Pasiutligė 2

Pasiutligė
Pasiutligė 1. 1

***
Chosė Marija Alvarezas buvo spalvinga ir temperamentiga asmenybė. Tais laikais, kai dar egzistavo toks organizacinis darinys kaip valstybė, jis atvyko į Lietuvą pagal Erasmus programą. Tai buvo nuostabi idėja, turėjusi sumaišyti tautas ar bent jau jų idėjas ir ilgainiui pagimdyti amžinąją taiką Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Šios programos dėka individas galėjo atrasti kitokios visuomenės, nors ir ne tokios tolimos gimtajai, stebuklus. Tai buvo būdas jaunimui, kurie ateityje būtų sprendę Europos valstybių problemas tiek tiesiogiai - prezidentaudami ar pirmininkaudami, tiek netiesiogiai - balsuojant už ar prieš rinkimuose ir referendumuose, susidraugauti su kitos šalies jaunimu. Galbūt ilgainiui, dar paauglystėje susipažinę veikėjai, trindami savo kostiumus kokiame nors jungtiniame parlamente būtų prisiminę savo draugystę ir nugludinę aštrius bręstančio konflikto kampus. Tai buvo pirmasis žingsnis į vieningos laimingos Europos svajonę. Svajonę, kuriai taip ir nebuvo lemta išsipildyti.

Dar studijuodamas Vilniuje, Alvarezas suprato jog ši valstybė yra puiki terpė jam išnaudoti savo gabumus. Sąlyginai naujagimis kapitalizmas, atsilikęs nuo vakarinių valstybių savo valdymo metodika ir modeliais turėjo savyje tuštumą, kurią Alvarezas tikėjosi užpildyti. Užpildyti ir užkalti šlamančių. Tačiau bėgant metams jis suprato jog visa ta vadybininkų pelkė, nuolat įvairaus plauko kolegijų ir universitetų pripildoma naujais maurais, yra pernelyg inertiška ir bandyti ją pakreipti, pakeisti diplomuotų menedžerių suvokimą apie organizacijose vykstančius procesus, yra tas pats kas pūsti prieš vėją. O pūsdamas prieš vėją daug pinigų neuždirbsi. Tai supratęs, atvykėlis iš Ispanijos, tiksliau - Katalonijos, Chosė pradėjo perorientuoti savo veiklą. Mokėdamas vietinę, ir ne tik, kalbą, turėdamas unikalių žinių ir gebėjimų, bei begalinį troškimą efektyviai ką nors organizuoti ir iš to uždirbti daug daug pinigų, jis turėjo tapti finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ar panašių institucijų košmaru. Tačiau nespėjo. Įsismarkavus epidemijai, pakeitusiai visą žmonijos santvarką, nebeliko tokių institucijų, nebeliko jokių institucijų, todėl nebeliko ir jokių galimybių Alvarezui įgyvendinti savųjų resursų nuorganizavimo schemų.

- Ar parnešei ko prašiau, Alejandro? - tarp Aleksandro Slugino ir Chosė Alvarezo buvo keistas tarpusavio ryšys. Alvarezas po civilizacijos griūties sugebėjo pritaikyti savo vadybinius gabumus ir sukūrė tarsi MLM sturktūros piramidę išgyvenusiems. Skirtingoms išlikusiųjų grupėms Alvarezas pažadėdavo palūkanas už atliktas investicijas - parnešk man dvidešimt litrų degalų ir gausi šimtą 7. 62 mm kalibro šovinių. O tuos dvidešimt litrų, jis kaip prizą atiduodavo kitai grupei už pargabentą valties motorą. Žodžiu - natūrinių mainų bipoliarinė piramidė. Tik šioje schemoje polių buvo šiek tiek daugiau nei du, nors pagrindinis jos egzistavimo principas vis tik buvo išlaikomas - laimingi visi, bet Chosė Marija Alvarezas - laimingiausias. Tačiau schema nebuvo moliniais pamatais. Chosė turėjo ne tik žinias, bet ir neblogą pradinį kapitalą, padėjusi viską pradėti ir vystyti - fizinę jėgą ir sociopatiją. Be šių dalykų jam nebūtų pavykę suburti, o vėliau ir išlaikyti, nuolankių sekėjų šutvės, kuri saugojo Alvarezą ir jo augančius turtus. Aleksandrui, savo ruožtu, tai buvo prarastos civilizacijos gurkšnis. Natūrinis atlyginimas už atliktą darbą jam nelabai rūpėjo. Kiekviena Chosės Alvarezo užduotis sukurdavo Aleksandrui tikslą, siekį dėl kurio dar buvo galima pagyventi savaitę, dvi. Sluginas jautė, jog tokie tarpusavio ryšiai gali būti naujos visuomenės užuomazga - rimtas pareiškimas, bylojantis apie galimybę nusilpusiai ir išsisklaidžiusiai Homo Sapiens rūšiai vėl susiburti į socialinę tinklainę, didesnę nei keli individai.
- Parnešiau, ispane, - ir nuo peties nusliuogęs kuprinę numetė ją ant nedažyto medinio stalo, skiriančio jį nuo Chosė Marijos.
- Aaa, nuostabūs egzemplioriai, - lyg sau ištarė Alvarezas pagarbiai vartydamas rankoje vieną iš knygų, ką tik ištrauktų iš Slugino kuprinės. Tai buvo Hugo antra „Vargdienių“ dalis kietais viršeliais, puslapiai dar nepageltę.
- Nesuprantu, Chosė, kokia tau nauda iš tų knygų?
- Ir nesuprasi Alejandro. O gal... Matai, knygos be žmogaus gelsta, suyra ir išnyksta, kaip namas be žmogaus. O jose yra tai, kas esame mes. Ten yra „la humanidad“, kaip tas... žmogiškumas. Supranti? Mes pranyksime, o kažką juk turime palikti po savęs? Aš paliksiu tai, kuo mes skiriames nuo JŲ - žmogiškumą. Jaučiuosi tarsi koks filantropas, - nusišypsojo Chosė Marija Alvarezas, - paskutinis Lietuvos, mmm.. pasaulio, filantropas! ... gal nori išgerti? - ir atkimšęs pustuštį viskio butelį pamosavo juo virš stalo.
- Aha. Įpilk.
Kliu kliu kliu kliu...

****
- Na, kaip? Ah ispanas nudžiugho? - Ženia gulėjęs ant šono ir dešine ranka parėmęs galvą atsisėdo, suraizgęs kojas tarsi ruoštųsi meditacijai. Apkramtytas smilgos šiaudelis vis dar buvo prilipęs prie apatinės lūpos. Šuniškomis akimis žiūrėdamas iš apačios į Sluginą, net nepastebėjo jog šis ne vienas.
- Kurgi nenudžiugs, tas šmikis. Še, načnykas ir trotilo šaškės. Apie kilogramą turėtų būti. Prašiau kompensacijai už nuostolius sprogstamosios virvutės, bet neturėjo. Suskis.
- O kas tas? - pagaliau pastebėjęs aukštą išstypusį Aleksandro palydovą, parodęs į jį pirštu paklausė Eugenijus.
- O čia, Ženia, yra mūsų naujoji nesąmonė. Šitą pyplių mes turėsim palydėti... Nežinau kur. Jis mus ves - galutinės vietos nesako. Ispanas nori kad palydėtume jį su visa manta pas kažkokį Vovką Žarovą. Tik nesakė kur jis yra. Kažkur Vilniuj - esą pyplius žino, bet mes negalim sužinoti. Kažkokia pieva čia. Bet sutikau - ispanas kalnus dovanų pažadėjo. Plius, tas Vovką dar kažką gali duoti. Aha, koks tavo vardas sakei? - Sluginas klausiamai pažiūrėjo į greta tyliai stovintį išstypelį.
- Aš esu Vytas Krapas.
- Vytas koks? - perklausė Ženia.
- Vytas Krapas, - suirzęs pakartojo, - turiu užduotį iš Alvarezo. Nesu genijus, bet kaip suprantu tai ir jūs turit ką veikti, tai gal negaištam!?
- Ša ša ša ša... - nutildė jį Aleksandras. - Neskubėk čia direktoriauti. Mums rodai kryptį ir sakai adresą, mes žiūrim kad šunys tavęs miegančio į urvus nenusitemptų. Suprasta?
- Be...
- Niekam čia neįdomi tavo nuomonė, vaiki. - Griežčiau ir be pašaipos Sluginas antrąsyk pertraukė Vytą. - O kur Liocha?
- Ten phie valties kažką dehina su kažkokiu beždžionžmoghiu.

***
Šešiasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, drėgno ryto tylą drumstė medinės valties irklai daužantys stiklinį vandens paviršių. Tryse valtimi, neskaitant Vyto Krapo, tolo nuo „Alvarezo salos“ ir artėjo prie ežero pakrantės. Liocha sukosėjo. Nendrėse priekyje lydeka suplojo pelekais. Vėsi oro masė, dar nepašildyta rytmetinės saulės, vertė šiauštis Aleksandro gyvaplaukius. Į jo plaučius su kiekvienu įkvėpimu nenumaldomai plūdo šaltis. Sluginas užsimerkė. Vanduo. Vanduo. Kaip gera būti vandeniu... JIE neapkenčia vandens. Tokia subtili baimė - hidrofobija. Vanduo yra grėsmė JŲ dauginimosi poreikiui. Gersi - nebedribs putos iš žabtų. O putose JŲ ateitis - šimtai tūkstančių patogeninų mikroorganizmų, atostogaujančių seilių voniose, tik ir telaukiančių naujų audinių kolonizacijai. Tik kaip JIE nenutrokšta be vandens? Sluginas atsimerkęs susiraukė ir susimąstė...

***
- Na, kur dabar, vaiki? - paklausė Sluginas stovėdamas pievoje, surėmęs rankas ant klubų. Kol Liocha pusiau stovėdamas bandė irklais rėždamas ežero dugną įvarytį valtį į nendres, Ženia jau krovė visų daiktus į volviaką.
- Į Vilnių, tiesiai. Prie Riešės sustojam, neprivažiavę... Pasakysiu kur toliau, - atsakė Vytas Krapas.
- Duok čia tą kuphinę! - puslinkis, viena ranka atsirėmęs į bagažinę, Ženia nežiūrėdamas tiesė ranką išskėstais pirštais į Vytą.
- Ne. Kuprinę laikysiu prie savęs. - Krapas nusiėmęs kuprinę  pasikišo po pažastimi ir atidarė galines automobilio dureles ruošdamasis sėsti ant pusiau odinės sedynės.
- Kas čia per paslaptys!? Ką čia turi toj kuprinėj? - sunerimo Aleksandras. Jis jautė ir Ženios paramą šiuo klausimu.
- Ne tavo reikalas. Su Alvarezu susitarei, kad palydėsi mane su visa manta, taip? Taip. Čia yra mano ir Alvarezo reikalas. Ir aš turiu patekti pas Žarovą. Su savo kuprine, - ir įsėdęs į mašiną užtrenkė dureles. Nestipriai. Be pykčio. Standartiškai.
- Gehai sakei, kad čia pieva kažkokia, Saška. Paslaptys, sąmokslai... Negehas heikalas, - uždaręs bagažinę nerimąstingai lingavo galvą į šonus Eugenijus Zuchermanas - seno laikrodininko sūnus. Laikrodininko, kurio kūnas, kaip audinių mechanizmas tikriausiai dar egzistuoja, bet dvasia, bent tokia kokią įsivaizdavo Ženia, jau taisė dangiškųjų laikrodžių krumpliaračius.
-Liocha! Kiek dar ten žaisi!
-Tuoj! Tie supisti stagarai...

***