Saulės atspindys upely
Zuikiui sujaukė galvelę:
„Saulė juk danguj, aukštai,
Kaip pateko ji čionai? “
„Reikia bristi į upelį
Ir pagelbėti saulelei,
Spindulėliai jos šlapi,
Jau sušalo vandeny. “
Upeliukas jam pamojo
Ir linksmai nusikvatojo,
O šaltais vandens lašeliais
Jis pasveikino zuikelį.
- Ei, zuikeli, šok čionai!
Pasiplaukiosi smagiai,
Vandeny tikrai gaivu,
Žiū, kiek plaukioja žuvų.
- Tu, geriau, sakyk, upeli,
Ar pagelbėsi saulelei?
Juk namai jos danguje,
Kaip pateko pas tave?
Upeliukas susimąstė,
Ką tas zuikis čia pripaistė?
Bet, po to labai rimtai
Sako zuikiui: - Kaip gerai,
Kad tu toks neabejingas,
Ir elgiesi taip garbingai,
Na, abu kartu tikrai
Mes pagelbėsime jai.
Upeliukas suputojo,
Iš visų jėgų pamojo,
Zuikis šoko į upelį,
Kad išgelbėtų saulelę.
Na, o kas ir kaip ten vyko,
Matė šilo baravykas,
Netoliese jis pūpsojo
Ir nustebęs išsižiojo.
Matė zuikį šokinėjant,
Lyg tai besigalinėjant
Su upelio bangomis,
Bet, paskui – kur dingo jis?
Kai lauke įsidienojo,
Saulė danguje šypsojo,
Šildė zuikį spinduliais,
Miegantį krante ramiai.