Pasiutligė 1.1

Pasiutligė (pirma dalis)

<... >
O tuo metu, virš Vilniaus jau brėško rytas.

***

- Planas toks ... - pirmieji kaitrūs ryto spinduliai prasiskverbdami pro tarpą tarp virtuvės užuolaidų jau kaitino Aleksandro dešinįjį skruostą, kai šis priklaupęs ant kelių raiškiai gestikuliuodamas rankų mostais ir durdamas pirštu vis į kitą penketuko narį aiškino savo sumanymą. - Tada mes, - nukreipė savo rodomąjį pirštą į Eugenijų Zuchermaną  - aš ir tu, Ženia, paduodam visus daiktus per langelį ir šokam vidun. Liocha dengia ir įlenda paskutinis. Klausimų? - Taip Sluginas dažniausiai užbaigdavo visus savo sumanymus. Nors ir visada nuoširdžiai norėdavo, kad kas nors paklaustų, pasiūlytų, surastų jo plano klaidų, tačiau klausimų ir pasiūlymų nesitikėdavo - ne toks buvo jo kuklios auditorijos mentalitetas.

***
Kad ir kaip tai nuliūdintų prancūzų šovinistus, Paryžius nėra vienintelis miestas su Hado karalyste. Nors daugelis vilniečių, susipratę jog į jų būstus ir prekyvietes galima patekti ne tik per įėjimus ant žemės paviršiaus, bet ir per senuosius rūsius sujungtus mūriniais kolektoriais ir praėjimais, plytų ir skiedinio dėka ilgainiui sukarpė Vilniaus Senamiesčio kloaką, tačiau miestas plėtesi. Plėtesi ir požemio karalystė. Nauji gyvenamieji rajonai prisipildę naujakurių vaikų krykštavimo po savimi slėpė logišką ir praktišką šiluminių-komunikacinių trąsų ir kolektorių labirintą. Kaip tik į tokį labirintą įėjimo ieškojo ir Bezubovas su Susliku. Lėtai, tarsi vaikščiodami parku, jie ėjo išilgai daugiabučio sienų, vis linktelėdami galvas ir akimis patikrindami pusrūsio langelius. Dauguma langelių buvo pagrindinis šviesos šaltinis suplėkusiems ir užgriozdintiems nereikalingu šlamštu sandėliukams, įrengtiems rūsyje laikyti žieminius obuolius ar konservuotas uogienes, bei slėptis nuo bombardavimų. Tačiau kažkuris iš jų, tikėtina labiausiai apsaugotas - užkaltas nešlifuotomis lentomis - turėjo būti įėjimas į patalpą su anga į šiluminę ir komunikacijų trąsą jungiančia visus mikrorajono daugiabučių masyvus.

***

- Jokių šviesų. Suslikas su Bezubovu pirmi. Kur neina praeiti - Suslikas. Laikomės dešinės, bandysim surasti kolektorių, - šnibždomis nurodinėjo Sluginas, kol Liocha, paskutinis įsliuogęs pro siaurą stačiakampį langelį, bandė susipatoginti pečius vėl prislėgusią kuprinę.
Kol paskutiniai saulės šviesos likučiai sklindantys pro stačiakampią ertmę dar leido atskirti vamzdžių ir laidų kontūrus penketukas judėjo sparčiai. Aleksandras tikėjosi jog pavyks surasti įėjimą į kolektorių, per kurį vos prieš pora dienų jie pateko į šio mikrorajono trąsas. Turbūt inžinierius-specialistas su didžiuliais kvadratiniais akiniais, iškreipiančiais jo tikruosius regėjimo organų mąstelius, brėždamas liniją ant milimetrinio popieriaus visai nekreipė dėmesio į kitos kontoros inžinieriaus darbą, todėl lietaus kolektorius buvo grėsmingai priartėjęs prie šiluminės trąsos. Kažkada proletriškiems darbininkams bekąsinėjant atsidengusi siena buvo netikėtumas, tačiau kvadratinių akinių savininkas nepasimetė:
- Viskas pagal planą. Čia dėsim šliuzą, - ir papelyjusiame milimetriniame popieriuje kažkur miesto archyvuose būtų buvę galima surasti kruopščiai nutrintas linijas ir tvirtais grafito brėžiais pavaizduotą perėjimą iš vienos sistemos į kitą.

***

Išsišakojimas.
- Seni, šviesą! Gerai, junk lauk. Į dešinę. - Sluginas atmerkė dešiniąją akį kurios vyzdžius bandė apsaugoti nuo tamsą perskrodusios žibintuvėlio šviesos - vis tiek nieko nebuvo galima įžiūrėti. Kairia ranka braukdamas per kažkada šiltus vamzdžius jis stengėsi nesuklupti ir bandydamas įsiklausyti į priekyje stipenančių Bezubovo ir Stiopkos batų padų brūžius per grindinio betoną, Aleksandras neryžtingai stūmesi į priekį. Tamsa niekada nebuvo jo stichija. Tai niekada nebuvo žmogaus stichija.  Neprisitaikęs medžioti tamsoje, žmogus instinktyviai jos vengė ir paliko galimybę joje karaliauti kitiems grobuonims. Instinktams susipynus su sąmoningu protu atsirado baimė, tokia kokią mes dabar bandome apibrėžti. Mūsų pąsamonė naudodamasi proto sukauptais vaizdiniais ir užpildanti tų vaizdinių spragas unikaliu procesu - vaizduote, mums sukuria įvairius galimus scenarijus. Tai sąmoningo proto archajiškas instinktas - neik ten! Tai tave gali pražudyti, o tu privalai išlikti! O pasipriešinti šiam instinktui reiškia būti narsiam. Arba kvailam.

***

Aleksandrui už nugaros pasigirdo žebenkštiškas krizenimas: „tai turbūt Liocha su Ženia pokštus krečia“, - pamanė jis ir iškarto sustingo. Kažkur tolėliau, priekyje penketuko, nuaidėjo skardus gagenimas, tarsi mušimas liežuviu per gomurį ir kartu šaižus inkštimas. Nors ir labai Aleksandras to tikėjosi, tai nebuvo jo vaizduotė. Dar kartą įsiklausė ir jautė kaip įsitempusios blauzdos akmenėja, o širdies vibracija lyg bangomis nuvilnija per delnus link pirštų galų. Svetimo žibintuvėlio šviesos pliūpsnis perskrodė tamsos miglą ir Sluginas išvydo tai, ko labiausiai nenorėjo. Tai, kas buvo jo didžiausia baimė. Tai buvo JIE.

***

Jų buvo keturi. Tiksliau - penki. Tas penktasis buvo apsuptas likusiųjų ir žvelgė į žmonių pusę. Sluginas net ir iš taip toli galėjo justi tos būtybės, tarsi krikščioniško kankinio, nuolankumą. Nuolankumą savo lemčiai, kuri turėjo pasitarnauti kitų keturių išlikimui. JIE jį ėdė. Nebeturėdami kuo pramisti, JIE ėdė savo gentainį. Nesveikas moralumas humanistui, Aleksandrui tą akies mirksnį pasirodė visiškai suprantamas. Maisto stygius vedė prie populiacijos savireguliacijos. JŲ pasaulyje tai buvo taip paprasta ir suprantama. Silpniausiasis niekada nesipriešindavo. Viruso kolektyvinė pasąmonė, ar jo nukleonų rūgštyje užkoduotas instinktas, sunaikino individualumą ir iškėlė pragmatiškumą aukščiau visko. JIEMS neegzistavo joks aš - svarbu buvo tik MES. Ar ne apie tai mes visi nors kartą esame svajoję? Nors turbūt apie tai JIE net negalvodavo, o ir knygų nerašydavo.
Šūvis. Šūvis. Šūvis. Trumpa papliūpa ir Aleksandro atsipalaidavę raumenys priminė jam ką reikia daryti - gultis! Susišaudymas tamsiame siaurame tunelyje, tarsi griaustinio dundėjimas su gelsvoku žaibavimu, sklindančių iš dviejų automatų priekyje, bet kuriam norinčiam gyventi gali priminti kokia jo gyvybė yra trapi. Prisispaudęs prie betono, tarsi pats norėdamas juo tapti, ir rankomis bandydamas apčiuopti kažkur netoli nukritusį žibintuvėlį, Sluginas meldėsi jog Ženia su Liocha, esantys gale, nepradėtų šaudyti. Žibintuvėlis, priekyje pirmasis apšvietęs gagentojus, nukrito ir truputį pasiridenęs apšvietė vamzdžių raizgalynę pasienyje. Toks vaizdinys, kažkada būtų buvęs nebloga modernaus meno instaliacija baltasienėje galerijoje.

***
Papliūpos priekyje nutilo. Nukrito tuščia automato dėtuvė ir girdėjosi nesėkmingi bandymai tamsoje įstatyti pilną - su trisdešimt naujų bilietų į anapilį. Keliolika sekundžių trukusi amžinybė vėl išsipletė iki begalybės.
- STOP blet! Nebešaudyt! Kurva... - trys ryškūs fotonų pluoštai susikoncentravo į gresmės pusę, nors jos ten jau nebebuvo. Priekyje beliko tik Bezubovas, apšviestas kaip koks estrados solistas, klūpantis ant abiejų kelių, nusvarinęs žilą galvą ir nesėkmingai bandantis drebančiomis rankomis įsprausti ragelį į jam pritaikytas žiotis.
- Saša!?
- Gyvas!
- Stiopka! Stiopka kur? Blet, kur Stiopka? - Liocha bėgo link Bezubovo. Ženia nusuko savo žibintuvėlio šviesą į užnagarį:
- Imu galą!
Aleksandras vis dar gulėjo ant niekaip neįšylančio nuo jo kūno betono. Ausyse spengė, akys raibo, bet jis jau suprato kur buvo Stiopka. Priekyje, pavirtęs ant šono ir nenatūraliai įspraudęs galvą į kampą, kurį sudarė siena su grindimis, gulėjo Komlenas Stepnovičius Stiopka Suslikas Jablovskis.  Visą savo gyvenimą Stiopka nieko daugiau netroško, kaip tik tapti režisieriumi - statyti filmus, žavėti savo žiūrovus orginaliomis idėjomis, rūkyti cigarus peržiūrint galutinį filmo variantą ir tik kurti kurti kurti. Taip jau nutiko, kad kol dar egzistavo valdančioji homo sapiens visuomenė jis tepabuvojo kasininku didelėje maisto prekių parduotuvėje. Pyp... Pyp... Pyp... Ar turite nuolaidų kortelę?

***

- Seni, tu blet! Tu šunsnuki! - šoninis smūgis su buože per Bezubovo kontūzitas smegenis tikrai neprikėlė jo iš šoko. Jis išsitiesė paslikas ir kairė veido pusė, lyg bitės įgelta, pradėjo staigiai tinti.
- Palauk, - Sluginas ranka atstumė Liocha nuo suglebusio, bet vis dar gyvybingo žmogaus kūno. Už kelių žingsnių gulėjo kito žmogaus kūnas - jau be gyvybės ženklų. Dar toliau, už keliolikos metrų, chaotiškai sukritęs, perkreiptais, kažkada žmogiškais veidais, apdribusiais seilių putomis, tysojo pasiutęs penketukas. Net ir tas, kurį ką tik ėdė, krito puldamas taip ir nepasiekęs savo aukų, potencialių savo šeimininko nešiotojų. Nereikia būti geru detektyvu, kad suprastum jog Stiopką nužudė savas, vienintelis kitas šaudęs žmogus - Bezubovas.
- Aš ji nupisiu, - Liocha visada stengdavosi skrupulingai ištęsėti žodžius kurie pasklisdavo į atmosferą iš jo gerklų. Jis buvo įsitikinęs jog tai yra tikro žmogaus tikras principas, kuriuo vadovaudavosi, nors ir ne visada. Aleksandras Sluginas suprato, kad prasidėjo teismas. Kad ir nebuvo mantijuotų teisėjų, prisiekusiųjų ar žiniasklaidos, teisingumo pusiausvyra turėjo būti atstatyta. Bent jau Liochos atžvilgiu. Aišku tik viena - nebuvo aišku kas tas teisingumas? Ir nuspręsti reikėjo Sluginui.
- Susirenkam visus žaislus ir judam. Senį paliekam, - tai buvo humaniškiausias nuosprendis galėjęs numalšinti Liochos teisingumo troškimą. Aleksandro autoritetas ir netyčinė žmogžudystė tirpstančio žmogiškumo fone, tapo labai glaudžiai susipynę veiksniai lėmę nesamų prisiekusiųjų Slugino smegeninėje sprendimą: kaltas - ištremti iš genties.
- Kaip? Paliksim tą dalbajobą? Jis...
„Susviruos autoritetas ir pats čia pasiliksi“, - kažkur giliai giliai nerviniame kietajame diske pasigirdo „mažojo skystojo“ Aleksandriuko balselis.
- Viskas. Judam. Alvarezas jau mūsų laukia. Klausimų?

***