Bomžas

* * *       
    Užrūkyti turi? – paprašiau,
    jis sutriko, nors ir neilgam.
    Tik drebančią ranką jutau,
    tyliai nuorūką tiesiančią man.

        Ir drąsiai pakelta galva,
        jis pats netikėtai atkuto,
        lig sakydams - galiu visada,
        padėti saviems, kas bebūtų.

    Pasijuto  jis vėlei svarbus,
    registruotas, ten, - Laisvės alėjoj.
    Nors suprantantis, to jau nebus,
    žinant, - prarasta, buvo, praėjo.
   
        Apšepęs, drabužiai, seni,
        viduje tavo grožis, - giliai.
        Praeitim iki šiol gyveni, 
        - pilki kasdienybės keliai.
                    -------  -------
    Taip drauguži, aš toks kaip ir tu,
      dar net ir depresijos fone,
    tik eilėraščius kuolams, galiu,
              čia  talpinti -
      I n t e l l i g e n t  Zone. . .
   
      * * *