Lobis žaliame lagamine

Laistydama daržą, Mamedova, atsitiktinai nukreipė vandens srovę į skruzdėlių išvaikščiotą duobutę  ir  rado antikinį lobį: dvi akmens amžiaus statulėles ir nupenėto neandertaliečio kaulų rinkinį, kuris svėrė kilogramą ir tris šimtus gramų.

Mamedova akimirksniu suprato: ji rado lobį, kuriam nėra lygių.
Toliau daržo ji nebelaistė.
Reikėjo kuo skubiau sužinoti lobio kainą ir kaip atsiskaito valstybė: grynais ar pervedimu. Paskambinus pagalbos telefonu, atsakė mergina, kurios akys buvo žvairos, nes ji nemėgo morkų. Mergina dėl žvairumo paspaudė ne tą telefono numerį ir, visiems netikėtai, Mamedovą sujungė su policijos vyresniuoju tyrėju  Karaliūnu.

Apsirišęs skara, susimetęs į kuprą ir surauktu veidu jis buvo panašus į šeimą turintį vikingą, kurį atsitiktinai iškastravo. Sakykim jam bevalgant iškrito peilis.
- Vyresnysis tyrėjas Karaliūnas  klauso
Policijos kapitonas, gerai viską apgalvojęs, ryte atėjo išsitraukti dantį, kuris skaudėjo jau tris naktis.
Nedrąsiai pravėrė rajoninės nemokamos poliklinikos duris, bet  dantistė Dočkutė, kuri beveik keturi mėnesiai nežinia nuo ko buvo nėščia,  neatėjo į darbą.
Daktarės Dočkutės  asistentė Milda, pamačiusi traiškanotas Karaliūno akis, nepasimetė ir paguodai ištiesė Dočkutės skarą, kurią ji nešiojo nuo pirmos nėštumo dienos.
Karaliūną lyg mirštantį apdengė skara ir nugabeno į policijos budėtojo kabinetą.
Karininkas budėjo pravira burna ir atviru nervu.
Kolektyvas  jam pasiūlė mokamas paslaugas.
- Tu gali, b... nueiti iki mokamos klinikos? Ar negali, po velnių?
Nors jis pažinojo mokamus odontologus: Lioleka ir Boleką, bet papurtė skaudamą galvą  - atsisakė.


Ko nori šita mergina?
- Gerai, sakykit adresą. Būsiu
Kodėl ligonį – invalidą, neatsigavusį po socialinių traumų, persekiojama mokamos medicinos grandų, staiga sujungė su moterimi, kalbančią apie kažkokį lobį?
Ką jau sveikesnių nėra ginti žemės gelmių?

Karininkas, aprištas gėlėmis puošta skara, budėjo savo kabinete Kosciuškos gatvėje.
Perkreiptu veidu jis griežtai atsisakė vykti į intensyvius susišaudymus tarp policijos ir pabėgusių iš kalėjimo Užupio bei Žirmūnų menininkų.
O dabar tiesiog atsargiai šliaužė tarnybinio džipo link.
Eidamas į tarnybinį tualetą išgerti “Ibumetino” tabletę ir kartu nusimyšti, jis išgirdo kaip budinčioje dalyje budintis Karaliūnas šaukė:
“ Žirmūnuose prie “Banginio”, išėjus iš “Iki” parduotuvės, prie įėjimo į “Senukus” lengvai sužeisti.. Tai tie, kur sakiau, čia tie kur kainas “užvarę” dantistai Liolekas Vienas ir Bolekas 2”.
- Kodėl ne mirtinai??? – griebėsi tarnybinio ginklo karininkas Karaliūnas.
Jo iškeltas tarnybinis ginklas atsispindėjo belgiškame tualeto veidrodyje.
Policijos karininkas didelę gyvenimo dalį dirbo apsauginiu teatre ir, būdamas nepaprastai gražus dėvėdamas uniformą, jis turėjo šiltus santykius, dalinosi lova su benamėmis aktorėmis, o už norą jas įdarbinti teatre buvo kelis kartus išmestas iš teatro.
Jis prisiminė pirmąją savo artistišką meilę.
Karaliūnas liko patenkintas savo poza.
Jam trumpam nustojo skaudėti dantį.



Atidžiai, kiek leido judėti ašaromis permirkusi gėlėta skara ir skustuvo ašmenų per pusę perskeltas danties nervas, policininkas apžiūrėjo lobį ir Mamedovą, kuri švytėjo tarsi radusi laimę  Lietuvoje.
Moterys išgražėja radusios, gavusios ir išlošusios pinigus.
Mamedova jam pasirodė daug gražesnė už Dočkutę, kuriai jis už paslaugas pervedė pusę atlyginimo. Mažai daviau. Godi labai. Įtartina man ji buvo visa laiką, net lovoje ji sulaužė, o pinigais už naują – neprisidėjo. Gal ji ir šokinėjo už atlygį?
- Pareigūne, o man?  mano dalis? – paklausė laiminga moteris.
Policininkas greitai pažvelgė į lobį ir į Mamedovą.
Jis buvo labai piktas dėl moterų godumo. Ypač pyko prisimindamas ortodontines Dočkutės netikėtą nėštumą.
Žiūrint į Mamedovą jam nustojo skaudėti atvirą nervą.
Tikrasis lobis visiškai nublanko prieš sodrią moterį.
- Jūsų dalis? Tavo dalis?
Karaliūnas nuo vaikų darželio laikų įtartinai žiūrėdavo į lobius, rastus daržuose.
Jis nutarė pasipelnyti.
-  Apžiūrėsiu ir įvertinsiu

Išaušo rytas, kada moteris turėjo eiti pas vyresnįjį  tardytoją Karaliūną.
Ji gulėjo siauroje dar nuo vestuvių klebančioje lovoje ir svajojo.

Karaliūnas siurbė kavą. Trečią puodelį. Jis jaudinosi. Moterys kada jaudinasi  dažosi, o vyrai sprendžia: išgerti ar neišgerti?
Jo žvilgsnis užkliuvo už dažais kvepiančio paveikslo. Tai buvo odontologės Dočkutės pomirtinis paveikslas.
Džokondos šypsenos iškreiptu veidu į skurdžią Karaliūno buitį žvelgė jauna moteris, rankose laikanti instrumentus.
Ant stalo, garbingiausioje vietoje stovėjo baltu apdangalu uždengta piramidės formos, tarsi žemaūgės moters skulptūra. O gal kukurūzų burbuolių puokštę?
Balta apdangalo drobė aklinai dengė paslaptingą daiktą.


Pasibeldė.
Karaliūnas priėjo prie paveikslo ir jį apsuko, kad nematytu niekas žuvusiosios veido.
Smarkiau pasibeldė.
Ėmė laužtis į duris
- Atidaryta,  - sušuko Karaliūnas
Pasirodė Mamedova.
Ji buvo apsirengusi lengvai tarsi tuojau reikės nusirengti.
Jos veidas buvo pilnas minčių apie ateitį.
Mintys buvo linksmos, šviesios ir švytėjo lyg balti odontologo nuvalyti priekiniai dantys.
- Pareigūnas ilsisi?
- Toks mūsų darbas. Užeik, Mamedova, būsi svečias.
- Užeisiu. Turiu reikalą. Mane siuntė darbo birža. Sako turite darbo
- Namuose?
- Čia reikia viską sutvarkyti?
- Paduok man taurę, bedarbe.
- Kokia proga?
- Štai, - Karaliūnas elegantišku dešinės rankos mostu atidengė paslaptingą daiktą.
Balta drobulė slėpė odontologės Dočkutės natūralaus dydžio iškamšą.