Mirtis dviračių take

Raimis dirbo žudikų skyriuje. Jis nežudė žmonių.
Policijoje viskas buvo paprasta. Pareigūnai, dirbantys nužudymų skyriuje, buvo vadinami žudikais, dirbantys su nusikaltimais, susijusiais su narkotikais - narkomanais, dirbantys su vagystėmis – vagiais.
Darbas žudikų skyriuje buvo,  skirtingai nei seriale “Kobra 11”, nuobodus. Genetika yra rizikos faktorius, kuris įtakoja, kas nužudys žmogų. Tiksliau, viena chromosoma. Chromosoma Y. XY, arba, paprasčiau, vyrai, dažniau linkę į smurtinius nusikaltimus. Lyčių lygybė čia ne prie ko. Kitas rizikos faktorius - alkoholis. Septyniasdešimt procentų žudikų būna girti. Paskutinis faktorius - žudomi pažįstami žmonės. Dažniausiai Raimiui reikėdavo išsiaiškinti, kuris pažįstamas aukai vyras būdavo girtas nusikaltimo metu. O toliau - rutina. Raimiui sukeldavo įvairių minčių ir psichikos ligoniai arba „durniai“, kaip švelniai jis juos vadindavo. Tik didėjanti patirtis atskleidė tai, ką Raimis girdėjo viename seminare. Psichikos ligoniai retai žudydavo žmones. Psichikos ligoniai dažniau tapdavo aukomis arba liudininkais. Niekam tikusiais liudininkais, susiraukdavo Raimis. 
Vakarais Raimis dažnai prisimindavo įdomesnius nusikaltimus. Kartais juos dar kartą aptardavo su kolegomis valgydamas šašlykus bare “Fabai”.

Vieno nusikaltimo tyrimas įvyko Europos dėka. 2004 metais gegužės pirmą Lietuvą priėmė į Europos sąjungą. Kriminaliniai elementai patraukė ieškoti laimės Europon. Nusikaltimų skaičius Lietuvoje staigiai sumažėjo. Laimė aplankė ir pareigūnus. Tiesa, užsuko trumpam. Jau antrą mėnesį pareigūnai ėmė nuobodžiauti. Trečią – vaikščiojo suirzę ir ieškojo adrenalino piktuose pokštuose bei smulkiose priekabėse prie artimųjų. Žudikų žmonos prakeikė tą dieną, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą. Neaišku, kelių policijos pareigūnų šeimyninis gyvenimas būtų pasibaigęs skyrybomis, jei ne ši byla.

Raimis buvo nevedęs. 2004 metų rugpjūčio dvidešimtą dieną vėlavo į darbą. Atėjęs į apgriuvusį komisariatą Vilniaus centre, kur po koridorius šmirinėjo pelės, jis iškart patraukė į didžiausią žudikų skyriaus kabinetą. Ryte visi žudikai ten rinkdavosi kavagėriui. Apšepęs, droviai šypsodamasis užsipylė kavos ir ėmė klausyti kolegų pokalbio apie vakar įvykusias skyriaus vyrų ir narkomanų lažybas. Kaip paaiškėjo, lažybų objektas - mergičkos iš personalo skyriaus telefonas. Duomenų bazės nesiskaito, reikėjo, kad ji pati tą telefoną pasakytų. Idilišką rytą nutraukė apvalutis neaukštas viršininkas, įvirtęs į kavagėrio kabinetą.
- Turim. – išdidžiai pareiškė jis. – Visi bezdelnikai dirbs prie šios bylos. Popierius padedu susipažinti. Lavonas rastas dviračių take. Moksliukai dirba, papasakos daugiau.
- O kas toks? – Raimis išsidavė neturintis darbo. Socialinių įgūdžių jis turėjo truputį mažiau.
- Tokia. Neaišku. Dirbkit. – Viršininkas pasuko link durų.
- Aj, tai čia tamsiakas. – Nusivylė Raimio kolega Jonas. Tamsių bylų niekas nemėgo, išskyrus depresuotus pensininkus, kuriems buvo tas pats. Tamsi byla reiškė, jog nusikaltėlis niekada nepaaiškės. Kažkur giliai giliai kiekvienas žudikų skyriaus vyras tikėjosi sugauti tą blogietį, kuri atėmė kitam žmogui gyvybę. Ir nubausti, nes blogį reikia nubausti. Apie tai niekas garsiai nešnekėdavo. Garsiai šnekėdavo, kad tamsiakai gadina statistiką, išaiškinamumo rodiklius, ir premiją matysi kaip savo ausis. Ausis galima matyti veidrodyje.
Viršininkas staigiai, ko nesitikėtum iš tokio apvalaus žmogaus, apsisuko.
- Ką, bliat? Dar nieko nežinot ir jau tamsiakas? Geriau su narkomanais lažintis negu dirbti?
- Jūs žinot? – Užspringo kava Jonas.
- Personalo merga bliauna, komisariate visi statymais užsiėmę. – Susiraukė viršininkas. – O jūs nevykėliai. Taigi, jei iš mergų telefono negalit gaut, davai dirbt. Šiandien ryte tarp Karoliniškių ir Žvėryno rastas moteriškos lyties lavonas. – Savo tiradą viršininkas baigė bejausmiu žinių vedėjo balsu.
- Kas rado? – dalykiškai paklausė Jonas.
- Dviratininkas. Ryte išvažiavo pasivažinėti, užkliuvo už lavono, nukrito nuo dviračio, susilaužė koją. Atviras lūžis. Porą valandų gulėjo šalia lavono, kol prisišaukė pagalbą.
Po tylos minutėlės Raimis nedrąsiai prunkštelėjo. Netrukus pasigirdo juokas, taip garsiai, kaip tik septyni vyrai gali juoktis.
- Prie lavono...
- Porą valandų...
- Nivizucha...
- Sulaužyta koja...
- Rytinis sportas...
- Tegul neperka Teleloto bilieto...
Viršininkas šypsojosi žiūrėdamas į savo vyrus.
- Gerai, davai dirbt. Tikrai nepersidirbate šiomis dienomis. – Viršininkas pasuko link durų. 
- Viršininkas, o jūs statėt už mus, ar už narkomanus? – nedrąsiai paklausė Raimis.
- Tik pinigus pralošiau, nevykėliai, - nusispjovė viršininkas ir uždarė duris. Vyrai patenkinti susižvalgė. Ką viršininkas besakytų, jis juos visada palaikydavo, tiek prokurorų kabinetuose, tiek nelegaliose lažybose, už kurias vidinės drausmės tarnyba tikrai nepaglostytų. Tam, kad veidas nespinduliuotų iš laimės, Jonas teatrališkai burbtelėjo:
- Kas galėjo pagalvoti, kad narkomanai pakiš jai miltelių ir grasins iškelt bylą, jei nepasakys savo telefono? Tikri kazanovos, rado kaip moterį suviliot. Gi reikia švelniai, vyrišku žavesiu.
Raimis jau vartė dokumentus, paliktus ant stalo.