Apie nieką ir svajones

- Nu davai, duok ir man!

- Ne, mergyt, tu gi kalorijas skaičiuoji.

- Nieko aš neskaičiuoju! Prašau, duok ir man gabaliuką.

- Na, gerai jau, gerai, - vaikinas atlaužia gabalėlį batonėlio. - Bet kitąkart taip ir sakyk, kad norėsi, būčiau ir tau paėmęs.

- Juk žinai, kad moterys niekada nežino, ko nori, - atmesdama galvą nusijuokė ji.

- Princese, tu mano princese, - leisdamas ranką per jos plaukus taria jis. - O žinai, - svajingai sutelkęs žvilgsnį tolyn pratęsia, - vieną dieną mudu būsim dideli. Na, mes ir dabar dideli, bet vieną dieną mudu būsim svarbūs. Žinomi. Įtakingi.

Mergina apsikabina vaikiną, prispaudžia galvą prie jo krūtinės ir tyliai sumurma:

- Aha...

- Aš vežiosiu tave po visą Europą su savo Leksusu. Ai ne, gal geriau su Bentley. Jis bus rašalo mėlynumo, kad derėtų prie mano kostiumo ir tavo akių.

- Mmm... Bet mano akys tai nė neprimena rašalo.

- Tai tik tau taip atrodo, nes niekada nematei prabangaus rašalo. Jis turi dalelę tos pilkumos, kuria žiba tavo akys.

- Ak, o tu šmaikštuolis! - sušuko mergina ir pakėlė galvą, gaudydama jo žvilgsnį.

- Aš visiškai rimtai. Nejaugi netiki, kad greitai mudu būsim ne studentai, o milijonieriai? Dirbsim dešimt valandų per savaitę, o likusias - važinėsim po pasaulį. Kur labiausiai norėtum nuvykti?

Ji nuleidžia galvą, trumpam užsimerkia. Vaikinas pastebi jos veidu greitai perbėgusį liūdesio, o gal ilgesio šešėlį. Ji tyliai taria:

- Juk tu žinai, kur aš dabar norėčiau būti.

Po akimirkos jis šiurkščiai atsako, išgąsdindamas merginą taip, kad ši atšoka nuo jo:

- Ai, tu ir vėl savo. Nu galėtum nors kažkiek pasimėgaut šiuo miestu. Namo, namo, namo... Taip troškai išvažiuoti, o dabar tik ir verkšleni apie grįžimą.

Mergina tyli. Ji supranta, kiek daug pastangų abu dėjo, bandydami čia įsikurti. Ji supranta, kiek daug jam reiškia nepriklausomybė nuo tėvų ir, pagaliau, savi pinigai, nors ir verčiantis per galvą. Tačiau ji ilgisi namų. Šiltos avižinės košės su uogiene pusryčiams; autobuso vairuotojo, aprėkančio tave pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai; vis tos pačios madingiausios drabužių spalvos - juodos; lietaus penkias dienas per savaitę ir mamos... Mama. Svarbiausias žmogus jos gyvenime ir štai, ji paliko ją vieną. Mergina lėtai atsistoja. Žengusi žingsnį, stabteli: ji nežino, kur eiti.

- Ei, tai negi dabar ir išeisi. Nu ko tu visada taip greitai įsižeidi? Sėsk čia, pakalbėkim geriau apie ateitį, apie ką nors linksmo pagaliau.

Jos žvilgsnis nukrypsta į jį. Žvilgsnis, kuriame persipynęs prieraišumas, panieka ir aistra. Bet nėra meilės. Gal visgi ji žino, kur eiti? Namo. Į kurią pusę namai? Tikriausiai kažkur į šiaurės rytus, bet šiaip ar taip, pirmiau reikia susirinkti daiktus ir susirasti stotį. Arba oro uostą. Nesvarbu. Svarbu, kad namo.

- Tu girdi, ką sakau? Nestovėk čia kaip pienburnė. Einam, nupirksiu ir tau batonėlį.

Vaikinas pradeda muistytis, ketindamas atsikelti nuo parko suolelio.

O mergina jau nebegirdi jo, paskendusi savo mintyse. Ji tvirtai žingsniuoja metro link. Ji grįš butan, susidės daiktus ir vyks namo. Šį kartą ji neabejoja. Kaži kada jautėsi tokia tvirta. Dabar ji tikrai žino, ko nori.