savęs apgaulei.
Ne jausmas kaltas,
Jog tapome akli,
Kaip senas kelmas,
Kuris regėdavo dausas,
Kai buvo medis jaunas.
Minutėse, kai lyjam
Įsiklausom į mišką
Patalpintą viduję
Girdi? Kaip baugiai gaudžia
Viskas buvo krūtinėje
Giliai užgniaužta.
Sekundės minutėse tekėdamos
Išgriaužė spragą pro ją
Žiūriu į tavo tylą...
Į savo tamsą kaukolės tarpekly,
Kuriam delčia sūpuodamasi minga


žiūrintis dangun





